Mokytoja Agota Petrauskaitė: „Jaučiuosi gyvenanti tarp dviejų pasaulių – Niujorko ir Druskininkų“
Niujorkas ir Druskininkai – du pasauliai, kuriuos skiria tūkstančiai kilometrų, skirtingas gyvenimo tempas, aplinka ir kasdienybė. Tačiau 24-erių Agotai Petrauskaitei abu jie yra savaip savi. Niujorke ji gimė, užaugo, pabaigė mokyklą ir universitetą, o Druskininkai nuo vaikystės buvo vieta, į kurią ji kasmet sugrįždavo pas senelius ir gimines.
Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybes turinti mergina šiandien jau nebe vasaros viešnia Druskininkuose. Ji apsigyveno pas močiutę, studijuoja pedagogiką Vilniaus universitete ir Viečiūnų progimnazijoje moko vaikus anglų kalbos. Agota sakė norėjusi Lietuvą pažinti ne kaip atostogų šalį, bet kaip vietą, kurioje galima gyventi, dirbti ir kurti savo ateitį.
Agota džiugina tai, jog gyvenimas Druskininkuose daug ramesnis nei Niujorke / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Jos istorijoje susipina lietuviškos šaknys, Niujorko patirtys, meilė literatūrai ir noras būti arčiau šeimos. Agota neslepia – persikėlus iš vieno didžiausių pasaulio miestų į nedidelius Druskininkus, buvo ir vienatvės, ir abejonių. Tačiau darbas mokykloje suteikė kasdienybei naujos prasmės, o artimas ryšys su mokiniais padėjo suprasti, kad mokytojos profesija gali tapti svarbia jos gyvenimo dalimi.
Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai, pokalbis su A. Petrauskaite apie gyvenimą tarp dviejų šalių, lietuviškos tapatybės išsaugojimą, mokytojos darbo pradžią ir ateities svajones.
– Agota, kaip nutiko, kad iš Niujorko atsidūrėte Druskininkuose?
– Gimiau ir augau Niujorke, tačiau mano tėtis yra iš Druskininkų, čia gyveno mano seneliai. Dabar Druskininkuose likusi močiutė. Mama kilusi iš Kretingos. Mano tėvai į Niujorką išvyko 2000-aisiais, iki šiol ten gyvena, tačiau dažnai atvyksta į Lietuvą.
Aš pati kiekvieną vasarą skrisdavau į Lietuvą, todėl Druskininkai man visada buvo labai artimi. Niujorke pabaigiau mokyklą, vėliau – vieną iš Niujorko universitetų, kuriame studijavau kūrybinį rašymą ir anglų literatūrą.
– Kaip tapote Viečiūnų progimnazijos anglų kalbos mokytoja?
– Pernai „Atgimimo“ mokykloje dirbau mokytojo padėjėja, o šiemet nusprendžiau save išbandyti jau kaip mokytoją.
Baigusi studijas, labai norėjau sugrįžti į Lietuvą. Pasiilgau senelių, giminių. Niujorke artimų giminaičių beveik neturime, todėl norėjosi daugiau laiko praleisti su šeima, būti šalia močiutės. Taip pat norėjau patobulinti savo lietuvių kalbą.
Po Niujorko labai traukė mažesnio miesto gyvenimas. Nuo šio megapolio tempo buvau pavargusi. Žinoma, skirtumas tarp Niujorko ir Druskininkų – milžiniškas, tačiau man tai nebuvo kultūrinis šokas, nes Lietuvoje lankydavausi kiekvienais metais. Žinojau, kaip čia gražu ir ramu.
Anglų kalba ir rašymas man visada patiko. Dar anksčiau galvojau, kad norėčiau būti anglų kalbos mokytoja, tačiau būti mokytoja Niujorke manęs netraukė. Norėjau dirbti su Lietuvos vaikais. Taip pat norėjosi Lietuvoje ne tik atostogauti, bet ir iš tikrųjų pagyventi.
– Kaip, gyvenant Amerikoje, pavyko išsaugoti lietuvių kalbą?
– Žinau nemažai pavyzdžių, kai Amerikoje užaugę lietuvių vaikai pamažu pamiršta lietuvių kalbą. Esu labai dėkinga savo tėvams, kad jie nuo vaikystės stengėsi, kad jos neprarasčiau.
Lankiau lietuvišką sekmadieninę mokyklą, o namuose kalbėdavome tik lietuviškai. Man taip pat buvo labai svarbu susikalbėti su seneliais, nes jie angliškai nekalbėjo. Tėvai norėjo, kad neprarasčiau savo šaknų ir ryšio su Lietuva.
Niujorke mano aplinkoje lietuvių beveik nebuvo. Mokykloje nesutikau nė vieno lietuvio, todėl lietuvių kalba daugiausia gyvavo mūsų šeimoje.
– Ar amerikiečių anglų kalba labai skiriasi nuo tos, kurios mokoma Lietuvos mokyklose?
– Skirtumų yra, tačiau jie nėra labai dideli. Žinoma, skiriasi tam tikri žodžiai, tarimas, kai kurios kalbos vartojimo detalės, tačiau pagrindai – tie patys.
Man turbūt natūraliausia amerikietiška anglų kalba, nes tai kalba, kuria mokiausi, studijavau ir kasdien bendravau Niujorke.
– O kuo, Jūsų akimis, skiriasi mokiniai Lietuvoje ir Amerikoje?
– Amerikoje pati mokytoja nedirbau, todėl galiu lyginti tik su savo, kaip mokinės, patirtimi.
