„Švendubrės praeities guriniai“ – paminklas unikaliam kaimui

Jeigu reikėtų įvardyti Druskininkų savivaldybės kaimą, kurio gyventojų vienybė ir meilė savo krašto istorijai gali kalnus nuversti, tai neabejotinai būtų Švendubrė. Tuo buvo galima įsitikinti dar prieš keletą metų, kai per Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtą režisieriaus Romualdo Jarašausko dokumentinio filmo „Ten, kur Raigardas – Švendubrė“ peržiūrą salė buvo sausakimša.

Renginio moderatorius P. Zurlys, rašytojo J. Šikšnelio žmona T. Šikšnelienė (viduryje) ir Viešosios bibliotekos direktorė L. Žėkienė / Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

Gyvas kaimo metraštis, kuriamas kartu

Darni, susitelkusi ir savo šaknis išsaugoti pasiryžusi bendruomenė nustebino ir šį kartą – į Juozo Šikšnelio ir Algirdo Terten monografijos „Švendubrės praeities guriniai“ sutiktuves vėl gausiai susirinko vietos gyventojai bei kraštiečiai. Šis renginys tapo įrodymu, kad gyvas kaimo metraštis kuriamas ne tik knygos puslapiuose, bet ir vieningame jo žmonių buvime kartu.

Kreipdamasi į susirinkusiuosius, Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė priminė, kad būtent šioje salėje beveik prieš dvejus metus įvyko paskutinis šviesaus atminimo rašytojo J. Šikšnelio vakaras su skaitytojais. Tąkart jis pristatė naujausią savo knygą – politinį detektyvą „Tiesos momentas“. „Nė vienas iš mūsų tuomet nenujautė, kad ši akimirka taps paskutiniu rašytojo tiesos momentu žemėje – vos po kelių dienų jo siela iškeliavo į Amžinybę“, – apie dramatiškus likimo vingius kalbėjo L. Žėkienė.

J. Šikšnelis druskininkiečiams jau anksčiau buvo užsiminęs, kad jo stalčiuose ir širdyje glūdi daugybė gurinių apie gimtąją Švendubrę. Šį kaimą jis laikė gražiausiu pasaulyje ir nuolat į jį skubėdavo iš tolimos Klaipėdos. Rašytojas buvo prasitaręs, kad jau pradėjo dėlioti būsimos knygos apmatus, tačiau paimti leidinio į rankas jam nebuvo lemta. Prabėgus dvejiems metams, galima tvirtai ištarti: rašytojo šeimos, bičiulių, bendraautoriaus, aktyvios bendruomenės ir leidyklos dėka šis užmojis tapo realybe. Laiko tėkmėje išsibarsčiusias istorijos nuotrupas, unikalias nuotraukas bei svarbius faktus surinkti į vieną visumą padėjo švendubrėnas, aistringas kraštotyrininkas A. Terten. „Ši unikali, daugiau nei trijų šimtų puslapių monografija, tarsi iš mažų detalių sudėliota mozaika, tapo ne tik paminklu Švendubrės kaimui, bet ir paskutiniąja, amžina J. Šikšnelio meilės deklaracija savo tėviškei“, – pažymėjo Viešosios bibliotekos direktorė.

Renginį moderavo Viešosios bibliotekos bičiulis, bibliofilas, buvęs Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys. Jis prisiminė, kad dar prieš dvejus metus, kai toje pačioje salėje skaitytojams pristatė J. Šikšnelio knygą „Tiesos momentas“, autoriui pažadėjo būtinai vesti ir būsimos knygos apie Švendubrę sutiktuves. P. Zurlys pasidalijo šiltais įspūdžiais apie savo kolegą, ilgametį Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorių, pabrėždamas jo išskirtinę asmenybę bei nuopelnus: „J. Šikšnelis buvo rašytojas, menininkas ir vienas žymiausių Lietuvos bibliotekininkų – tikras Klaipėdos švyturys ir uostamiesčio bibliotekos dvasia. Jo pastangomis buvo kapitališkai suremontuotas ir restauruotas kultūros paveldo pastatas, kuriame ši įstaiga įsikūrusi.

Vadovui teko nelengva užduotis – suderinti modernios, funkcionalios ir visuomenei atviros erdvės poreikius su griežtais paveldosaugos reikalavimais. Kartu jis buvo žodžio meistras, audęs intriguojančius siužetus bei jautriai aprašęs žmogiškąsias lemtis. Taip pat – ir tylus kūrėjas, mokėjęs prakalbinti grubų akmenį ar medį, suteikti jiems sielą bei paversti tylą menu. Juozas kūrė namus knygai ir žmogui, visada išlikdamas paprastas, gilus, pasižymintis nepakartojamu humoro jausmu ir nepajudinama vidine ramybe. Jo pelnyti apdovanojimai buvo natūralus tylaus, pasišventusio darbo įvertinimas. Nors šio žmogaus nebėra tarp mūsų, jo palikimas lieka gyvas: kiekvieną kartą paėmę jo knygą ar palietę skulptūrą, mes ir vėl su juo susitiksime.“

Skaitytojams pristatyta J. Šikšnelio ir A. Terten monografija „Švendubrės praeities guriniai“ / Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

Iš mažų fragmentų atgyjanti praeitis

Naujasis leidinys nebūtų išvydęs dienos šviesos be kito Švendubrės istorijai pasišventusio žmogaus – monografijos bendraautoriaus Algirdo Terten. Jo ilgus metus kruopščiai kaupta senųjų fotografijų ir artefaktų kolekcija tapo šios knygos vizualiniu pamatu. Netikėtai užgesus rašytojo gyvybei, būtent A. Terten prisiėmė šventą pareigą surinkti likusius praeities gurinius ir atiduoti juos skaitytojams. Bendraautorius nuoširdžiai prisipažino, kad kaimynės Anelės Smaliukaitės raginamas prisidėti prie knygos rengimo, kurį laiką tiesiog nedrįso stoti greta žymaus rašytojo, išleidusio daugiau nei dvidešimt knygų. Vis dėlto, pažinčiai užsimezgus, Algirdas pradėjo rodyti J. Šikšneliui savo surinktą istorinę medžiagą, ir taip gimė gražus bendradarbiavimas.

