Juozas Kazlauskas: „Neatsispyriau Druskininkų magijai“

Jaunimo užimtumo centre (JUC) neseniai renginių organizatoriumi pradėjusį dirbti Juozą Kazlauską jau pažįsta daugelis jaunųjų druskininkiečių. Juozas sako, kad JUC‘as jo gyvenime atsirado kaip netikėta galimybė, laimingai susiklosčius aplinkybėms. Ir patikina, kad darbovietėje jis džiaugiasi šauniu kolektyvu, bendradarbiais bei savo veikla: „Mano darbas mane veža, nes čia ne tik galiu išnaudoti kūrybinį polėkį, realizuoti idėjas, bet ir pasimokyti iš jaunų žmonių daugybės dalykų.“

Baigęs Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, ir, norėdamas susivokti bei suprasti, ko nori iš gyvenimo, Juozas daug keliavo, dirbo pačius įvairiausius darbus Anglijoje, Škotijoje ir kitur: „Dažnai su švelniu pavydu žiūriu į tikrus savo amato meistrus – nesvarbu, ar tai būtų muzikantai, ar inžinieriai, ar profesionalai fotografai… Yra toks angliškas posakis: „Jack of all trades, master of none“, – daugelyje darbų nagingas, bet nei viename dar ne meistras. Esu įvaldęs ir sėkmingai galiu daryti daugybę dalykų, tačiau kol kas tikrai nepavadinčiau savęs tikru kurios nors srities meistru. Bet manau, kad būti tokiu truputį „renesanso žmogumi“ yra ir didelis privalumas, o gyvenimas dėl to tik linksmesnis ir turiningesnis“, – įsitikinęs J. Kazlauskas.

 

– Juozai, užsienyje turėjote geras karjeros perspektyvas, sutikote daug gerų, įdomių žmonių. Kodėl vis dėlto grįžote į Lietuvą, į Druskininkus?

– Iš tiesų užsienyje sekėsi, ir karjeros perspektyvos buvo geros. Tačiau vis traukė į Lietuvą. Nors kelionėse patyriau ir spengiančią dykumos tylą, ir akinančią kalnų didybę, tikriausiai nėra gražesnio vaizdo už apsnigtas Dzūkijos pušis. Gal ir banaliai pasakysiu, bet, kaskart grįžtant iš kelionių, jas pamačius suvirpa širdis. Kartais ir juokauju – kai manęs paklausia, kodėl grįžau į Druskininkus, atsakau – dėl šventų pušų… Jose sutelpa ir vaikystės prisiminimai, ir magiškos Čiurlionio simfonijos, ir giria, kaip baltų protėvynė, ir daugybė kitų dalykų. Pušų aromatu įsigėręs oras suteikia magiško lengvumo pojūtį. Tai puiki vieta ir kūrybai, ir poilsiui, ir tiesiog gyvenimui. Kažkas slypi šiose giriose… Druskininkai iš tiesų turi išskirtinę aurą. Visada norėjosi sugrįžti ir kurti čia, gimtuosiuose Druskininkuose. Nedidelis ir labai šaunus pušimis apaugęs miestelis, puiki vieta auginti vaikus. Išeini pasivaikščioti – ir jau viena koja esi miške. Kas galėtų būti geriau?

Druskininkuose  tebegyvena abu mano tėvai, su kuriais palaikau artimą ryšį. Turiu du vyresniuosius brolius – vienas jau seniai su šeima gyvena Vilniuje, o kitas tik prieš mėnesį persikraustė į sostinę. Susibėgame per bendras šventes, susiskambiname, taip pat broliai dažnai atvažiuoja į Druskininkus paviešėti. Šis šeimos ryšys man labai svarbus, ypač džiaugiuosi tėvų bendravimu su anūke, mano dukra.

 

– Kokia Jūsų paties šeima? Kaip susipažinote su žmona ir kaip pakeitė Jūsų gyvenimą dukrytės gimimas?

