Paulina ir Edgaras Tamkevičiai: 4408 kilometrai pėsčiomis per Ameriką, laukinė gamta ir išmoktos gyvenimo pamokos

Kiek reikia drąsos, kad pusmečiui paliktum įprastą gyvenimą ir leistumeisi į kelią, kuriame tavo namais tampa palapinė, visos maisto atsargos telpa kuprinėje, o iki vandens šaltinio ar artimiausios civilizacijos kartais tenka eiti visą dieną? Druskininkiečiai Paulina ir Edgaras Tamkevičiai į šiuos klausimus atsakė ne žodžiais, o žingsniais – per 152 dienas laukine vakarine Jungtinių Amerikos Valstijų dalimi pėsčiomis jie įveikė 4408 kilometrus. Poros kelyje buvo alinantis dykumų karštis, snieguotos kalnų perėjos, laukiniai gyvūnai, traumos ir akimirkos, kai net paprasčiausi patogumai tapdavo prabanga. Tačiau ši įspūdinga kelionė atnešė ne tik išbandymų – ji išmokė labiau pasitikėti savimi, vienas kitu ir vertinti tai, kas kasdienybėje dažnai lieka nepastebėta.

Paulina ir Edgaras įkopė į 4414 metrų aukštyje esančią Mount Whitney – aukščiausią viršukalnę žemyninėje JAV dalyje / Asmeninio archyvo nuotrauka

Sugrįžę namo Paulina ir Edgaras parsivežė ne tik įspūdingų prisiminimų, bet ir suvokimą, kad daugelis dalykų, kuriuos laikome savaime suprantamais, iš tiesų yra didelė prabanga. O gal svarbiausia šios kelionės pamoka – atrasti savyje daugiau galimybių, nei kadaise drįsai įsivaizduoti?

Paulina, Edgarai, kaip Jums kilo mintis leistis į tokį žygį?

Paulina: Tai labiau buvo mano idėja.

Edgaras: Pamatėme įrašus, kad pernai šiuo taku ėjo viena lietuvių pora. Jie savo kelionę fiksavo „YouTube“ vaizdo įrašuose. Žiūrėjome juos ir galvojome: žiauriai faina, įdomu, gražu. O mes taip pat daug laiko praleidžiame gamtoje, mėgstame žygiuoti, nemažai „haikiname“.

152 dienas trukusiame kelyje poros laukė tūkstančiai kilometrų per kalnus ir dykumas, nakvynės palapinėje, vandens paieškos ir susitikimai su laukiniais gyvūnais / Asmeninio archyvo nuotraukos

Paulina: Apie šį taką jau buvau girdėjusi iš filmo „Laukinė“ („Wild“), kurį daug kartų rodė per televiziją. Žinojau apie jį, bet niekada nebuvau pagalvojusi, kad realu tokį žygį įveikti patiems. Kai pamatėme, kad tai padarė lietuviai, pradėjome labiau domėtis, sekėme visą jų kelionę. Galiausiai ir sakau Edgarui: „Reikia varyt!“.

Kaip sekėsi pasiruošti ir gauti leidimą?

Edgaras: Pirmiausia reikėjo gauti leidimą (permit). Jis nemokamas, tačiau per metus išduodama tik 5000 leidimų, tad juos gauti nėra paprasta.

Pirmą kartą gavome labai nepalankias žygio pradžios datas – tuo metu dykumoje dar būtų buvę labai šalta, o Siera Nevados kalnuose sniegas galėjo būti nenutirpęs. Reikia pasirinkti konkrečią pradžios dieną, o tada paaiškėja, ar pavyko gauti leidimą. Šiuo reikalu rūpinosi Paulina.

Paulina: Edgarą reikėjo įkalbinėti, bet svarbiausia, kad jis nepasakė „ne“. Užsiregistravome ir laukėme, ar pavyks gauti leidimus. Pirmajame etape galėjau rinktis tik labai nepalankias datas, tačiau sausį vyko antrasis etapas.

Pirmajame etape leidimo negavome. Maniau, kad ir antrą kartą šansų nedaug, todėl Edgarui net nieko nesakiau – tiesiog vėl mus užregistravau!

Kai antrą kartą prisijungiau prie sistemos, pamačiau, kad datos pažymėtos žaliai. Galvoju: kaip čia taip, kad galiu rinktis?! Mums pavyko gauti leidimus. Edgaras buvo darbe, todėl tiesiog persiunčiau jam elektroninį laišką su pranešimu: „Sveikinu, jūs gavote leidimus!“ Jis net nežinojo, kad buvau mus užregistravusi antrajam etapui.

