„Vijūnėlės dvaro pamatus griauna politinė bomba, o žodį tars ir Strasbūro teismas“

Dvaru vadinamą namą šalia Vijūnėlės tvenkinio Druskininkuose rentę statybininkai į žemę įgręžė 8 galingus polius, kad jo nesugriautų jokia gamtos stichija. Bet tvirtą statinį išjudino politiniai vėjai. Lėtai ir skausmingai. Taip, anot Druskininkų savivaldybės darbuotojų, buvo rašoma Vijūnėlės dvaro istorija. Vos pradėtas statyti pastatas tapo skundus rašančių vietos politikų taikiniu, o prieš savaitę, praėjus šešeriems metams nuo statybų pradžios, Aukščiausiasis teismas paskelbė galutinį sprendimą – jį būtina nugriauti. Sprendimas priimtas tuomet, kai beveik 600 kvadratinių metrų namas buvo ne tik baigtas statyti turint visus reikiamus leidimus, bet ir visiškai įrengtas.

Vadinamasis Vijūnėlės dvaras Druskininkuose atsirado vietoj senos ir apleistos valčių prieplaukos, kuri buvo privatizuota prieš 27 metus/Domanto Umbraso nuotrauka

Dairosi iš kito kranto

Vijūnėlės dvaro šeimininkai pirmą kartą „Lietuvos ryto“ žurnalistams atvėrė labiausiai šalyje aptarinėjamo namo duris. Vaikštant po baigiamą įrengti pastatą iš jo šeimininkų arba statytojų įprasta girdėti žodžius „čia bus…“, tačiau šįkart girdėjome frazę „čia turėjo būti“. Šalia Vijūnėlės tvenkinio pastatytą namą smalsuoliai paprastai fotografuoja iš kito kranto, todėl užėjus į tvora aptvertą ir tujomis apsodintą kiemą iš karto net sunku suprasti, kad tai tas pats vadinamasis dvaras. Vijūnėlės tvenkinio vaizdas turėtų atsiverti tiktai įėjus į patį namą, kurio pirmajame aukšte įrengta didžiulė svetainė skliautinėmis lubomis.

Tačiau dideli jos langai šiuo metu uždengti plėvele, o koridoriaus grindys išklotos popieriumi, kad į kitas patalpas nesklistų dulkės. Jas išsiurbti taip pat nebūtų sunkus darbus. Šio namo šeimininkams nereikėtų iš vienos patalpos į kitą tampyti dulkių siurblio. Šalia katilinės įrengtas stacionarus dulkių siurblys.

Per sienose išvedžiotus ortakius dulkės ir šiukšlės automatiškai nunešamos į centriniame dulkių siurblyje esančią talpyklą.

Jaukumą kuria šviesa

Prieš lipdama į antrąjį aukštą į popierių valiausi batus, tačiau išgirdau patarimą: „Nereikia, jau nieko nebesugadinsite“, nors ant šilto ir švaraus parketo norėtųsi vaikščioti basomis kojomis. Grindys atrodo visai kitaip uždegus šviesą. Šio pastato lubos ir grindys sumontuotos priešingų spalvų kvadratais – jeigu tamsiau viršuje, šviesiau apačioje. Visame pastate įrengtas energiją taupantis LED apšvietimas, o pagrindinėje svetainėje arkos formos lubos su šviestuvais buvo atvežtos atskiromis dalimis ir montuojamos kaip baldai.

Darbininkai nebeužsuka

Nors ant visų langų sumontuotos nuleidžiamos žaliuzės, jos pakeltos ir iš antrojo aukšto galima mėgautis vaizdu tiesiai į Vijūnėlės tvenkinį. Tiktai vanduo matyti ne tik per miegamojo, bet ir per erdvios vonios langus. Šio namo gyventojai tvenkinio vaizdu galėtų mėgautis ir iš sūkurinės vonios, kuri, kaip ir šalia esanti pirtis, jau beveik baigta montuoti. Apniukusią dieną tvenkinys atrodė niūrus, o langų stiklais ritosi lietaus lašai. Per trigubo stiklo langus ąžuoliniais rėmais seniai niekas nežiūrėjo. Darbininkai į šį pastatą nebeužsuka jau keletą metų. Visi darbai jame buvo įšaldyti tuomet, kai prokurorai, o vėliau ir teismai ėmė svarstyti, ar jis pastatytas teisėtai. Sustabdžius namo įrengimą, užbaigti tik tie darbai, dėl kurių jau buvo pasirašytos sutartys.

