„Ryto“ gimnazijoje – pagalbos komanda, kuria paaugliai pasitiki

Paauglystė – sudėtingas gyvenimo tarpsnis, kai ieškoma savęs, mokomasi priimti sprendimus, kuriami santykiai, patiriamos pirmosios nesėkmės ir nusivylimai. Ne kiekvienas jaunas žmogus geba savarankiškai įveikti iškilusius sunkumus, o kartais svarbiausia – tiesiog turėti su kuo nuoširdžiai pasikalbėti. Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje, kurioje mokosi 619 mokinių, veikia įvairių sričių pagalbos specialistų komanda. Jos nariai siekia ne tik padėti spręsti mokymosi, elgesio ar emocines problemas, bet ir sukurti tokią aplinką, kurioje mokiniai jaustųsi saugūs, suprasti ir išgirsti.

Apie komandinio darbo svarbą, paauglių problemas, jų pasitikėjimo pelnymą ir specialistų dalyvavimą pasikalbėjome su „Ryto“ gimnazijos direktorė Žaneta Krivoniene, direktoriaus pavaduotoja ugdymui, Vaiko gerovės komisijos pirmininke Viktorija Purviniene, psichologo asistente Agne Petrauskaite, psichologu Dominyku Šinkoniu, socialine pedagoge Raimonda Varneliene, karjeros specialiste Urte Urbonaite ir specialiuoju pedagogu Simonu Šerkšnu.

Pagalba – ne tik susidūrus su rimtomis problemomis

Ž. Krivonienė: „Pirmiausia norime pasidžiaugti, kad Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje turime visą pagalbos mokiniams specialistų komandą. Tai labai svarbu tiek siekiant individualių mokinių ugdymosi tikslų, tiek sprendžiant įvairias problemas, susijusias su emociniais, elgesio ar mokymosi sunkumais.

Džiaugiamės, kad pavyksta pasiekti gerų rezultatų, ir kiekvienas vaikas, kuriam reikalinga pagalba, gali ją gauti. Gimnazijoje dirba psichologas, psichologo asistentė, socialinis pedagogas, specialusis pedagogas ir karjeros specialistas.

Mūsų gimnazijoje mokosi 619 mokinių. Dėmesį skiriame ne tik tiems, kuriems nustatyti tam tikri sutrikimai ar specialieji ugdymosi poreikiai. Stengiamės pastebėti kiekvieną vaiką, kuris susiduria su sunkumais. Tai gali būti elgesio, emocinės problemos, mokymosi krūvis, motyvacijos stoka ar įvairūs gyvenimiški iššūkiai.

Mūsų tikslas – kad nė vienas mokinys, kuriam reikalinga pagalba, neliktų nepastebėtas. O vienas svarbiausių rodiklių, kad einame teisingu keliu, yra mokinių ir jų tėvų pasitenkinimas bei noras mokytis mūsų gimnazijoje.“

„Ryto“ gimnazijos pagalbos komanda: sėdi (iš kairės į dešinę): R.Varnelienė, V.Purvinienė, U.Urbonaitė, stovi (iš kairės) S.Šerkšnas, A.Petrauskaitė, D. Šinkonis. / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Kaip organizuojamas pagalbos teikimas? Kaip pastebite problemas ir kas imasi jas spręsti?

V. Purvinienė: „Žinoma, džiaugiamės, kad turime visą specialistų komandą. Tačiau svarbiausia ne specialistų skaičius, o tai, kad gebame dirbti kartu. Nuolat bendraujame, tariamės, dalijamės informacija ir ieškome geriausių sprendimų, kad kiekvienam mokiniui galėtume suteikti profesionalią pagalbą.

Gimnazijoje veikia aiški pagalbos sistema. Dažniausiai pirmasis mokinio sunkumus pastebi mokytojas. Jis mato, kad vaikui sunkiau sekasi mokytis, keičiasi jo elgesys, atsiranda emocinių problemų ar kitokių iššūkių. Tuomet kreipiamasi į Vaiko gerovės komisiją, kurioje situacija aptariama ir nusprendžiama, kokios pagalbos reikia.

Jeigu mokinys susiduria su emociniais sunkumais, į pagalbos teikimą įsitraukia psichologai. Jeigu kyla mokymosi problemų, nepavyksta pasiekti patenkinamo pasiekimų lygio, dirba specialusis pedagogas. Prireikus įtraukiami ir kiti specialistai.

