Iš Kalifornijos – su spalvų ir gerų darbų bagažu: Rolandas Dabrukas Druskininkuose visada palieka šypsenas

Druskininkietis menininkas Rolandas Dabrukas gyvena Kalifornijoje, tačiau kaskart sugrįžęs į Lietuvą ieško galimybių ne tik pabūti su artimaisiais, bet ir nuveikti ką nors prasmingo. Šįkart jo kūrybinė energija išsiliejo ant Santaros klinikų Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų „Saulutė“ valgyklos sienų – jose apsigyveno spalvingi gyvūnai, drugeliai ir sveiko maisto idėjos. O užbaigęs vieną darbą Rolandas jau dairosi, kur galėtų įgyvendinti kitą.

Jeigu reikėtų apibūdinti R. Dabruką vienu vaizdu, galbūt tai būtų spalvingas drugelis, nusileidęs ant pilkos sienos. Arba linksmas drambliukas, kurio kepurė vieną dieną raudona, o kitą – jau mėlyna. Nes menininkui net ir siena nėra vien siena. Tai – galimybė praskaidrinti kažkieno dieną, pažadinti vaizduotę ir priminti, kad gyvenime visada yra vietos spalvoms.

JAV, Kalifornijoje, gyvenantis Rolandas šįkart į gimtąjį kraštą sugrįžo ir su konkrečia misija – nutapyti freską vaikų valgykloje. Darbas, regis, turėjo tilpti į kelias dienas, tačiau kūrybiniai sumanymai ir noras viską padaryti taip, kaip įsivaizdavo, pakoregavo planus. Menininkui teko net pratęsti lėktuvo bilietą ir Lietuvoje pasilikti ilgiau.

O kai įsisuka į kūrybą, Rolandas laiko beveik nebeskaičiuoja. Vieną naktį tapyti baigė penktą valandą ryto, kitąkart darbavosi iki trečios ar ketvirtos. Juk prieš akis – ne tik sienos, kurias norisi papuošti, bet ir neišvengiamai artėjantis skrydis atgal į Kaliforniją.

„Man niekada nepatiko tuščios sienos“, – paprastai paaiškina savo kūrybinį polėkį menininkas. Dar mokykloje norėjosi jas nuspalvinti, o dabar atsirado galimybė šį norą paversti prasmingu darbu.

Kai sienos pradeda šypsotis

Vaikų valgykloje Rolandas išmargino septynias sienas, o prie įėjimo atsirado ir sveiko maisto piramidė. Nors prašyta santūresnio, minimalistinio sprendimo, menininkas prisipažįsta taip nemokantis – jam norisi didelių vaizdų, ryškių spalvų ir daugybės detalių.

Sienose įsikūrę gyvūnai džiaugiasi, mėgaujasi sveiku maistu ir, regis, patys skleidžia gerą nuotaiką. Čia nėra liūdnų personažų, kurie valgytų greitąjį maistą. Priešingai – visa aplinka sukurta taip, kad papildytų vietos, kurioje rūpinamasi vaikų sveikata, paskirtį.

Rolandui artima sveikos mitybos tema. Jis ja domisi ir Kalifornijoje, ir Lietuvoje, o vaikystė kaime iki šiol primena, ką reiškia tikras, ką tik iš daržo nuskintas maistas.

„Kai tu iš daržo nusiskini, tai tas ir yra sveika“, – įsitikinęs menininkas. Jis neabejoja, kad tikrumas prasideda nuo paprastų dalykų.

Šią mintį jis perkėlė ir į sienas. O kad vaikams būtų dar smagiau, kūrybos procese atsirado vietos ir mažiems pokštams. Vieną dieną drambliukas pasirodė su raudona kepure, kitą – jau su mėlyna.

Vaikai pastebėjo pasikeitimą ir stebėjosi, kaip čia taip nutiko. Rolandas tik šyptelėjo: „Stebuklai vyksta. Toks yra menas.“

Pasak jo, vaikai kasdien ateidavo pasižiūrėti, kas pasikeitė, laukdavo naujų piešinių ir smalsiai stebėjo, kaip pamažu pildosi sienos. Būtent toks gyvas ryšys su žiūrovu menininkui ir svarbus – kad kūrinys nebūtų tik dekoracija, o taptų maža kasdienio džiaugsmo dalimi.

Spalvos, kurios turi prasmę

Rolando kūryboje jau galima atpažinti ir pasikartojančių motyvų. Vieni iš jų – drugeliai, pasirodantys ne vienoje freskoje. Galbūt ateityje jie taps savotišku menininko parašu. Kiekvienas gyvūnas, kiekviena detalė turi ir gilesnę mintį, tačiau pirmiausia Rolandas nori perduoti nuotaiką – džiaugsmą, gyvybingumą, šilumą.