Edgaras: Iš karto parašiau Paulinai: „Ką tu padarei?“ Iš pradžių teko nemažai viską permąstyti…

Paulina: Kai gavome leidimus, pradėjome rimtai svarstyti ir planuoti, kaip viską suderinti su darbais.

Paulina: Edgaro darbovietė buvo labai geranoriška ir suteikė atostogų. Mano darbe nebuvo galimybės taip ilgai nebūti, todėl teko išeiti iš darbo.

Paulina ir Edgaras ryžosi tam, apie ką daugelis tik pasvajoja – pėsčiomis įveikė legendinį Ramiojo vandenyno kalnagūbrio taką, nusidriekusį per vakarinę JAV dalį / Asmeninio archyvo nuotraukos

Kokio dar pasiruošimo reikėjo?

Edgaras: Pirmiausia turėjome kreiptis į JAV ambasadą dėl vizų, galiojusių pusę metų. Mums reikėjo B1/B2 turistinės vizos. Pokalbis praėjo labai gerai, nes jau turėjome žygio leidimą, tad kelionės tikslas buvo aiškus – keliauti, o ne dirbti. Paskui pradėjome domėtis, kaip pasiruošti tokiam žygiui Amerikoje, kur laukia labai skirtingos sąlygos – ir sniegas, ir dykuma.

Startavome prie Meksikos sienos, Kalifornijos valstijoje, vakarinėje JAV dalyje. Mūsų žygio takas vadinasi „Pacific Crest Trail“ – Ramiojo vandenyno kalnagūbrio takas.

Ir jis per visą Ameriką tęsiasi 4275 kilometrus, jeigu eitum visą laiką tiesiai. Bet dar reikia iš jo išsukti į miestelius, tai teko nueiti 4400 kilometrų.

Kas buvo svarbiau – fizinis pasirengimas ar psichologinis nusiteikimas?

Edgaras: Žinojome, kad treniruosimės jau žygio metu. Pradėjome lėtai, krūvį didinome palaipsniui. Iš pradžių per dieną nueidavome apie 20 kilometrų.

Paulina: Šiek tiek bandėme treniruotis ir Lietuvoje. Iš užsienio nusipirkome specialias kuprines, į jas prisidėdavome penkių litrų talpas su vandeniu, kad būtų sunkesnės, ir eidavome ratą aplink miestą. Bet kai jau atsidūrėme take, iš tų treniruočių su Edgaru tik juokėmės… Ėjimo asfaltuotu dviračių taku negalima lyginti su keliavimu per šaknis, krūmynus ir bekele. Lietuvoje tokiam iššūkiui pasiruošti labai sunku, nes neturime tokių kalnų. Daug ką lemia užsispyrimas, o kūnas prie krūvio prisitaiko jau kelionėje.

Ar kelionė buvo tokia, kokią ją įsivaizdavote, ar realybė pasirodė gerokai sunkesnė?

Paulina: Žinojome, kad bus labai sunku, ir taip iš tiesų buvo. Tačiau nė karto negalvojome, kad neįveiksime tako. Prieš išvažiuodama, visiems sakiau, kad tai padarysime – nesvarbu, ar per 130, ar per 160 dienų. Sustabdyti galėjo nebent rimta trauma. Traumų turėjome, bet vis tiek ėjome.

Edgaras: Man buvo sausgyslių, taip pat Achilo sausgyslės uždegimas – kartais vos galėdavau paeiti. Paulinai kelio trauma tęsėsi net tris mėnesius…

Kaip tvarkėtės su traumomis ir kitais netikėtumais?

Edgaras: Mano sesuo yra gydytoja, todėl su ja bendraudavome per palydovinį ryšį ir tardavomės, kaip elgtis. Žinojome, kokių vaistų nuo uždegimo vartoti, kokiu tepalu teptis. Naudojome ir specialias kineziterapines juostas – jomis apklijuodavome kelį. Paulina dar dėvėjo kojos įtvarą.

Kiek laiko praleidote toli nuo civilizacijos? Kur nakvodavote?

Edgaras: Beveik visą laiką nakvojome palapinėje. Ilgiausiai nuo civilizacijos buvome atitrūkę Siera Nevados kalnuose – 12 dienų iš eilės, be telefono ryšio ir kitų patogumų. Į šiuos kalnus atėjome iš Pietų Kalifornijos dykumos.

Takas driekiasi per tris valstijas – Kaliforniją, Oregoną ir Vašingtoną. Kalifornijoje jis eina per Pietų Kaliforniją, Siera Nevados kalnus, kurių viršūnės siekia daugiau nei keturis kilometrus, ir Šiaurės Kaliforniją. Toliau kelias veda per Oregoną ir Vašingtoną.