– Galima pusiau juokais, pusiau rimtai sakyti, kad, susipažindamas su būsimąja žmona, iš karto atsinešiau ir lovą. Tuo metu gyvenau studentų bendrabutyje, ir vieną dieną bendrabutį pagaliau pasiekė naujos lovos, kurios pakeitė senąsias – gremėzdiškus ir baisiai girgždančius „sutvėrimus“. Pirmiausiai jas gavo merginos, na, o jas atnešti laiptais į viršų reikėjo vyriškos jėgos. Kadangi aukštu aukščiau gyveno mano bendraklasės iš Druskininkų, jos paprašė manęs ir kitų vaikinų pagalbos. Taip jau atsitiko, kad užnešėme lovas ne tik joms, bet ir jų kaimynėms, tarp jų ir Ramūnei. Taip ir susipažinome. Tai buvo maždaug prieš dešimt metų… Na, o dabar su Ramūne turime dukrytę Jorūnę, jai neseniai suėjo metukai. Dukros gimimas buvo visiškai pakeitęs ir praturtinęs mūsų gyvenimą įvykis. Kaip sako Bilo Murėjaus personažas iš mano mėgstamo filmo „Pasiklydę vertime“ – „gimus pirmajam vaikui, tavo gyvenimas, tokį, kokį tu jį žinojai, pradingsta. Ir jau niekad nesugrįš. Bet jie išmoksta vaikščioti, išmoksta kalbėti… ir tu nori būti su jais. Ir jie tampa pačiais žavingiausiais žmonėmis, kuriuos kada nors sutiksi“.

Dažnai net drauge su žmona pasijuokiame iš to, kad šeima yra lyg kasdienis darbas. Darbas, kuriame negali pasiimti nedarbingumo pažymos, kuriame nėra atostogų, kuriame nėra tave pavaduojančiųjų, už kurį niekas tau nemoka… Tai nelengvas išbandymas, tačiau tai kartu ir gyvenimo patirtis, suteikianti nepamatuojamai daug ir gludinanti mus, mūsų asmenybes tarsi deimantą.

 

– Kaip savo vaikui Jūs aiškintumėte žodį „vertybė“? Kokios vertybės yra svarbiausios Jūsų paties gyvenime?

– Nemanau, kad tai yra „išaiškinamas“ žodis. Kad ir kuo tikslesnį ar suprantamesnį apibrėžimą pateikčiau, jis bus niekas be išmoktos, įsisavintos poelgių ir asmenybės brandos visumos, kurią, tikiuosi, kaip pavyzdį, sugebėsiu parodyti savo dukrai, jai augant. Geriausiai tai, ką siečiau su „vertybės“ sąvoka, man iliustruoja Dž. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, kuriame Aragornas, paklaustas, „kaip elgtis tokiais laikais“, atsako, kad gėris ir blogis nesikeičia: „Jie vienodi ir elfų giriose, ir nykštukų požemiuose, ir žmonių valdose. Ar Auksiniame Miške, ar savo kraštuose žmonės privalo skirti juos.“ Tikriausiai tai ir būtų tas aukščiausias principas, vertybė, kuri būtų svarbiausia ir siektina mano gyvenime – gebėjimas būti geru žmogumi. Nepriklausomai nuo situacijos, laiko ar kitokių aplinkybių. Su tuo susijęs ir sąžiningumas. Tiek prieš kitus, tiek prieš save patį. Kita man svarbi vertybė yra laisvė, kuri neatsiejama nuo atsakomybės už savo veiksmus, savo šalį ir tautos gerovę. Negaliu nepaminėti ir kūrybiškumo, kaip vertybės – jis atskleidžia žmogaus prigimtį ir yra viena iš pagrindinių mano gyvenimo varomųjų jėgų.

– Ar Jūsų gyvenime yra daug artimų žmonių draugų, kuriems galite atverti širdį?

– Artimiausias žmogus yra mano žmona. Mes, kaip asmenybės, esame pakankamai skirtingi. Kaip du muzikos instrumentai, grojantys tą pačią dainą, ieškantys ir atrandantys naujų sąskambių. Labai artimi, tačiau kartais nešami visiškai skirtingų srovių ir tėkmių. Manau, tai yra natūralu.

Draugų, su kuriais, susitikęs gyvai, galėčiau dalintis džiaugsmingais potyriais ir nuotaikomis, turiu nemažai, ryšius užmezgu lengvai. Tačiau tokių, kuriems galiu atverti širdį, tikrai nedaug. Gal tik keli. Atverdamas širdį ir gilumines savo kerteles, tampi lengvai pažeidžiamas, kaip nendrė, blaškoma vėjo, – anot Blezo Paskalio… Todėl tai galiu padaryti – ir tai ne visada – tik su tais draugais, kuriuos jau seniai pažįstu, draugystė išbandyta bendrų potyrių, sunkumų, vargų ir džiaugsmų. Tai tie draugai, su kuriais galiu nesimatyti metus, o susitikęs kalbėti, tarsi būtumėm išsiskyrę vakar. Labai džiaugiuosi, kad tokių draugų yra. O turėti tokius draugus svarbu todėl, kad negali visko kaupti ir vien laikyti savyje – toji našta gali pasidaryti tiesiog per sunki. Geri draugai tarsi džiazas – nupučia dulkes nuo kasdieninio gyvenimo minčių…

 

– Papasakokite plačiau apie savo pomėgius.