Į namą atgabenti specialiai išpjauti stalviršiai taip ir liko gulėti ant grindų, viename kambarių palikta ir paklota lova.

Namas taupo energiją

Nebaigtą įrengti namą nuo drėgmės ir pelėsių saugo visus metus veikianti vėdinimo sistema. Ji sujungta su šildymo sistema, kurios įrengimas namo savininkams kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Rengiant geoterminį šildymą teko išgręžti keturis šimto metrų gylio gręžinius. Ekonomiška šildymo ir vėdinimo sistema bet kokiu oru pastate palaiko vienodą temperatūrą.

Pastatas išaugo vietoj

prieplaukos

Vijūnėlės tvenkinys vietoj Druskininkų pakraštyje buvusios pelkės buvo iškastas 1983 metais. 1989 metais šalia jo pastatytas trijų aukštų valčių nuomos punktas su prieplauka, kuris kartu su 35 arų žemės sklypu buvo privatizuotas 1992 metais. 2006 metais sklypą įsigijo bendrovė „Pamario namas“ ir keturiais arais išplėstame sklype suplanavo statyti 2500 kvadratinių metrų svečių namus, tačiau vėliau sklypą pardavė.

Po kelerių metų Druskininkų savivaldybė pradėjo Vijūnėlio parko rekonstrukciją. Naujieji sklypo savininkai pageidavo statyti gyvenamąjį namą, todėl jis buvo vėl sumažintas. Gavus visų institucijų pritarimus 2012 metais buvo išduotas leidimas statybai, o po metų pradėtas statyti Vijūnėlės dvaru vadinamas namas. Šiluma neišeina nei pro duris, nei pro langus – visas pastatas, net jo stogas apipurkštas šalčiui nelaidžia medžiaga. Atrodo, kad architektų ir energetikos specialistų darbas nuėjo perniek. Praėjusią savaitę septyni Aukščiausiojo teismo teisėjai atmetė šio namo savininkų Žilvino ir Zinos Povilonių prašymą pakeisti pastato paskirtį ir leisti jį naudoti kurorto reikmėms.

Statyti įkalbinėjo ir meras

Teismo ekspertai, įvertinę Druskininkuose esantį pastatą ir jo griovimo išlaidas, nustatė, kad tai kainuotų 1,6 milijono eurų.

Statinio savininkai dar pernai teismui įteikė ieškinį, kuriuo prašoma šią žalą priteisti iš valstybės ir Druskininkų savivaldybės. Tokia kompensacija namo savininkui smarkiai patuštintų kurorto biudžetą. Kai Druskininkų savivaldybė Ž.Poviloniui išdavė leidimą statyboms, niekam nekilo abejonių, kad kas nors daroma neteisėtai. Prieš gaudamas statybos leidimą būsimo pastato savininkas privalėjo surinkti gausybės valstybės institucijų – Nacionalinės žemės tarnybos, Teritorijų priežiūros ir statybos inspekcijos, priešgaisrinės apsaugos, kultūros paveldo ir aplinkosaugos specialistų atsiliepimus. Matydami, kad visi dokumentai suderinti, savivaldybės specialistai tokį leidimą išdavė, o Druskininkų meras Ričardas Malinauskas neslepia savo pažįstamą pats paskatinęs imtis šių statybų.

„Tuomet buvau ir esu tikras, kad tam yra visos teisinės galimybės, kad pastatas papuoš Druskininkus. Aš negalėjau netgi įsivaizduoti, kad prieš mane ir Druskininkus susivienijusi politikų, teisėjų, prokurorų ir aukščiausių šalies vadovų grupė sugebės paversti balta juodu“, – kalbėjo kurorto meras.

Surinko kalnus dokumentų

Mero bei kitų Druskininkų savivaldybės darbuotojų kabinetuose sukrautos kelios dešimtys kilogramų dokumentų, kuriais įvairioms institucijoms bandyta įrodyti, kad statant vadinamąjį Vijūnėlės dvarą nebuvo pažeisti jokie įstatymai. „Tiek dokumentų, kiek surinkta dėl šio pastato, normalioje valstybėje užtektų įrodyti arba panaikinti kaltinimus dėl šimto žmogžudysčių“, – kilnodamas šūsnis brėžinių, raštų bei teismų sprendimų „Lietuvos rytui“ sakė R.Malinauskas.