Kai nebuvo telefono ryšio, kaip orientavotės kelyje?

Edgaras: Telefone turėjome iš anksto atsisiųstą tako žemėlapį, kuriuo galėjome naudotis be interneto. Jame pažymėti vandens šaltiniai, tinkamos vietos stovyklavietėms ir kita svarbi informacija. Nakvojome gamtoje. Visa kelionė truko 152 dienas.

Toks žygis – didžiulis išbandymas ir žmogaus galimybėms, ir santykiams. Kaip sekėsi jį įveikti dviese?

Edgaras: Mes esame puiki komanda, buvome pasiskirstę darbus. Kai esi tokiose platybėse, o iki artimiausio miesto – 150 kilometrų, nelabai kyla noras pyktis. Yra kitų sunkumų ir iššūkių.

Paulina: Iš kitų porų girdėjome, kad kartu eiti būdavo labai sunku. Sutikti žmonės klausdavo: „Kaip jūs dar kartu? Dar neišsiskyrėte po tiek laiko?“ O mums viskas praėjo gana lengvai. Žinoma, pasiginčydavome, bet tie barniai būdavo juokingi. Kai ir taip sunku, nesinori savęs apsunkinti nereikalingomis emocijomis ir dar labiau apsunkinti psichologiškai.

Kas žygyje buvo sunkiausia?

Edgaras: Man – dykuma, karštis ir vandens trūkumas. Visą dieną turi neštis ant nugaros vandenį, nes iki kito šaltinio – visa diena kelio, o aplink nėra nė menkiausio šešėlio.

Paulina: Labiausiai vargino vandens trūkumas.

Edgaras: Aš visą vasarą kėliausi ketvirtą rytą. Kiekvieną dieną.

Paulina: Kiekvieną rytą keldavomės anksti, nes žinojome, kad eisime iki vakaro. Tai ne penkių dienų žygis, kai matai finišą. Žinai, kad prieš akis dar šimtas dienų, ir kasdien turi prisiversti vėl eiti. Psichologiškai tai buvo labai sunku.

Edgaras: Dykumoje eidavome maždaug iki vidurdienio, tada apie tris valandas ilsėdavomės, o vėliau, kai šiek tiek atvėsdavo, vėl leisdavomės į kelią. Didžiausią karštį stengdavomės pralaukti bent menkiausiame pavėsyje. Taip elgėmės tik dykumoje.

Likusioje kelio atkarpoje, vos pavalgę, vėl žygiuodavome. Per kelionę teko patirti ir devynių laipsnių šaltį, ir maždaug 40 laipsnių karštį.

Kuo maitindavotės ilgame žygyje?

Edgaras: Valgėme negendančius produktus, dažniausiai – greitai paruošiamas košes, pavyzdžiui, bulvių. Maisto atsargų reikėdavo pasiruošti trims–septynioms dienoms, o kartą teko neštis maisto net 12 dienų.

Paulina: Dar valgėme jerky – vytintos mėsos gabaliukus.

Edgaras: Turėjome daug užkandžių: užkandžiaudavome kas valandą ir tris kartus per dieną pavalgydavome sočiau. Pusryčiams dažniausiai rinkdavomės avižinę košę, pietums – greitai paruošiamus makaronus ar bulvių košę, dažnai valgydavome kuskusą su tunu. Rinkomės produktus, kurių nereikia laikyti šaldytuve. Skaičiavome, kad kiekviename grame būtų kuo daugiau kalorijų, nes maistą reikėjo neštis ant nugaros ne vieną dieną.

Paulina: Mes visą laiką norėjome valgyti! Jau po kelių dienų pajutome tai, ką amerikiečiai vadina hiker hunger – žygeivio alkiu. Atrodo, kad vis nori valgyti ir niekaip nepasisotini.

Edgaras: Pasiekę miestelį, ten esančiose kavinėse valgydavome kaip išprotėję! Greitai pasiilgome lietuviško maisto ir daržovių, kurių JAV pasigesdavome. Tiesa, prie Meksikos sienos maistas buvo labai skanus – ilgą laiką valgėme nuostabaus skonio meksikietiškus avokadus…

Kuri žygio atkarpa pareikalavo daugiausia jėgų?