Kraštotyrininkas prisimena, kad rašytojas buvo labai energingas, maloniai bendravo, klausdavo nuomonės. Į darbą jis žiūrėjo itin atsakingai: reikalavo kiekvieną pasakojimą nuodugniai patikrinti, pagrįsti faktais bei atskirti tikruosius liudijimus nuo gražių legendų. Dėl tokio reiklumo kai kurių įdomių nuotraukų teko atsisakyti. Pavyzdžiui, į knygą nepakliuvo unikali fotografija, susijusi su Zapurvės kaimo sunaikinimu Antrojo pasaulinio karo metais, nes taip ir nepavyko tiksliai įvardyti joje užfiksuotų žmonių. A. Terten pasakojo, kad jo surinkti praeities liudijimai kai kuriems švendubrėnams tapo tikru atradimu. Viena kraštietė liko priblokšta, sužinojusi, jog jos senelis, Rusijos imperijos kariuomenės kavaleristas, buvo apdovanotas šventojo Georgijaus kryžiumi. Kartu paaiškėjo ir mįslė, kur šis pasižymėjimo ženklas dingo – pasirodo, širdžiai brangus narsos įvertinimas buvo palaidotas kartu su velioniu, apdovanojimo savininku…

Šis emocingas bendraautoriaus pasakojimas dar kartą patvirtino monografijoje įrašytą tiesą – istoriją kuria ne tik mokslininkai, bet ir idėjai atsidavę šviesuoliai, savo kryptingais ieškojimais iš mažų fragmentų lipdantys bendrą mūsų atminties paveikslą.

A. Terten taip pat pasidalijo ir jaudinančiais prisiminimais apie paskutinį pokalbį su J. Šikšneliu. Praėjus dienai po knygos „Tiesos momentas“ pristatymo Viešojoje bibliotekoje, Algirdas kartu su bičiuliu Tadu užėjo pas rašytoją į svečius. Jaukiai šnekučiuojantis, Juozas atsitraukė nuo kompiuterio ekrano ir entuziastingai dalijosi ateities planais: svajojo sodyboje įrengti senovinį šulinį su svirtimi, o Raigardo slėnyje, pačiame gamtos prieglobstyje, įkurti unikalias purvo vonias. Tuomet niekas net neįtarė, kaip staiga viskas pasikeis – rytojaus dieną kūrėjo širdis nustojo plakusi…

Apie kitus šviesius rašytojo sumanymus pasakojo ir švendubrėnė Irutė Maksel, kilusi iš garsios Oidečkų giminės. Pasirodo, J. Šikšnelis labai norėjo atgaivinti kaimo tradicijas – svajojo, kad po Švendubrę besižvalgančius poilsiautojus vežiotų arkliukas. Taip atvykėliai būtų galėję neskubėdami pasigrožėti unikalia architektūros paminklu pripažinto kaimo panorama bei jo išskirtine, ilga gatve. Dar viena vizija, kuria tikėjo rašytojas – Raigardo slėnio pakraštyje iškilsiantis apžvalgos bokštas, leisiantis iš paukščio skrydžio išvysti šio krašto didybę. Vakaro viešnia pabrėžė, kad kaimo bendruomenė jaučia didžiulę atsakomybę ir pareigą padaryti viską, jog šios rašytojo svajonės neliktų vien tik gražiais prisiminimais, bet virstų realiais darbais.

Kaimo metraštis bus tęsiamas

Ateities kūrimo ir pagarbos praeičiai giją savo kalboje pratęsė poetas Jonas Tertelis, nuoširdžiai pasidžiaugęs naujuoju leidiniu. Literatas pasidalijo gilia filosofine įžvalga apie dvasinį knygos svorį ir tęsė mintį, kad istorijos tėkmėje išsibarstę guriniai, sudėti į prasmingą visumą, tapo gyvybę palaikančia tapatybės ir atminties duona. Šis dvasinis penas maitina žmogaus sielą, nuolat primindamas, iš kur esame kilę, ir suteikia stiprybės kurti rytojų – juk tik pažindami savo šaknis, mes galime tvirtai stovėti ant žemės.

Šiltą vakaro nuotaiką papildė ekrane atgiję vaizdai – susirinkusieji turėjo galimybę išvysti režisieriaus Romualdo Jarašausko dokumentinio filmo „Ten, kur Raigardas – Švendubrė“ ištraukas. Savo skambiomis dainomis renginį papuošė Druskininkų kapela „Ratnyčėlė“, vadovaujama Gintaro Černiausko. Muzikantai negailėjo gražių melodijų, o vieną iš kūrinių su ypatinga šiluma paskyrė tos dienos varduvininkei, rašytojo J. Šikšnelio žmonai Teresei Šikšnelienei.

Renginio pabaigoje gausiam būriui monografijos rėmėjų buvo įteikti padėkos raštai ir paties J. Šikšnelio išdrožti mediniai suvenyrai.

J. Šikšnelio ir A. Terten monografijos „Švendubrės praeities guriniai“ sutiktuvės tapo dar vienu bendrystės įrodymu kaimo metraštyje, kurį Švendubrės žmonės yra pasiryžę rašyti ir toliau.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija