Į Sibirą – be kaltės ir be vilties

Lietuvos istorijoje yra datų, kurios įsirėžė į tautos atmintį, kaip skaudūs ir neišdylantys ženklai. Viena iš jų – 1941 metų birželio 14-oji. Tai diena, kai sovietinis okupacinis režimas pradėjo vieną žiauriausių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus – masinį trėmimą į Sibirą. Šis istorinis įvykis palietė tūkstančius šeimų, netikėtai atplėštų nuo savo namų, artimųjų ir gimtinės. Tai ne tik skaičiai ar faktai – tai gyvi likimai, sugriauti gyvenimai ir neišmatuojamas žmogiškas skausmas. Apžvelgdami šią tragediją, turime prisiminti nukentėjusius ir įvertinti laisvės kainą, kurią sumokėjo mūsų tauta.

Siekė sunaikinti tautos stuburą

1941 m. birželio 14 d., trečią valandą ryto, dar neišaušus, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Sovietų Sąjunga, prieš metus okupavusi Lietuvą, jau buvo parengusi planą: sunaikinti visuomenės stuburą – tuos, kurie galėjo priešintis ar kelti grėsmę naujajai tvarkai. Politikai, inteligentai, kariškiai, ūkininkai, mokytojai, net kunigai – visi, kurie buvo laikomi „nepatikimais“, tapo taikiniu. Per savaitę, birželio 14-19 dienomis, apie 17 tūkstančių žmonių – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų – buvo išvežti iš savo namų. Apie 13 tūkstančių pateko į tremtį atšiauriuose Sibiro regionuose, 4 tūkstančiai – į lagerius. Operaciją, vadovaujamą Lavrentijaus Berijos, vykdė SSRS vidaus reikalų ir saugumo pajėgos, padedamos vietos kolaborantų, įskaitant Lietuvos komunistų partijos vadovybę. Viskas buvo suplanuota: maršrutai, gyvuliniai vagonai, sulaipinimo tvarka. Tremtiniai galėjo pasiimti tik 100 kilogramų daiktų – drabužių, maisto, kartais kirvį ar pjūklą. Vagonai, perpildyti šeimų, stovėdavo užrakinti kelias paras, kol ešelonai pajudėdavo. Vyrai dažnai buvo atskiriami nuo šeimų, palikdami motinas ir vaikus be vilties vėl susitikti.

Kareiviai įsiverždavo be įspėjimo

Įsivaizduokite šeimą, kurią pažadina beldimas į duris ketvirtą ryto. Tamsa už lango, tik blausi lempelės šviesa virtuvėje. Motina, dar apsimiegojusi, suvynioja kūdikį į antklodę, tėvas stovi sustingęs, bandydamas suprasti, kas vyksta. Kareiviai įsiveržia be įspėjimo, jų balsai griežti, tarsi skaitytų iš popieriaus: „Ruoškitės, turite labai mažai laiko.“ Vaikai, išgąsdinti, glaudžiasi prie tėvų, o šie desperatiškai griebia, kas po ranka – duonos kriaukšlę, šiltą megztinį, porą batų. Kambaryje aidi skubūs žingsniai, daiktų bruzdesys, tylus motinos kuždesys vaikui: „Nebijok, mes būsim kartu.“ Bet širdyje – kaustanti baimė: kur juos veža? Ar dar pamatys šį namą, šį kiemą, kur dar vakar vaikai žaidė? Kareiviai neatlaidūs – jei kas priešinasi, grasina ginklu. Kartais daiktai išplėšiami iš rankų, o likęs turtas paliekamas grobti kaimynams ar pareigūnams. Tą akimirką šeima tampa nebe vardais, o „B grupe“ – tik dar vienu numeriu sąraše.

Vežė į atšiaurius kraštus

Tremtiniai buvo vežami į atokias Sovietų Sąjungos vietas – Komijos ASSR, Altajaus, Krasnojarsko kraštus, Tomsko sritį. Ypatingai tragiški buvo 1942 metų įvykiai, kai apie 2800 žmonių buvo išvežti prie Laptevų jūros Jakutijos ASSR ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje – Ambarčiane, Kazačėje, Kuogastache, Krestuose ir kitose negyvenamose salose. Ten, palikti be pastogės, maisto ar būtiniausių priemonių, jie tapo visiškai priklausomi nuo atšiaurių gamtos sąlygų. Arktinis šaltis, siekiantis minus 40 laipsnių ar dar žemesnę temperatūrą, badas, ligos ir išsekimas nusinešė daugelio gyvybes. Tremtiniai, neturėdami nei tinkamų drabužių, nei įrankių, bandė statytis laikinas pastoges iš sniego ar medžio nuolaužų, tačiau dažnai to nepakako. Vaikai ir silpnesni suaugusieji mirdavo pirmieji, o išgyvenusieji turėjo rasti jėgų dirbti sunkius darbus – kirsti medžius, kasti anglį ar statyti infrastruktūrą sovietų režimui. Šios tremties aukos tik po dešimtmečių grįžo į Lietuvą – kiti niekada taip ir negrįžo.

Prisimindami 1941-ųjų birželio trėmimus, mes lenkiame galvas prieš tuos, kurie kentėjo, ir tuos, kurie išgyveno, nešdami skausmą ir viltį, tarp jų buvo ir nemažas būrys druskininkiečių.  Jų istorijos – tai ne tik praeities šešėliai, bet ir priminimas, kokia trapi yra laisvė. Neužmirškime jų – tų, kurie buvo išplėšti iš namų tą tamsią naktį, tų, kurie kovojo su šalčiu ir badu, ir tų, kurie, net praradę viską, išsaugojo žmogiškumą. Tai mūsų tautos atmintis, kuri moko mus branginti dabartį ir niekada nenuleisti rankų.

GEDULO IR VILTIES DIENOS MINĖJIMO DRUSKININKUOSE PROGRAMA

Birželio 14 d. (šeštadienis)

10 val. – Šv. Mišios Ratnyčios Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčioje

11 val. – Teatralizuota kompozicija „Palikti namai“ bažnyčios šventoriuje, prie Tremtinių koplytėlės. Dalyvauja: Tremtinių ir politinių kalinių mišrus choras, Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos mokiniai.

11.30 val. – „Išsaugota atmintis: Irkutsko ekspedicijos atgarsiai“ – susitikimas su 1989 m. ekspedicijos į Irkutsko sritį II grupės dalyviais tremties vietoms, jų įamžinimo misijai

prisiminti ir gyvai atminčiai, sugrąžintai iš Sibiro platybių į Lietuvos širdį.

11.59 val. – Visuotinė tylos minutė.

Birželio 15 d. (sekmadienis)

14 val. – Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio dokumentinės apybraižos „Adelė Dirsytė“

(iš ciklo „Lagerių moterys“) peržiūra.

Parengė Rimutė Viniarskaitė,
Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus vedėja