Tradiciniame susitikime – „Reginos“ plenerų istorija ir naujas albumas

Kartais paveikslų kolekcija pasakoja ne tik apie meną. Ji gali papasakoti apie miestą, jo žmones, vieno laikotarpio nuotaiką ir net apie tai, kaip keičiasi pati vietos dvasia. Druskininkuose tokia istorija jau ne pirmą kartą sugrįžta į viešumą – tradiciniai susitikimai su „Reginos“ plenerų kūryba kaskart leidžia į tą pačią kolekciją pažvelgti vis kitaip.

Rugsėjo 26-ąją surengtame parodos „Siurrealizmo atšvaitai“ uždaryme šis žvilgsnis buvo papildytas dar vienu svarbiu akcentu – pirmą kartą pristatyti ką tik iš spaustuvės atkeliavę albumo „Susitikime Druskininkuose vėl“ egzemplioriai.

Susitikimo su plenerų dalyviais ir parodos organizatoriais akimirka / Organizatorių archyvo nuotrauka

Šis susitikimas buvo ne tik apie tapybą. Jame tilpo Druskininkų ruduo, „Reginos“ viešbutis, septyni plenerai, skirtingų kartų menininkų susitikimai, kūrybinės paieškos ir daugiau nei du dešimtmečius kaupta Rimvydo Aniulio kolekcija.

Parodos uždaryme dalyvavo keturi tapytojai – Jolanta Snežko, Vytautas Poška, Andrius Mosiejus ir Svajūnas Armonas. Renginį vedė DKC vyresnioji komunikacijos specialistė Alina Leminskaitė, o susitikimą muzika papildė jaunas Druskininkų pianistas, buvęs M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinys, konkursų laureatas Augustas Navickas.

Kolekcija, gimusi iš noro pripildyti erdves menu

R. Aniulio kelias į meno kolekcionavimą prasidėjo nuo labai konkretaus sumanymo – kuo pripildyti atgimstančio kurorto erdves. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Druskininkuose prasidėjo naujas etapas. Buvo rekonstruojami seni viešbučiai, kuriami nauji, miestas pamažu keitė savo veidą ir iš naujo kūrėsi kaip kurortas. 2001 metų pabaigoje duris atvėrusi „Regina“ tuo metu buvo pirmasis vakarietiškų standartų viešbutis Druskininkuose.

Iš pradžių viešbutyje pradėti eksponuoti druskininkiečių dailininkų Andriaus Mosiejaus, Sauliaus Rudziko ir Gerardo Šatūno kūriniai. Tačiau netrukus tapo aišku – norint sukurti platesnę profesionalios lietuvių tapybos kolekciją, vien vietos menininkų darbų nepakaks. Taip gimė plenerų idėja.

„Visiškai nesuvokiau, kaip daromi tie plenerai. Bet truputį išmanydamas tapybą supratau, kad užsieniečių kūrybos nenoriu. Mane domino tik lietuvių garsių dailininkų ir jaunų perspektyvių tapytojų kūryba“, – pasakojo R. Aniulis.

Plenerų kuratoriumi buvo pasirinktas žinomas tapytojas Aleksandras Vozbinas (1958–2021).

„Su dailininkais ne kiekvienas gali ir moka dirbti, bendrauti. Jei verslininkas žodį supranta pažodžiui, tai menininkas jį suvokia savaip. Dailininkų tarpe autoritetą turintis A. Vozbinas buvo savotiškas vertėjas, jis surinkdavo tokią komandą, kad dvi savaitės Druskininkuose praeidavo kūrybiškai, džiaugsmingai, skraidant mūzoms“, – prisiminė R. Aniulis.

Kodėl plenerams pasirinktas ruduo?

Kasmet rugsėjo viduryje į Druskininkus atvykdavo apie dešimt dailininkų. Ruduo pasirinktas neatsitiktinai – kurortas jau būdavo nusimetęs vasaros šurmulį, o rudenėjančių klevų spalvos suteikdavo menininkams papildomą impulsą.

Dailininkai čia praleisdavo dvi savaites. Jiems buvo sudarytos sąlygos ne tik gyventi viešbutyje, bet ir turėti kūrybines erdves. Jie galėjo tapyti gamtoje, mieste ar specialiai įrengtose studijose viloje „Radium“, „Burmistro name“ ir kituose netoliese esančiuose pastatuose.