– Stalo žaidimai – didelė aistra ir neatsiejama mano gyvenimo dalis, esu dirbęs stalo žaidimų parduotuvėje, verčiu žaidimų taisykles į lietuvių kalbą, Jaunimo užimtumo centre užsiimu stalo žaidimų klubo veikla. Manau, kad tai puiki mokymosi forma ir puikus laisvalaikio praleidimo būdas, skatinantis gyvą bendravimą ir santykį tarp žmonių. Tačiau tai tik vienas iš pomėgių, jų yra daugiau – literatūra, muzika, kinas, rašymas, fantastika.

– Jeigu Jūs viešame renginyje netikėtai būtumėte pakviestas į sceną prisistatyti auditorijai, ką per keletą minučių pasakytumėte apie save?

– Tokiu atveju pasakyčiau svarbiausius savo gyvenimo faktus, kartu sujungdamas juos į bendrą pasakojimą, kurį pagardinčiau humoru, autoironija ir susiečiau su to renginio tema, formatu. Manau, kiekvienu atveju tai būtų skirtinga ir šviežia improvizacija, nes net ir elementariuose dalykuose, tokiuose kaip vardas, metai, šeiminė padėtis gali slypėti prasmių klodai ir žiūrovui įdomios istorijos užuomazga. Stengčiausi ne kuo geriau supažindinti žiūrovus su savimi (nes per tiek laiko to padaryti vis tiek neįmanoma), o įprasminti savo buvimą toje scenoje: rūpėtų, kad vardai, profesijos ir faktai sukurtų prasmingą, įsimenančią ir, kiek tai įmanoma, vertingos patirties aplinkiniams suteikiančią informaciją.

– O koks pats ryškiausias Jūsų vaikystės prisiminimas?

– Prieš akis iškyla du dalykai, vaizdiniai. Buvau aktyvus vaikas, su neišnykstančiomis mėlynėmis ant kojų, todėl, natūralu, kad pirmiausiai, iš karto, ryškiai prisimenu įvairius nusibalnojimus, kryčius ir kitokius vaikiškus incidentus. Tačiau antras vaizdinys, taip pati labai ryškus ir be galo jaukus, – tai mano mama, skaitanti man apie Pepės Ilgakojinės nuotykius Kirvirvirsavero saloje, Murziuko dienoraštį ir kitas nuostabias knygas. Knygos buvo mano ištikimi draugai ir neatsiejami mano vaikystės palydovai.

– Ar Jūs rašote dienoraštį – asmeninį, ne viešą? Kodėl?

– Esu kelis kartus bandęs tai daryti, pasekęs draugų pavyzdžiu, tačiau nuleidau rankas. Iš tiesų labai nelengva turėti tokį atvirą ir tiesioginį kontaktą su savimi ir kasdien kreiptis pačiam į save, į sielos gelmes. Be abejo, daug kas priklauso nuo dienoraščio formos – ar tai tėra tam tikrų epizodų pasižymėjimas, ar tas tikrasis dienoraštis – intymaus pobūdžio pokalbis su savimi. Esu labiau linkęs pasikalbėti su savimi ir savo pasąmone „netiesiogiai“, per įvairias kitas kūrybines formas – apsakymus, eilėraščius, rašau knygą…

– Ar yra ir kokie keli svarbiausi principai, kuriais vadovaudamasis ir kurių laikydamasis naudojate savo FB paskyrą?

– Kartais vis pamąstau apie tai ir padiskutuoju su savo draugais. Socialinius tinklus laikau labai naudingu įrankiu ir informacijos pateikimo bei mainų, ir ryšių užmezgimo ir palaikymo, organizavimo prasme. Juose slypi ir nemažai pavojų, tačiau tai platesnė tema, apie kurią galėtume kalbėti atskirai. Svarbu tam tikra savikontrolė, kadangi viskas, ką paleidi, kuo daliniesi, ką „like‘ini“ akimirksniu tampa viešu ir visiems prieinamu dalyku. Tai tarsi savo minčių ir veiksmų „permąstymas“, apgalvojimas prieš paleidžiant į virtualią erdvę. Taip pat stengiuosi rašyti tvarkinga ir taisyklinga lietuvių (ar atitinkamai anglų) kalba. Kita vertus, stengiuosi nenutolti ir nuo įprastinių savo pomėgių ir elgsenos, tik galbūt jie automatiškai pereina į kokybiškesnį, šiek tiek labiau apgalvotą lygmenį – todėl, kad tai yra vieša erdvė

 

 

Ramunė Žilienė