Edgaras: Įspūdingiausi buvo Siera Nevados kalnai – atkarpa, kurioje nėra jokios civilizacijos. Iki artimiausio miesto nueiti maisto atsargų būtų reikėję visą dieną į vieną pusę. Todėl nusprendėme miestelius praleisti ir beveik visus Siera Nevados kalnus įveikti vienu ypu. Kiti žygeiviai sakė: „Išprotėję esat, visi darė kitaip.“

Paulina: Maisto nusipirkome vieną kartą – tiek, kad užtektų 12 dienų. Kiti žygeiviai į miestelius išsukdavo du ar tris kartus, bet tie nukrypimai būdavo milžiniški: vien nueiti į vieną pusę užtrukdavo visą dieną. Iš pradžių teko pakentėti, kol kuprinės buvo sunkios – jos svėrė apie 18 kilogramų. Atrodė, kad net braška nuo svorio.

Edgaras: Po dykumos Siera Nevados kalnai buvo tikra atgaiva. Dykumoje vandens atsargas tekdavo neštis visai parai, o kalnuose jo buvo galima rasti – ten buvo šaltinių, krioklių. Vandenį filtruodavome specialiu filtru, kuris svėrė apie 60 gramų. Vieno filtro užteko visam tūkstančių kilometrų žygiui.

Kokių gyvūnų sutikote laukinėje gamtoje? Ar buvo pavojingų susitikimų?

Paulina: Sutikome labai daug gyvūnų, pasitaikė ir nuodingų gyvačių.

Edgaras: Pamatėme 14 barškuolių, keturias meškas, kalnų liūtą, lūšį, kojotą ir galybę kitų gyvūnų. Laimė, gyvatės dažniausiai pasitraukia. Barškuolės apie save įspėja barškesiu. Jei nebarškėtų, jų galėtum ir nepastebėti, nes jos puikiai susilieja su aplinka. Kartais gyvatė greitai pasitraukdavo, o mes spėdavome sustoti. Nebuvo taip, kad netikėtai žengtume dar vieną žingsnį, ir ji įkąstų.

Kaip elgėtės, sutikę meškas?

Edgaras: Pamatę pirmą mešką, pasisėmėme vandens ir pasitraukėme. Kitas stengdavausi išgąsdinti – šaukdavau, bėgdavau jų pusėn, kad jos pačios spruktų. Reikėjo elgtis taip, kad meška suprastų, jog prie mūsų artintis neverta. Jos užuodžia maistą, todėl atsargas laikydavome specialiame meškų kanistre, maždaug 60 pėdų nuo palapinės.

Paulina: Gyvūnų prisižiūrėjome visam gyvenimui į priekį – gal jau tiek daug jų nebepamatysime.

Kokių netikėtumų kelionėje nebuvo įmanoma numatyti?

Edgaras: Planavome Siera Nevados kalnus su septyniomis perėjomis įveikti vienu ypu, bet nežinojome, kad ten bus tiek daug sniego. Galiausiai net maisto porcijas dalijome perpus. Išsikrovė visa elektronika, todėl telefonus laikėme išjungtus. Į kelią tekdavo išeiti anksti ryte, kol saulė dar neįkaitindavo sniego. Jam tirpstant, buvo pavojus nuslysti nuo kalno. Keldavomės ketvirtą ryto ir eidavome. Kai kurios vietos buvo pavojingos – dalis žygeivių išsigando ir apsisuko.

Paulina: Mes nepanikavome, nors pavojingų vietų pasitaikė. Ypač – kopiant į Mount Whitney – 4414 metrų aukščio viršūnę, aukščiausią žemyninėje JAV dalyje. Ten jau teko užsidėti specialius dyglius ant batų.

Kaip į Jūsų sumanymą leistis į tokią kelionę reagavo artimieji?

Paulina: Mano tėvai iš pradžių labai išsigando. Juos gąsdino kalnų perėjos, pavojingi gyvūnai, baiminosi, kad dykumoje galime netekti daug skysčių, kad gali ištikti aukščio liga ar nutikti kas nors kita…

Edgaras: Mano mama sakė: „Kas pomidorus valgys vasarą?“ (juokiasi).

Kas labiausiai džiugino kelionėje? Ar buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti?

Edgaras: Niekada nekilo minčių viską baigti. Tiesa, kai žygis artėjo prie pabaigos, norėjosi, kad laikas eitų lėčiau…

Paulina: Iš pradžių atrodo, kad nori, jog viskas kuo greičiau pasibaigtų, bet, artėjant pabaigai, supranti, kad jau nebenori, jog tai baigtųsi.

Edgaras: Manau, keliaudami atradome daug daugiau galimybių. Dabar, žiūrėdami nuotraukas, matome, kokie nepatyrę buvome pradžioje. Vėliau sukaupėme tiek patirties, kad net sunku patikėti, jog kelionė truko tik pusmetį. Atrodo, lyg ten būtume nugyvenę visą gyvenimą.

