Žemėlapiuose – Druskininkai per šimtmetį

Kaip rašė tuometinė spauda: <…> Lenkijos diplomatai po Pirmojo pasaulinio karo buvo nusiteikę atkurti Lenkijos valstybę istorinėse, buvusiose iki 1772 metų, Lietuvos ir Lenkijos <…> sienų ribose, o tai buvo įmanoma tik su kariuomenės pagalba.

1919 m. pradžioje Lenkijos kariuomenė be pasipriešinimo užėmė Lietuvos Brestą, Vilnių, Minską ir t.t. Lenkija iš atskirų Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių lenkų padalinių sugebėjo sudaryti didelę ir pajėgią kariuomenę. Netrukus prasidėjo Lenkijos ir Rusijos karas. Raudonoji armija 1920 m. vasarą buvo pasiekusi Varšuvą, bet Lenkija sugebėjo apsiginti ir rusų bolševikų armiją pradėjo varyti atgal. Lietuva šiame kare siekė išlikti neutrali ir ginti tik savo etnografines žemes. Karo su Sovietų armija metu Lenkijos kariuomenė siekė užimti ir Suvalkų kraštą, kurį jau kontroliavo Lietuvos kariuomenė. Tarp Lenkijos ir Lietuvos kilo karas. 1920 m. spalio 7 d. paliaubų sutartis ir kovos buvo nutrauktos bei su Lenkija nustatytos demarkacijos linijos, pagal kurias Vilnius liko Lietuvos kontrolėje. Tačiau netrukus paliaubų sutartis buvo sulaužyta ir įvykdyta slapta karinė operacija, vadinama generolo Liucjano Želigovskio vardu. Jos metu  1920 m. spalio 9-10 dienomis lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą ir jame įsitvirtino.

1935 m. Druskininkų planas, kuriame matosi, kad Lietuvos-Lenkijos sienos demarkacinė linija ėjo Nemuno viduriu, kirsdama Meilės salą pusiau. Dešinioji Nemuno pusė su Druskininkais buvo okupuota Lenkijos, o kairioji pusė su Baltašiške ir Leipalingiu liko Lietuvos Respublikoje/Druskininkų miesto muziejaus rinkinys

 

Druskininkai jau anksčiau, tai yra 1920 metų rugsėjo mėnesį buvo okupuoti ir jėga prijungti prie Lenkijos. Lietuvos Respublika buvo kitoje Nemuno pusėje. Lietuvos-Lenkijos sienos demarkacinė linija ėjo Nemuno viduriu, kirsdama Meilės salą, dabartinę Druskininkų teritoriją, pusiau – dešinioji Nemuno pusė su Druskininkais buvo okupuota Lenkijos, o kairioji pusė su Baltašiške ir Leipalingiu liko Lietuvos Respublikoje. Lenkija Vilniaus kraštą, tuo pačiu ir Druskininkus, valdė iki 1939 metų rugsėjo. Ją, 1939 metais susitarusios, užpuolė Vokietija ir Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, nukariavo, o po to „draugiškai“ pasidalino.

Lietuvos vyriausybė nespėjo visiškai įvykdyti buvusio lenkų okupuoto Vilniaus krašto integravimo į Lietuvos Respubliką programos ir tinkamai pertvarkyti administracinio teritorinio suskirstymo, nes 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga okupavo Lietuvą ir pradėjo kontroliuoti visą Lietuvos teritoriją, nors pagal Molotovo-Ribentropo paktą Vilkaviškio-Lazdijų regionas (Užnemunė, t. y. ir Druskininkų ir dabartinės savivaldybės dalis anapus Nemuno) turėjo atitekti Vokietijai, tačiau 1941 m. kovo mėnesį Stalino SSSR nupirko už 7,5 mln. JAV dolerių iš Hitlerio Vokietijos. Taip visa Lietuva tapo SSSR administraciniu teritoriniu vienetu, pavadintu  Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika.

O dabar apie jau anksčiau minėtus Druskininkų skirtumus nuo visos Lietuvos istorijos – Druskininkai nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio buvo Sovietinės Baltarusijos dalis.

Didžiausias pavojus Druskininkams buvo iškilęs 1939 m., kai Sovietų Sąjunga „grąžino“ Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai, o Druskininkus ir kitas lietuviškas žemes priskyrė sovietinei Baltarusijai. Laiku buvo susizgribta LSSR vadovų, ir 1940 m. spalio 1-2 dienomis buvo surengtos derybos Gardine dėl rytinių Lietuvos žemių administracinės ribos nustatymo.

<…> Apie delegacijos darbą Gardine J. Paleckis spalio 8 d. darė pranešimą LKP(b) CK biure. Šio pranešimo tekstas toks:

„Baltarusijos komisija pateikė specialiai šiam reikalui surinktus statistinius duomenis, tiksliai parodančius gyventojų skaičių ir jų tautinę sudėtį, taip pat smulkų žemėlapį su išvesta jame siūloma siena. Kadangi pateikti duomenys abejonių nekėlė, tai projektuojamos sienos linija iki Gardino-Vilniaus geležinkelio (Pariečės-Marcinkonių ruože) buvo priimta be prieštaravimų. <…> Ginčijama liko sienos linija už minėto geležinkelio. <…> Diskusijose Baltarusijos komisija ginčijamos Pariečės rajono dalies palikimą Baltarusijai motyvavo tuo, kad Pariečės rajonas nepaminėtas rugpjūčio 3 d. įstatyme. Antras motyvas, kad šioje rajono dalyje yra Druskininkų kurortas, kuriame vyrauja gyventojai lenkai, o lietuvių tik 88, baltarusių – apie 150. Lietuvos komisija savo pasiūlymą grindžia tuo, kad: <…> 4. Ratnyčios ir Druskininkų apylinkės kartu su Vilniumi, Švenčionių rajonu ir Marcinkonių apylinkėmis turi nacionalinę reikšmę lietuvių tautai tiek istoriniu, tiek etnografiniu atžvilgiu.

