Triukšmingame Londone sukurtą baldų verslą darbštus vyras perkėlė į vienkiemį šalia Leipalingio

„Nesigailiu, kad sugrįžau į Lietuvą, gailiuosi, kad anksčiau to nepadariau“, – kalbėjo jau beveik metus baldų gamybos verslą Druskininkų savivaldybėje sėkmingai plėtojantis Hermanas Jurys.

Iš Šiaulių legendinio „pietinia“ rajono kilęs verslininkas, šią savaitę atšventęs 41 – ąjį gimtadienį, jaučiasi sėkmingai įsiliejęs į mūsų krašto verslininkų gretas – tapo Druskininkų verslo klubo nariu ir tikisi puikaus verslo. Jis yra įsitikinęs, jog Druskininkai yra puiki vieta plėtoti verslą ir gyventi su šeima.

Apie gyvenimo vingius, verslą Londone, Lietuvoje atrastas galimybes „Mano Druskininkai“ kalbasi su H.Juriu.

– Kaip Jūs atsiradote Druskininkų krašte?

– Gyvendamas Londone, susipažinau su dzūkaite, kilusia iš Leipalingio. Londone gyvenau nuo 2001–ųjų metų. Ten dirbome su baldais, vadovavau baldų gamybai. Visada su savo antrąja puse planuodavome, kad kada nors parvažiuosime į Lietuvą. Prieš kelerius metus įsigijome sklypą gražioje vietoje, nusprendėme ten statyti sodybą, kad būtų kur parvažiuoti atostogoms. Tada pagalvojome, kodėl čia turėtume tik atostogauti, atsirado noras sugrįžti čia ir gyventi. Visada galvojome, jog sugrįšime į Lietuvą, juolab, kad mūsų dukrai sukako septyneri ir reikėjo ją leisti į mokyklą. Kilo dilema: ar mokyklą pradėti Anglijoje, ar Lietuvoje? Per kovidą išleidau dukrą su žmona į Lietuvą, nes ten mažiau žmonių nei Londone ir saugiau. Tada ir nusprendėme sugrįžti į Lietuvą visam laikui. Pasistatėme namus, dvejus metus jos gyveno Lietuvoje, o aš dirbau Londone. Nusprendėme, kokia veikla užsiimsime Lietuvoje. Pasistatėme dirbtuves savo sklype ir pradėjome verslą. Vienerius metus ruošėmės verslui, o pernai vasarį pradėjome veiklą – ėmėme gaminti korpusinius baldus – virtuvės, prieškambario, biuro.

Iš Šiaulių kilęs verslininkas H.Jurys džiaugiasi savo pasirinkimu verslą perkelti į Druskininkų kraštą. R.Kisieliaus nuotr.

– Kodėl pasirinkote įsikurti Druskininkų krašte?

– Aš gimęs ir augęs Šiauliuose, pietiniame rajone, kuris išgarsėjo po neseniai rodyto filmo, būdamas aštuoniolikos, išvykau į Jungtinę Karalystę. Mano atroji pusė  – iš Leipalingio. Buvo minčių apie verslą Šiaulių regione, bet Druskininkai ir Šiauliai – nelyginami miestai. Čia puikus kraštovaizdis, nes pradžioje planavome atostogų sodybą, todėl Druskininkai nukonkuravo Šiaulius.

– Ar domėjotės verslo aplinka Lietuvoje? Kokie verslo galimybių skirtumai Londone ir čia?

– Skirtumas didelis, Londone gyvena apie 20 mln. žmonių, ten milžiniškos apyvartos, ten viską gali daryti, visko reikia. Žinoma, ten didelė rinka ir didelė konkurencija. Lietuvoje viskas kitaip, čia daugiau darbo reikia įdėti, ieškant kliento. Pradedi nuo nulio, sunku surasti pirmus klientus, bet galiu pasidžiaugti, kad man jie savaime atsirado, gal tai dėl to, kad šiame krašte nėra daug verslininkų, užsiimančių baldų gamybos verslu, jų daugiau Kauno ir Vilniaus regionuose.

– Ar nebuvo baimės atvažiavus, kad nepasiseks?