Svarbiausia, kad kiekvieną problemą vertiname individualiai ir ieškome tinkamiausio sprendimo.“

A. Petrauskaitė: „Norėčiau pridurti, kad pagalbos galima kreiptis ne tik per mokytojus ar Vaiko gerovės komisiją. Į mus tiesiogiai kreipiasi ir patys mokiniai, ir jų tėvai. Sulaukiu tėvų skambučių, jie ateina į kabinetą pasikalbėti apie savo vaikus, pasitarti, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Konsultuotis ateina ir pedagogai.

Taigi pagalbos sistema apima ne vien mokinius – ji skirta visai gimnazijos bendruomenei.

V. Purvinienė: „Tai labai svarbu ir patiems mokytojams. Mokytojas neturi vienas spręsti visų klasėje kylančių problemų. Jis žino, kad turi komandą, kuri padės, patars, kartu ieškos sprendimo.

Vadinasi, mūsų specialistų darbas yra pagalba ne tik mokiniams, bet ir jų mokytojams bei tėvams.“

Kreiptis į psichologą mokiniams jau nėra gėda

– Dar visai neseniai visuomenėje vyravo nuostata, kad kreiptis į psichologą yra tarsi prisipažinti turint rimtų problemų. Ar šiandien gimnazistai nebijo praverti psichologo kabineto durų?

D. Šinkonis: „Situacija tikrai gerėja. Nemažai mokinių kreipiasi patys ir dėl to nejaučia jokio nepatogumo.

Kartais jų paklausiu, ar nebus nemalonu, jeigu per pertrauką kiti mokiniai pamatys juos išeinančius iš psichologo kabineto. Tačiau dažniausiai jie dėl to visai nesijaudina.

Šiandieniniai paaugliai yra gerokai atviresni, jie nesigėdija pripažinti, kad susidūrė su sunkumais ir jiems reikalinga pagalba.

Kai ateinu į klasę prisistatyti kaip psichologas, mokiniai reaguoja natūraliai. Manau, kad jaunosios kartos požiūris į psichologinę pagalbą labai skiriasi nuo ankstesnių kartų. Anksčiau santykis su psichologais buvo visai kitoks, o dabar tai tampa įprasta pagalbos forma.“

– Su kokiomis problemomis gimnazistai susiduria dažniausiai?

R. Varnelienė: „Viena iš dažniausių problemų – nepasitikėjimas savimi, menka savivertė, nemokėjimas atrasti savo stipriųjų pusių.

Dirbdami komandoje, stengiamės padėti mokiniams geriau pažinti save, suprasti, kur jie gali atsiskleisti, kokias savybes reikėtų stiprinti.

Visų mūsų tikslas – kad vaikas jaustųsi gerai, kad jo patiriami sunkumai kuo mažiau atsilieptų mokymuisi ir kasdieniam gyvenimui.

Tam tikra prasme mes ne tik padedame spręsti problemas, bet ir prisidedame prie jauno žmogaus asmenybės formavimosi, padedame jam pasirengti savarankiškam gyvenimui.“

Karjera prasideda dar mokyklos suole

– Karjeros specialistė dažniausiai siejama su pagalba renkantis profesiją. Tačiau, matyt, Jūsų darbas gerokai platesnis?

U. Urbonaitė: „Taip, dauguma mokinių iš pradžių karjerą supranta labai siaurai – kaip būsimą darbą ar profesiją. Aš stengiuosi paaiškinti, kad jų karjera prasideda jau dabar, mokyklos suole. Savęs pažinimas, emocinė savijauta, mokymosi pasiekimai, gebėjimas bendrauti, priimti sprendimus – visa tai susiję su būsima karjera.

Kartais mokiniai nėra motyvuoti kreiptis į karjeros specialistą, nes nesupranta, kuo toks pokalbis galėtų būti naudingas. Todėl stengiuosi jiems parodyti, kodėl svarbu pažinti save ir suvokti savo pasirinkimų prasmę.

Pastebiu, kad po individualių pokalbių keičiasi mokinių požiūris į mokymąsi. Jie pradeda suprasti, kodėl reikia mokytis vieno ar kito dalyko, aktyviau dalyvauja pamokose, drąsiau reiškia savo nuomonę.

Nuolat primenu, kad į mokyklą einame ne tik todėl, kad privalome. Kai jaunas žmogus pradeda suprasti savo tikslus ir kryptį, net tos pamokos, kurios jam nėra labai įdomios, įgauna kitokią prasmę.