LTSR žemėlapio fragmentas vaizduoja Lietuvos teritoriją po 1940 lapkričio 6 d. SSRS AT prezidiumo įsako, nustačiusio naują Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Lietuvai priskirtos Druskininkų ir Marcinkonių apylinkių teritorijos pažymėtos raudonomis punktyrinėmis linijomis/Druskininkų miesto muziejaus rinkinys

 

5. „Nesantaikos obuolys“ yra Druskininkų kurortas, kuriame iš 2244 gyventojų apie 1800 lenkai. Tačiau tai būdingas reiškinys Vilniuje, kur miestų gyventojai lenkai, arba užsirašę lenkais, o aplink šiuos miestus gyvena arba lietuviai, arba baltarusiai. Druskininkai, kuriuos nuo Lietuvos skiria tik Nemunas, iš visų pusių supami lietuvių.
6. Net 1921 m. lenkų išleistame etnografiniame žemėlapyje Druskininkai pažymėti kaip visiškai lietuviška vietovė. Lenkai – atvykėliai, tikriausiai laikinai.
7. Druskininkai, kaip gana gerai įrengtas kurortas, svarbus tiek Lietuvos, tiek Baltarusijos SSR, tačiau dėl sąjunginių santykių ir sienos sąlygotumo naudojimasis kurortu bus atviras visų sąjunginių respublikų piliečiams. Kadangi geriausias Lietuvos kurortas Palanga dabar yra draudžiamoje pasienio zonoje ir naudojimasis pasunkėjęs, tai galimybė suteikti LSSR darbo žmonėms kurortinį poilsį gana ribota. Todėl visais atvejais numatoma lietuvių poreikiams intensyviau naudoti Druskininkų kurortą.“

1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Lietuvai buvo perduota Baltarusijos SSR teritorijos dalis, kurios gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Prie Lietuvos prijungta apie 2600 km² – Druskininkų, Marcinkonių, Rudnios, Dieveniškių ir Šalčininkų valsčiai.

Kai 1941 m. birželio 22 dieną prasidėjo Vokietijos karas su SSSR, Lietuva buvo okupuota vokiečių ir jos teritorija ne itin pakito. Vokiečiai sudarė Lietuvos administracinį vienetą – generalinę sritį, kuri daugmaž atitiko Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos ribas.

Tik čia yra dar vienas Druskininkų istorijos išskirtinumas – nuo Lietuvos buvo atskirti Druskininkai su apylinkėmis ir priskirti prie Balstogės srities. Tai rodo ne tik žemėlapiai, bet ir pinigai – Ostlando reichskomisariate okupuotoms Rytų teritorijoms buvo įsteigta Reicho kredito kasa ir išleistos reichsmarkės ir reichspfenigai, o Vokietijos Reichsbanko ir Rentenbanko markių banknotai bei pfenigų ir markių monetos oficiali mokėjimo priemonė buvo ne tik pačioje Vokietijoje, bet ir Klaipėdos krašte bei Balstogės srityje, kuriai priklausė nedidelė dalis dabartinės Lietuvos teritorijos, o didžiausia gyvenvietė – Druskininkai.

50 Reichsmarkių banknotas. Pavaizduotas ūkininkės, numizmatų kartais įvardijamos kaip Kuršių nerijos žvejo žmonos, portretas. Reichsbanko ir Rentenbanko markių banknotai bei pfenigų ir markių monetos oficiali mokėjimo priemonė buvo ne tik pačioje Vokietijoje, bet ir Klaipėdos krašte bei Balstogės srityje, kuriai priklausė nedidelė dalis dabartinės Lietuvos teritorijos, o didžiausia gyvenvietė – Druskininkai/Druskininkų miesto muziejaus rinkinys

 

1944 m. vasarą ir rudenį Lietuvą užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė ir buvo atstatytos 1940-1941 m. buvusios sienos. Druskininkai ir vėl pateko į Lietuvos sudėtį – 1944 m. liepos 14-16 dienomis Druskininkus okupavo Raudonosios armijos 88-oji šaulių divizija.

Nuo 1950 m. birželio 20 d. iki 1955 m. liepos 1 d. Druskininkai buvo rajono centras. 1954 m. šiam rajonui priklausė Marcinkonių ir Merkinės miesteliai, Kabelių, Kibyšių, Marcinkonių, Masališkių, Merkinės, Ratnyčios, Rodukos, Savilionių ir Vilkiautinio apylinkės.

1953 m. gegužės 28 d. Druskininkai tapo respublikinio pavaldumo miestu.

Po 1945 m. Lietuvos teritorija ir sienos nebesikeitė iki pat XX a. pabaigos, kai atsikūrė Lietuvos valstybė ir žlugo Sovietų Sąjunga. Lietuva liko buvusios LSSR sienų, kurias pripažino visos tarptautinės bendruomenės, ribose. Ilgai užsitęsusi ir labai komplikuota modernios Lietuvos sienų raida savotiškai atspindi ir pačios Lietuvos valstybės, o tuo pačiu ir Druskininkų, raidą.

 

Gintaras Dumčius

Druskininkų miesto muziejaus direktorius

 

Tęsinys. Pradžia lapkričio 8 d. (Nr. 180)