– Nebuvo. Aš toks žmogus, kuris mėgsta rizikuoti, bandyti, daryti nauja. Mane užgrūdino gyvenimas, kai aštuoniolikos metų išvykau į svetimą šalį, nemokėdamas nei kalbos, neturėdamas profesijos. Ten man nebuvo sunku, nes gyveno keletas draugų. Lietuvoje viską reikėjo pradėti iš naujo, bet tai sava šalis, sava kalba, savi žmonės. Jei gali svetimoje šalyje ką nors pasiekti, tai savo šalyje tikrai lengviau tai padaryti.

– Ar nebuvo minčių, jog kaimas nėra tinkamiausia vieta plėtoti verslą?

– Dėl logistikos, tai kaime dirbti yra geriau, lengviau privažiuoti. Kaime pigiau turėti savo cechą nei mieste nuomotis patalpas. Daugėja darbų, reikia plėstis, reikia ieškoti darbuotojų. Trūksta patikimų žmonių, kuriuos apmokai, o paskui jie išeina.

Prieš dvejus metus šalia Leipalingio pasistatęs sodybą ir gamybos cechą, H.Jurys gamina pačius įvairiausius korpusinius baldus. Nuotr. iš H.Jurio asmeninio archyvo

– Ar ketinate plėsti veiklą, gal imsitės ir kitų veiklų?

– Mūsų tikslas – atnaujinti staklyną, pateikėme paraišką VVG paramai gauti. Diegsime naujas stakles, jos bus visos kompiuterizuotos, aukštos kokybės, galėsime gaminti aukščiausius standartus atitinkančią produkciją – nuo plokštės gabalo iki galutinio produkto. Bus galima greičiau ir kokybiškiau pagaminti produktą. Dabar baldininkai ilgai gamina baldus. Mes stengsimės greičiau pagaminti baldus, išlaikydami aukštus kokybės standartus.  Ypač bus patogu vietos gyventojams, nes korekcijų atveju, nereiks ilgai laukti iš Kauno ar Vilniaus atvyksiančių gamintojų.

– Ar daug konkurentų šiame regione?

– Manau, kad arčiau Druskininkų yra du baldininkai. Matau, kad vyksta statybos, žmonės stato namus, įrenginėja butus. Čia verslo aplinka gera, esu įpratęs mokesčius mokėti Anglijoje, tai ir čia man nieko nauja.

– Kaip atsiradote Druskininkų Verslo klube?

– Norėjau būti arčiau Druskininkų verslo, susipažinti su kolegomis. Susitikome su Modestu (Vitkausku, – aut. past) ir jis man pasiūlė tapti klubo nariu. Tai labai naudinga, nes verslininkai susitinka neformalioje aplinkoje, bendrauja, sužino naujienas. Dabar jaučiuosi Druskininkų krašto verslininku, nes čia moku mokesčius.

– Ar su šeima dažnai atvažiuojate į Druskininkus?

– Būname kiekvieną dieną, dukra mokosi „Atgimimo“ mokykloje, o mano antroji pusė dirba Švietimo centre buhaltere.

– Ar smagu kaime gyventi?

– Taip, didmiesčio jau esu atsikandęs. Šiauliuose gyvenome daugiabutyje, tėvai turėjo kolektyvinį sodą, tai savaitgaliais važiuodavome į sodą. Manęs tie važinėjimai nežavėjo, norėjau, kad ir namai, ir sodas būtų vienoje vietoje. Dukrai trūksta didmiesčio. Jai kaime patinka, bet trūksta draugų. Stengiamės sudaryti jai galimybes lankyti būrelius, pabūti Druskininkuose su draugais.

– Hermanai, kaip Jums atrodo, kodėl vieniems lietuviams emigracijoje pasiseka, o kitiems ne? Nuo ko tai priklauso?

– Priklauso  nuo žmogaus norų, ko jis nori, ko jis siekia. Vieni greitai susitvarko ten gyvenimą, o būna, kad kiti ir per 20 metų nieko neturi. Tai priklauso nuo žmogaus užsispyrimo ir siekių, nes ten galimybės visiems vienodos, reikia tik norėti.

– Jūsų vardas Hermanas, gal žinote, kodėl tėvai Jus taip pavadino?

– Močiutė mane taip pavadino. Visą laiką galvojome, kad tai vokiškas vardas, bet Anglijoje sužinojau, kad tai ispaniškas vardas, nes ispanai turėjo garsų karvedį, vardu Hermanas. Nežinau, kodėl močiutė tokį vardą sugalvojo. Gal kokį vokietį pažinojo? (juokiasi). 

Parengė Laimutis Genys