Svarbiausia buvo ne vien patogumas. Plenerų organizatoriai suprato, kad kūrėjui reikia laisvės, bendravimo ir galimybės pajusti aplinką. Druskininkai turėjo tapti ne dekoracija paveikslui, o kūrybos dalimi.

Po kiekvieno plenero dailininkai palikdavo po vieną kūrinį „Reginai“, dar vieną ar du tapybos darbus R. Aniulis įsigydavo. Per septynerius metus taip susiformavo kolekcija, kurios pagrindą sudaro 2003–2009 metais Druskininkuose surengtų plenerų metu sukurti darbai.

Vietos dvasia, sugulusi drobėse

Šioje istorijoje svarbi ir genius loci – vietos dvasios – sąvoka. „Vilos Radium“ kvartalėlyje ši dvasia buvo ieškoma, ne tik prikeliant naujam gyvenimui senus pastatus ir atkuriant jų istoriją. Norėta užfiksuoti ir tai, kas vyksta čia ir dabar. Plenerai tapo vienu iš būdų tą padaryti.

„Reginos“, „Vilos Radium“ ir „Burmistro namo“ aplinka tapo kūrybine erdve. Menininkai stebėjo miestą, jo žmones, gamtą, architektūrą, bendravo tarpusavyje ir su aplinkiniais. Visa tai vėliau persikėlė į drobes.

2003–2009 metais organizuoti septyni plenerai pasibaigdavo parodomis. 2020 m. Druskininkų amatų centre „Menų kalvė“ surengta pirmoji retrospektyvinė plenerų paroda dar kartą leido pažvelgti į šį kūrybos etapą iš laiko perspektyvos.

Nuo tada „Reginos“ plenerų istorija ir jų metu gimusi kolekcija į Druskininkų kultūrinį gyvenimą sugrįžta parodomis ir susitikimais. Kiekvienas jų siūlo kitą žvilgsnį į tuos pačius kūrinius. Šįkart – į „Siurrealizmo atšvaitus“.

Fortepijonu grojo A. Navickas / Organizatorių archyvo nuotrauka

28 autoriai ir 160 kūrinių

R. Aniulio kolekciją sudaro 160 šiuolaikinės lietuvių tapybos kūrinių, sukurtų 28 autorių – ne atsitiktinai per daugelį metų surinktas paveikslų rinkinys. Kolekcija buvo kaupiama kryptingai – joje norėta matyti ir žinomų Lietuvos dailininkų, ir jaunų perspektyvių kūrėjų, ir Druskininkų menininkų darbus. Svarbus buvo ir pats principas – kaupti Lietuvos tapybą.

Kolekcija išsiskiria tuo, kad jos kūrėjai buvo pakviesti į konkretų miestą ir konkretų laiką. Todėl joje galima matyti ne tik skirtingas tapybos stilistikas, bet ir tai, kaip skirtingi menininkai patyrė Druskininkus.

„Susitikime Druskininkuose vėl“

Rugsėjo 26-osios susitikimas turėjo ir dar vieną svarbią priežastį – pristatyti ką tik iš spaustuvės atkeliavusį albumą „Susitikime Druskininkuose vėl“.

Jame pasakojama „Reginos“ plenerų 2003–2009 metų istorija, pristatoma 160 kūrinių kolekcija, atkuriama unikali „Vilos Radium“ kvartalėlio istorija. Albume – viešbučio „Regina“, „Vilos Radium“ ir „Burmistro namo“ atgimimo pasakojimas, nuotraukos ir pleneruose sukurtų darbų reprodukcijos.

Pats albumo pavadinimas – „Susitikime Druskininkuose vėl“ – skamba tarsi kvietimas sugrįžti. Ir ne tik į konkrečią vietą, bet ir į laiką, kai dešimt dailininkų kiekvieną rudenį dviem savaitėms apsistodavo Druskininkuose, o kurorto aplinka tapdavo jų kūrybos erdve. Šis albumas dabar tampa dar vienu būdu tą laiką išsaugoti.

Kaskart, surengus naują parodą, ši kolekcija atsiveria kitu kampu. Vieną kartą svarbesnė tampa miesto istorija, kitą – konkrečių menininkų kūryba, šįkart – siurrealizmo atšvaitai. O albumas „Susitikime Druskininkuose vėl“ šią istoriją sutalpina į vieną leidinį.

Plenerai baigėsi 2009-aisiais, tačiau jų metu gimusi kūryba ir toliau grįžta į miestą.

Ir kaskart primena, kad Druskininkai gali būti ne tik vieta, kurią menininkai aplanko, bet ir vieta, kurioje gimsta menas.