Tikrai matau, kaip keičiasi mokinių požiūris nuo devintos iki vienuoliktos klasės. Ypač tai išryškėja tada, kai jiems tenka rinktis mokomuosius dalykus ir galvoti apie ateitį.“

Atviros durys ir pelnytas pasitikėjimas

– Kas labiausiai džiugina dirbant su gimnazistais? Ar pavyksta užmegzti tokį ryšį, kad jie patys ateitų pasikalbėti apie savo problemas?

U. Urbonaitė: „Labiausiai džiugina tai, kad esame atviri mokiniams ir turime su jais tiesioginį ryšį.

Kiekvienas iš mūsų pažįstame mokinius iš skirtingų pusių, žinome jų problemas, nes esame užmezgę asmeninį kontaktą.

Svarbu, kad pagalba neapsiriboja vien nustatyta tvarka, kai mokinys nukreipiamas pas konkretų specialistą. Mokiniai žino, kad gali ateiti tiesiogiai, pasikalbėti, pasitarti. Mes randame jiems laiko.

Man didžiausias pasiekimas yra tai, kad mokinys jaučiasi saugus ateidamas pas mus.“

R. Varnelienė: „Mūsų kabinetų durys mokiniams atviros. Jeigu tuo metu nėra vieno specialisto, jie žino, kad gali kreiptis į kitą. Svarbiausia, kad vaikas žinotų, jog gimnazijoje visada yra žmogus, kuris jį išklausys ir padės.“

– Esate gana jauna specialistų komanda. Kaip kuriate santykį su paaugliais? Ar stengiatės būti jų draugais, ar vis dėlto išlaikote specialisto vaidmenį?

Ž. Krivonienė: „Aš pirmiausia akcentuočiau ne amžių, o pasitikėjimą. Nesvarbu, kiek žmogui metų. Svarbu, ar jis sugeba sukurti tokią aplinką, kurioje paauglys jaustųsi saugus ir galėtų juo pasitikėti.

Jeigu gimnazijoje mokinys atranda žmogų, kuriam gali pasakyti: „Aš blogai jaučiuosi“, „Man reikia pagalbos“ arba „Mano draugui reikia pagalbos“, – tai jau didelė sėkmė.

 Tai rodo, kad kuriame pasitikėjimu grįstą bendruomenę.

Mes nesistengiame apsimesti, kad gimnazijoje nėra problemų. Jų būna, kaip ir kiekvienoje mokykloje. Tačiau svarbiausia, kad jų nevengiame, nebijome pripažinti ir kartu ieškome sprendimų.“

A. Petrauskaitė: „Paauglystė – labai sudėtingas tapatybės paieškų laikotarpis. Paauglys jau nebėra vaikas, bet dar nėra ir suaugęs žmogus. Viena vertus, jis labai nori savarankiškumo: pats spręsti, rinktis, turėti savo nuomonę, atsiskirti nuo tėvų, atrasti savo kelią.

Kita vertus, jame vis dar yra ta vaikiškoji dalis, kuriai labai reikia palaikymo, globos, supratimo ir tinkamo nukreipimo. Būtent čia matau mūsų, specialistų, vaidmenį.

Aš nesiekiu būti nei aukščiau, nei žemiau už paauglį. Stengiuosi būti suaugęs žmogus, su kuriuo jis galėtų kalbėtis kaip su lygiaverčiu pašnekovu.

Svarbiausia sukurti saugią erdvę, kurioje jaunas žmogus galėtų atsiskleisti nebijodamas, kad bus vertinamas ar smerkiamas. Tokioje aplinkoje jis gali geriau pažinti save, ieškoti atsakymų į jam svarbius klausimus.

U. Urbonaitė: „Aš taip pat manau, kad svarbiausia – saugus ryšys su jaunu žmogumi. Net jeigu čia dirbčiau dar dvidešimt metų, mano tikslas išliktų toks pat: kad mokinys jaustųsi priimtas toks, koks yra.

Kartais jaunuolis ateina ir sako: „Aš noriu būti milijonierius.“ Paskui susigėsta, nes galvoja, kad jo norai ar vertybės gali pasirodyti netinkami.