Vienas didžiausių skirtumų yra tas, kad čia vaikai vieni kitus daug geriau pažįsta. Dažnai jie mokosi kartu daugelį metų, jų šeimos pažįstamos, mokytojai prisimena jų tėvus ar vyresnius brolius ir seseris.
Niujorke mano aplinka nuolat keisdavosi. Mokykloje būdavo mokinių iš viso pasaulio, keisdavosi klasės, mokytojai, draugai. Ten daug daugiau anonimiškumo.
A. Petrauskaitė: „Dabar tikrai jaučiuosi gyvenanti tarp dviejų pasaulių. Tarsi turėčiau du gyvenimus – vieną čia, Lietuvoje, kitą Niujorke“ / Asmeninio archyvo nuotraukos
– Kokie pirmieji įspūdžiai, jau dirbant mokytoja?
– Pernai, kai į mokyklą atėjau kaip savanorė ir mokytojo padėjėja, vaikams buvau labai įdomi vien todėl, kad atvykau iš Niujorko. Jie labai daug klausinėdavo, pasakodavo apie save. Tada mane labiau matė, kaip vyresnę draugę.
Šiemet jau yra kitaip – esu jų mokytoja. Vis dėlto ir dabar labai stengiuosi užmegzti artimą ryšį su mokiniais, juos pažinti, daugiau su jais kalbėtis.
Viečiūnų progimnazijoje mokau mokinius nuo antros iki aštuntos klasės ir esu vienintelė anglų kalbos mokytoja. „Atgimimo“ mokykloje kolektyvas buvo didesnis, buvo daugiau anglų kalbos mokytojų, todėl tam tikra prasme buvo lengviau – visada galėjau pasitarti.
Dabar atsakomybės daugiau, bet kartu jaučiu, kad labai daug mokausi ir pati.
– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimo ritmas, persikėlus į Druskininkus? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Gyvenu pas močiutę, kuriai jau daugiau nei aštuoniasdešimt metų. Kai pirmą kartą po studijų atvykau ilgesniam laikui, daug laiko praleisdavau su ja.
Iš pradžių buvo nelengva. Turėjau vieną draugę, bet ji išvažiavo į Vilnių, todėl kartais jausdavausi vieniša. Mažame mieste naujų draugų susirasti sunkiau. Daug vaikščiodavau, nenorėdavau sėdėti namuose. Būdavo ir liūdnų dienų.
Man labai patinka rašyti poeziją. Rašau angliškai, nes ir galvoju daugiausia angliškai. Kai geras oras, labai daug vaikštau ir grožiuosi Druskininkais.
Dabar gyvenimas visiškai kitoks, nes pradėjau dirbti mokykloje. Laisvo laiko net nėra tiek daug – reikia ruoštis pamokoms. Atsirado ritmas, žmonės, atsakomybės.
Druskininkai man labai patinka tuo, kuo jie skiriasi nuo Niujorko. Niujorke visi skuba, aplink labai daug žmonių, tačiau dažnai nesutiksi nė vieno pažįstamo žmogaus. Čia gyvenimas daug artimesnis ir asmeniškesnis.
– Kokie Jūsų ateities planai? Ar matote save Lietuvoje ilgesniam laikui?
– Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoju pedagogiką. Nežinau, kur tiksliai mane tai nuves, tačiau supratau, kad man patinka būti mokytoja, ypač čia, Viečiūnuose.
Visada norėjau ir vis dar noriu būti rašytoja. Manau, kad rašymas visada liks svarbia mano gyvenimo dalimi.
Dabar jaučiuosi ne tiek pasaulio, kiek Lietuvos ir Amerikos žmogumi. Abi šalys yra mano gyvenimo dalis.
Kas bus po metų, nežinau. Stengiuosi per daug to neplanuoti. Kaip bus, taip bus.
Esu sutikusi žmogų, su kuriuo galbūt susiesiu savo gyvenimą. Visada įsivaizdavau, kad norėčiau lietuviškos šeimos, kad mano vaikai augtų su lietuviška tapatybe, o gyvenimo draugas būtų iš Lietuvos.
– Ar Niujorke likusiems draugams pasakojate apie savo gyvenimą ir darbą Druskininkuose?
– Taip, žinoma. Viena mano draugė pati dirba Niujorko mokykloje, todėl labai įdomu palyginti mūsų patirtis. Pasakoju jai, kokios čia mokyklos, kokios nedidelės klasės, kokie artimesni santykiai. Sakau ir tai, kad čia vaikai labai mieli.
Man labai daug davė praėjusių metų patirtis „Atgimimo“ mokykloje. Ten dirbančios anglų kalbos mokytojos mane labai palaikė. Jos suprato mano situaciją, padrąsino ir įtikino, kad galiu būti mokytoja.
Tas darbas mano kasdienybei suteikė daug prasmės. Mokytojos padėjo man augti, suteikė pasitikėjimo savimi ir drąsos Lietuvoje likti jau ne kaip viešniai, o kaip mokytojai.
Jaučiu, kad būtent šiemet mano gyvenime gali išsispręsti daug svarbių dalykų – ir profesinių, ir asmeninių. Kartais pagalvoju, kad jeigu ne Viečiūnų mokykla, galbūt būčiau likusi Niujorke.
Dabar tikrai jaučiuosi gyvenanti tarp dviejų pasaulių. Tarsi turėčiau du gyvenimus – vieną čia, Lietuvoje, kitą Niujorke. Ir mano tėvai labai džiaugiasi, kad šiuo metu gyvenu ir dirbu Lietuvoje.
Parengė Laimutis Genys