Jo kūrybinis kelias neapsiriboja Druskininkais. Šią vasarą menininkas nutapė freską vaikų ir mamos namuose Vilniuje. Prie šio darbo prisidėjo organizacija „Lietuvos dukterys“, parūpinusi dažų ir padėjusi pasirengti tapybai. Menininkas su kolega Gintaru Jociumi taip pat kūrė piešinius ant sienos priešais JAV ambasadą Vilniuje.

Rolandas įsitikinęs – kartais ir pati erdvė padiktuoja sprendimus. Vienur siena leidžia išskleisti visą vaizduotę, kitur tenka prisitaikyti, ieškoti kitokio kelio. O ateityje norėtų dar daugiau – ir freskų, ir parodų, ir veiklų, kurios suburtų žmones.

Druskininkai – vieta, kuri pakrauna

Nors Rolando kasdienybė susijusi su Kalifornija, Druskininkai jam nėra tik vieta, į kurią kartais sugrįžtama aplankyti artimųjų. Čia prabėgo jo vaikystė, čia gyvena tėvai, seserys, čia vis dar jaučiamas ypatingas ryšys su gimtąja žeme.

Menininkas sako, kad noras kažką duoti Lietuvai visada buvo. Kai pernai jam buvo patikėtas „Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės 2026“ ambasadoriaus Los Andžele vardas, kilo dar didesnis noras kažką daryti. Kartu tai buvo ir įpareigojimas, atsirado dar daugiau atsakomybės ir motyvacijos.

Apie savo gimtinę jis pasakoja ir Amerikoje – mokyklose, pažįstamiems, draugams. Stengiasi, kad žmonės žinotų, kur yra Lietuva, išmoktų ištarti jos pavadinimą, pasisveikinti lietuviškai, o svarbiausia – patys norėtų čia atvažiuoti.

Jis tiki, kad pažintis su Lietuva naudinga visiems: svečiai pamato mūsų kraštą, susipažįsta su kultūra, paragauja vietinio maisto, o šalis sulaukia naujų lankytojų.

Tačiau pats Rolandas, sugrįžęs į gimtinę, pirmiausia džiaugiasi visai paprastais dalykais. Kaimo bendruomenių nuoširdumu, tradicijomis, žmonių gebėjimu išsaugoti tai, kas kitur jau retai sutinkama. Jam įspūdį paliko ir pasaulio lietuvių bei druskininkiečių susibūrimas, ir kaimo žmonių puoselėjami papročiai – sūrio gaminimas, sviesto mušimas.

„Kaip būtų faina sugrįžus čia kažką įkurti“, – prasitarė jis, kalbėdamas apie bendruomenę ir norą matyti kaimus klestinčius.

Mintis apie sugrįžimą vis dažniau aplanko ir vis stiprėja. Žmona, pasak Rolando, taip pat mėgsta Lietuvą. O jam pačiam namų jausmą kuria ne tik artimieji, bet ir miškai, samanos, pušų spygliai, ežerai. Kalifornijoje taip pat yra miškų, tačiau Lietuvos gamta jam turi savitą, sunkiai paaiškinamą poveikį.

Menininkas juokauja, kad čia net maudynės tampa natūralia terapija. Kartais – net ir tvenkinyje, kuriame kurkia varlės. Jam tai ne kliūtis, o dar viena priežastis pasidžiaugti gyvenimu.

Šimtas svajonių – ir dar daugiau spalvų

Rolando galvoje netrūksta naujų sumanymų. Jis planuoja parodas, tarp jų – Niujorke, o Lietuvoje taip pat norėtų surengti savąją. Menininko paveikslai jau keliauja, nors jų pristatymą gimtinėje gali tekti atidėti kitiems metams.

Kūrybiniame sąraše – ir nauja vaikiška knyga lietuvių bei anglų kalbomis. Rolandas toliau veda privačias pamokas, kuria mandalas, domisi sąmoningumo praktikomis, o viena iš jo svajonių – surengti stovyklas vaikams.

Jis net turi šimto svajonių sąrašą, kuris vis pasipildo. Menininkas tiki, kad užrašytos svajonės turi savybę pamažu virsti tikrove, o įdomūs žmonės ir netikėti susitikimai padeda atsidurti ten, kur reikia.

Paklaustas, kodėl jam taip svarbu kaskart palikti po savęs ką nors gero, Rolandas atsako paprastai: jam pačiam gera matyti rezultatą ir jausti, kad kažką padarė ne veltui.

Gal todėl jo sukurtuose paveiksluose ir iliustracijose tiek daug šviesos. Ir gal todėl, net skubėdamas į lėktuvą, jis vis dar spėja pastebėti pakelėje likusį gandrą. Leipalingyje vienas paukštis, regis, vis delsė išskristi. Rolandas juokauja, kad gal tas laukia, kol ir jis pats pakils į orą.

O kol kas menininkas lieka čia – su dažais, idėjomis ir noru padaryti pasaulį bent truputį spalvingesnį. „Tikiuosi, kažkam nuotaiką pakels“, – apie savo kūrybą sako jis. Kartais, atrodo, būtent nuo to ir prasideda dideli dalykai.

Laima Rekevičienė