O aš jam sakau: „Jeigu tau tai svarbu, galime apie tai kalbėtis ir ieškoti būdų, kaip siekti savo tikslo.“

Mano užduotis nėra teisti ar primesti savo vertybes. Svarbu išgirsti, suprasti ir padėti jam atrasti savąjį kelią.“

R. Varnelienė: „Mes daug dėmesio skiriame mokinių sąmoningumui ugdyti. Labai svarbu bendrauti su paaugliu jo nežeminant, neprimetant savo gyvenimiškos patirties kaip vienintelės tiesos.

Žinoma, savo pavyzdžiais, pokalbiais, kartais ir asmenine patirtimi galime padėti jam suprasti tam tikrus dalykus, pasimokyti iš kitų klaidų. Tačiau turime tai daryti taip, kad mokinys pats galėtų mąstyti, vertinti ir priimti sprendimus.

– Pelnyti paauglio pasitikėjimą nėra paprasta. Tam reikia laiko, kantrybės ir nuoširdaus bendravimo. Iš Jūsų pasakojimų atrodo, kad šį ryšį užmegzti pavyksta.“

Visos dienos mokykloje – ne tik mokymasis, bet ir atviri pokalbiai

– „Ryto“ gimnazijoje įgyvendinamas Visos dienos mokyklos modelis, kurio veiklose dalyvauja ir pagalbos mokiniams specialistai. Koks Jūsų vaidmuo šioje veikloje?

S. Šerkšnas: „Džiaugiuosi, galėjęs dalyvauti Visos dienos mokyklos projekte. Dirbame kartu su lietuvių kalbos mokytoja. Pagrindinis mūsų tikslas – padėti mokiniams siekti geresnių mokymosi rezultatų.

Komandinis darbas leidžia pažvelgti į mokinį iš skirtingų profesinių perspektyvų. Mokytoja mato vienus jo gebėjimus ir sunkumus, specialusis pedagogas gali pastebėti kitus dalykus.

Kartu deriname mokymo metodus, pritaikome užduotis pagal individualius mokinių poreikius. Toks bendradarbiavimas padeda siekti geresnių rezultatų.“

A. Petrauskaitė: „Visos dienos mokyklos veiklose teikiu individualias konsultacijas mokiniams.

Mokslo metų pradžioje sudarome sutartis, ir mokiniai kartą per savaitę po pamokų ateina į konsultacijas. Kalbamės apie tai, kas jiems tuo metu aktualu ir svarbu. Temų būna pačių įvairiausių. Labai dažnai kalbame apie santykius su bendraamžiais, ypač kai nepavyksta užmegzti artimų, prasmingų draugysčių ir paauglys jaučiasi vienišas.

Kita dažna problema – viešojo kalbėjimo baimė. Taip pat daug dėmesio skiriame romantiniams santykiams, kurie paauglystėje tampa itin svarbūs. Žinoma, kalbamės ir apie santykius su tėvais.

Kartais gali atrodyti, kad paaugliui tėvų nuomonė visai nerūpi. Jis prieštarauja, konfliktuoja, demonstruoja abejingumą. Tačiau iš tikrųjų santykiai su tėvais jam labai svarbūs, o dėl įtampos šeimoje jis gali stipriai išgyventi.

Dar viena svarbi Visos dienos mokyklos suteikiama galimybė – grupiniai užsiėmimai. Vedžiau šešių mokinių grupę, kuri vadinasi „Atviri pokalbiai“. Tai nuolatinių dalyvių grupė, kurioje labai svarbus tarpusavio pasitikėjimas.

Paprastai būnu pasiruošusi tam tikrą pokalbio temą, tačiau pirmiausia kviečiu pačius paauglius pasakyti, kas jiems rūpi, apie ką norėtų kalbėtis.

Pirmuosiuose susitikimuose daug dėmesio skiriame susipažinimui ir pasitikėjimo kūrimui. Vėliau mokiniai pamažu drąsėja, pradeda atviriau dalytis savo išgyvenimais. Jeigu tądien jie neturi konkrečios temos, pasiūlau savąją. Tačiau svarbiausia šiuose užsiėmimuose – ne pati pokalbio tema, o galimybė praktiškai mokytis kurti santykį su kitu žmogumi.

Paaugliai mokosi kalbėti apie save, išsakyti jausmus, išklausyti kitą, priimti skirtingas nuomones, neteisti ir nesmerkti.

Jie mokosi atsiverti ir kartu suprasti, kad kiekvienas žmogus gali turėti savų sunkumų bei išgyvenimų.

Pažindami kitus, jie pamažu geriau pažįsta ir patys save.“

„Ryto“ gimnazijos informacija