Kurorto savivaldybė visą laiką bandė įrodyti, kad antrosios kurortinės zonos, kurioje esą ir buvo pastatytas Vijūnėlės dvaras, Druskininkuose niekada nebuvo. Zona, kur turėtų būti draudžiama gyvenamųjų namų statyba, yra nustatyta vieninteliame Lietuvos kurorte – Palangoje.

Atsirado apsaugos juosta

Druskininkuose ją įžvelgė Generalinės prokuratūros prokurorė Deimantė Nikitinienė, o visų tarnybų žvilgsniai į Vijūnėlės dvarą nukrypo po kadenciją jau baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės 2016 metų metinio pranešimo. Ji pareiškė, jog Vijūnėlės dvaras – pavyzdys, kad dalyti „zadanijas“ (užduotis) telefonu galima net teisėjams ar redaktoriams. Tais pačiais metais Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad prezidentės ir kitų aukštų politikų išgarsintą pastatą būtina griauti, o sprendimą beveik žodis žodin nurašė nuo viešąjį interesą gynusios prokurorės D.Nikitinienės pateikto ieškinio, kuriame atsirado teiginys, kad pastatas iškilo antrojoje kurorto apsaugos juostoje, kur negalima gyvenamųjų namų statyba. Kaip prokurorė tai nustatė, kurorto savivaldybės darbuotojams liko mįslė. Tiek Nacionalinės žemės tarnybos atstovai, tiek aplinkosaugininkai jiems tvirtino nesulaukę prokurorų užklausų dėl draudžiamų zonų Druskininkuose. Nustebę specialistai tuomet aiškino, kad Druskininkų miesto planuose esantis trumpinys yra ne A2, o AZ ir reiškia ne apsaugos juostą, o inžinerinių tinklų apsaugos zoną.

Klampynės vis tiek

neišvengs

Tačiau politikų įžiebto skandalo įkarštyje jų argumentai niekam neberūpėjo. „Murdomasi korupcijos klampynėje“, – pareiškė D.Grybauskaitė, o Vijūnėlės dvaras Lietuvoje tapo korupcijos talismanu. „Liūdniausia, kad dabar visuomenėje suformuota nuomonė, jog pastatas prie tvenkinio iš tiesų pastatytas neteisėtai, nors iš gatvėje sutiktų šimto žmonių turbūt niekas nežinotų tikrosios situacijos“, – kalbėjo Druskininkų meras R.Malinauskas. Kada prie Vijūnėlės tvenkinio atvyks buldozeriai, kol kas nežinoma. Nugriauti pastatą turėtų pats jo savininkas Ž.Povilonis, kuris už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną yra įpareigotas sumokėti 50 eurų. Sprendimą griauti namą, kurį pasistatė vietoj dar 1992 metais privatizuotos buvusios valčių prieplaukos, verslininkas yra apskundęs Europos žmogaus teisių teismui, tačiau Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad pastatą reikia griauti nelaukiant šio teismo sprendimo. Jeigu teismo sprendimo neįvykdys pats pastato savininkas, sunkiasvorę techniką atsiųs Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, o šio tvenkinio pakrantė virs tikra klampyne. Tokia ji jau buvo tada, kai buvo griaunamas sudegęs valčių nuomos punktas.

Nusižiūrėjo dvi tujas

Kas bus vietoj galbūt paskutines dienas skaičiuojančio pastato, kol kas nesuplanuota. „Bus pieva, gal kokį krūmą pasodinsime. Girdėjau pasiūlymą pastatyti ir kokį kovos prieš laisvę ir demokratiją simbolį“, – svarstė Druskininkų meras R.Malinauskas, teismo sprendimą griauti su visais leidimais pastatytą pastatą pavadinęs pasityčiojimu iš žmogaus, iš privačios nuosavybės ir sveiko proto. Ką norėtų matyti vietoj Vijūnėlės dvaro, internete bei socialiniuose tinkluose aktyviai svarsto ir Druskininkų gyventojai. Vieni apgailestauja, kad pastato neleista pritaikyti kurorto gyvenimui, kiti laukia, kol vietoj jo vėl žels žolė, ir socialiniuose tinkluose jau kviečia į pikniką. Kai kurie tikisi, kad buldozeriams atvažiavus griauti modernaus namo spės ką nors nugvelbti. Vienas pensininkas jau buvo atėjęs pas R.Malinauską prašyti, kad nugriovus pastatą jis norėtų išsikasti dvi tujas ir išsinešti gabalą tvoros.