Laukinė gamta Jus lydėjo ir naktimis. Ar buvo baisu?

Edgaras: Dieną nebuvo baisu, bet naktimis kartais pasidarydavo nejauku. Gyvūnų ten tiek daug… Guli palapinėje, o už kokių penkių metrų traška šakos, lūžta medžiai, ir nežinai, kas ten vaikšto. Miegodavau, pasidėjęs peilį prie galvos. Kartais naktį išeidavau patikrinti, ar neatėjo meška.

Paulina: Viena tokiu keliu eiti nenorėčiau – būtų per baisu. Dviese drąsiau. Daug žmonių šiuo taku keliauja po vieną, todėl dėl saugumo dažnai susiburia į grupeles.

Kita vertus, smagu tai, kad, išskyrus buitinius rūpesčius, kitų problemų beveik neturėjome. Svarbiausia buvo žinoti, už kiek mylių bus vanduo, kur miegosime ir ką valgysime.

Ko labiausiai pasiilgote, pusmečiui palikę namus?

Edgaras: Labiausiai pasiilgome naminio maisto ir namų patogumų. Tai buvo pirmoji kelionė, per kurią taip ilgėjomės namų, nes buvome neseniai įsirengę savo būstą. Žygyje neturėjome net šilto vandens – visą laiką prausėmės lediniame.

Paulina: Dušas tapo didžiausia svajone. Žygeiviai juokauja, kad labiausiai norisi tiesiog atsisėsti ant kėdės, nes visą laiką sėdi ant žemės. Pradedi vertinti dalykus, apie kuriuos anksčiau nė nesusimąstydavai: kaip gera atsigerti kavos ar tiesiog įsipilti vandens iš čiaupo.

Kokie Jums pasirodė vietos gyventojai? Ar pajutote jų svetingumą?

Edgaras: Mažuose JAV miesteliuose žmonės nepaprastai draugiški. Yra net toks reiškinys – Trail magic, arba tako magija: vietiniai atvažiuoja automobiliu į žygeivių maršrutą ir visą dieną kepa praeinantiems mėsainius, dešrainius!

Paulina: Kartą, po daugelio dienų kalnuose, pagaliau išėjome į kelią, kur mūsų laukė vyras, kiekvieną vasarą rengiantis tokią „tako magiją“. Buvo rytas, tad jis mums iškepė kiaušinių ir pupelių… Po tiek dienų kalnuose toks maistas atrodė tikras stebuklas!

Edgaras: Iki miestelių dažnai vykdavome pakeleivingais automobiliais. Gal tik kartą teko laukti ilgiau nei dešimt minučių – paprastai sustodavo pirmasis automobilis. Kartą artėjo didelė audra, o nakvynės neturėjome. „Facebook“ grupėje „Trail Angels“ radome to miestelio kontaktus ir parašėme. Po minutės moteris atrašė: „Ateikit pas mane.“ Pirmą kartą apsistojome pas nepažįstamus žmones, bet jie priėmė taip šiltai, kad jautėmės kaip namie. Ryte jie išvažiavo į darbą ir paliko mus vienus savo namuose! Sakė: „Ką jūs paimsite? Juk jums visa tai reikės neštis kuprinėje!“ (juokiasi).

Kaip ši kelionė pakeitė Jūsų požiūrį į gyvenimą?

Paulina: Atsirado suvokimas, kad ribų nėra. Dabar atrodo, jog galiu padaryti bet ką. Jei labai nori ir užsispiri, gali daug daugiau, nei manei!

Edgaras: Po šios kelionės pradėjome labiau vertinti paprastus, mažus dalykus. Kai ilgai miegojęs palapinėje pagaliau atsiguli į lovą, taip gera… Visą mėnesį tuo mėgaujiesi. O problemos, kurios anksčiau atrodė didelės, dabar atrodo visai menkos.

Kelionės skaičiai

Edgaras: Kelionė truko 152 dienas, iš jų 134 naktis miegojome palapinėje, o 18 – lovoje. Nuėjome 4408 kilometrus, sukilome 121 895 metrus, tai beveik užkopėme į 14 Everestų. Kiekvienas, mūsų skaičiavimais, sudeginome po 317 441 kaloriją. Kuprinės svėrė iki 18 kilogramų. Aš numečiau 17 kilogramų, Paulina – 11. Tačiau dabar, po kelionės jaučiamės geriau nei bet kada gyvenime.

Laima Rekevičienė