Byloje – ir dvi pikantiškos

detalės

Egidijus Šileikis Teisės profesorius, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas: „Aukščiausiasis teismas turėjo teisę ir galimybę priimti tokį sprendimą, visi teisėjai jį priėmė vieningai, ir kaip buvęs teisėjas aš jį gerbiu. Tačiau kaip teisės mokslininkas pastebiu dvi labai įdomias detales.

Pirmiausia – vadinamoji antroji kurortinė juosta. Man, kaip mokslininkui, labai įdomu sužinoti, ar antroji kurortinė zona daugybę metų visoje Lietuvoje buvo tik teisinė fikcija. Jei tai nebuvo fikcija, labai norėčiau pasivaikščioti po Palangą ar Nidą ir pamatyti, kur ta zona yra. Jei ji yra, ar joje nėra gyvenamųjų pastatų? Jei yra, tai kodėl jie nenugriauti, o pareigūnai, kurie davė leidimus statyboms, nėra nubausti? Jei ši zona yra tik vieno miesto problema, kodėl tai nėra kitų kurortų problema? O gal prokuratūra taiko dvejopus standartus? Nežinau, ar Druskininkuose esančio pastato savininko skundą priėmęs Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) vertins tai, kas Lietuvoje buvo ta antroji kurorto apsaugos zona – teisinė fikcija ar ne? Ar ji yra fikcija kituose Lietuvos kurortuose – Palangoje, Birštone, Nidoje? Jei ji yra tik teisinė fikcija, tai jau pikantiška detalė, tad įdomu, ar tarptautinis teismas šį įdomų klausimą nagrinės. Antra, nežinau, ar tarptautinis teismas nusileis iki tokių Druskininkams naudingų detalių kaip 2016 metais Seime skaitytas prezidentės pranešimas, kuriame tiesiogiai buvo nurodytas Vijūnėlės dvaras ir mįslingas terminas „zadanija“. Ar šitas metinis pranešimas negali būti įvertintas kaip bent psichologinis arba politinis poveikis teismams ar teisėsaugos institucijoms. Detalė pikantiška, bet mes galime tik spėlioti, ar EŽTT tokį dalyką nagrinėtų ne baudžiamosios bylos kontekste. Jei tai būtų baudžiamoji byla, aš net neabejoju, kad tarptautinis teismas apie tai pasisakytų, bent jau užsimintų. Ši byla yra administracinė, susijusi su nuosavybės teise. Jei to valstybės vadovės pranešimo nebūtų buvę, šiandien nebūtų ir vadinamojo Vijūnėlės dvaro griovimo aktualijos. Man, kaip mokslininkui, teisės tyrinėtojui, įdomu, kaip teisinėje valstybėje vertinti tą metinį prezidentės pranešimą? Negi teisėsaugos institucijos ir teismai dirba vienaip, jei kažkas jame būna paminėtas, ir visai kitaip, jei nepaminėtas? Šios bylos kontekstas – sudėtingas. Jei statinys stovi ypač vertingoje saugomoje teritorijoje, draustinyje, EŽTT pateisina kraštutinę priemonę – jo griovimą. Jei jis stovi ne draustinyje, gali būti ir perlenkta lazda.“

Svarbiausi valstybės teisiniai ramsčiai, įkvėpti D. Grybauskaitės, dėjo visas pastangas, kad šis pastatas būtų nugriauta/Domanto Umbraso nuotrauka

Beveik 600 kvadratinių metrų namas ant ežero kranto jau visiškai įrengtas, tačiau jo savininkai žurnalistų net neprašė nusiauti batų. Netrukus tai, kas sukurta, turi būti išardyta ir sulyginta su žeme/Domanto Umbraso nuotrauka

Pro daugelį Vijūnėlės dvaro langų atsiveria puikus vaizdas į ežerą/Domanto Umbraso nuotrauka

Namą nuo drėgmės saugo visus metus veikianti vėdinimo sistema. Ji sujungta su šildymo sistema, kurios įrengimas kainavo ne vieną dešimtį tūkstančių eurų/Domanto Umbraso nuotrauka

Milda Kuizinaitė
„Lietuvos rytas“ 2019-07-20