Psichologė Monika Lukoševičiūtė: „Džiugina, kad žmonės, norėdami padėti sau, nenuleidžia rankų ir kreipiasi pagalbos“

Psichologė-psichoterapeutė Monika Lukoševičiūtė pradėjo teikti paslaugas Druskininkuose. Pasiteiravus, kodėl pasirinko Druskininkus, nors gyvena ir dirba Vilniuje, moteris patikino: „Esu gimusi Varėnoje, todėl Dzūkija man yra labai artimas, mielas kraštas. Be to, man patinka keliauti ir keisti aplinką, susipažinti su naujais žmonėmis, nes taip tiesiog nuolat išlieki kupinas minčių ir energijos. Kadangi klientai išsakė mintis apie apie stygių dėl psichologinės pagalbos paslaugų Druskininkuose, nusprendžiau, kad kiekvienos savaitės pabaigoje atvyksiu konsultuoti čia.“

Psichologė M. Lukoševičiūtė: „Bendromis jėgomis galime lengviau rasti tinkamiausią kelią padėti sau.“/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kur sėmėtės profesinių žinių?

– Po vidurinės mokyklos studijuoti nusprendžiau Didžiojoje Britanijoje. Ten, Esekso universitete, baigiau Psichologijos bakalauro studijas. Magistro studijas tęsiau: klinikinės psichologijos studijas baigiau Velse, Bangoro universitete.

 

– Kodėl rinkotės būtent tokią profesiją?

Rinkausi iš žurnalistikos, psichologijos, policijos pareigūnės tarnybos ir dar kelių kitų profesijų. Visos šios profesijos reikalauja bendradarbiavimo ir bendravimo su žmonėmis, o aš nuo pat vaikystės mėgau bendrauti su vaikais, žaisti kūrybinius žaidimus, organizuoti įvairias veiklas. Manau, kievienas gali pajausti, kokia profesija jam tiktų, – tereikia tik atsigręžti į savo vaikystę, ir prisiminti kokius žaidimus tada žaidė. Stodama studijuoti, ne visai šimtu procentu buvau garantuota, ką aš tiksliai veiksiu, tačiau ilgainiui ta mintis atėjo pati: aš noriu padėti šeimoms, įvairiapusiškai. Juk, kai suserga vienas šeimos narys, – serga visi. Ir tai normalu. Tik svarbu nebijoti kreiptis pagalbos, nesižvalgyti, ką pasakys kiti. Beje, verta prisiminti, kad kitų žmonių gyvenimas dažnai pateikiamas gražesnis negu jis yra iš tiesų, ir tai sakau iš savo patirties.

 

– Kodėl pasirinkote darbą Santariškių Onkohematologijos skyriuje ir Skausmo klinikoje – tikriausiai nėra lengva kasdien susidurti su situacijomis, kai, regis, tiek nedaug vilties pasveikti, kartais – net ir išgyventi?..

– Studijų metu atlikau praktiką Santariškių ligoninėje, kurioje ir įgijau pirmosios patirties, dirbdama su labai sunkios būklės pacientais. Grįžusi po studijų, mačiau save ten, Santariškių ligoninėje, norėjau daugiau patirties, o šioje ligoninėje gydosi labai įvairūs pacientai, jų ligų ir negalių spektras labai įvairus. Tuo metu ligoninė kaip tik ieškojo Vaikų onkohematologijos skyriaus darbuotojo, ir aš kreipiausi būtent ten. Dar dirbu ir Skausmo klinikoje – dauguma pacientų ten pakliūva su įvairiais somatiniais skausmais – jiems skauda galvą, pilvą, – bet medicininės to skausmo priežasties nėra, nes tai dažnai būna išprovokuota streso ar emocinės traumos. Turiu galimybę dirbti ir su vaikais, kuriems reikalinga paliatyvioji slauga. Tiksliau, su jų mamomis ir tėčiais, o esant reikalui – ir su visa šeima. Tai nuostabūs vaikai, nepaisant to, kad vieni turi įgimtą genetinę ligą, kiti traumuoti gimdymo metu – priežasčių gali būti įvairių, tačiau bendra šiuose likimuose yra tai, kad tolimesnio gydymo nėra. Tad po visų gydytojų bandymų padėti, šeimai belieka išmokti gyventi susitaikius su esama situacija. Tai nėra lengva, tačiau šeimos, vaiko tėvelių, ypač, daugeliu atvejų, mamyčių stiprybė ir begalinė meilė savo vaikams daro stebuklus. Džiaugiuosi, kad  teko jas pažinti.

Šios moterys labai įkvepia džiaugtis gyvenimu, ir stiprina savo drąsa, ištvermingumu, praplečia akiratį, suvokimą, suteikia galimybę į daugelį dalykų gyvenime pažvelgti visai kitaip.

 

– Jūs dirbate ir su vaikais, ir su suaugusiais. Kokie dažniausiai psichologiniai rūpesčiai slegia šeimas?

– Vaikai ir suaugę vieni be kitų neegzistuoja. Kalbant apie šeimą, dažnai pasitaiko kreipimųsi dėl sunkių išgyvenimų, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, artimojo mirties, – tėvai nerimauja, kaip tai paveiks vaikų elgesį. Vaikų baimės, neaiškios kilmės skausmai, bendravimo problemos mokykloje (kurios dažniausiai irgi prasideda dėl įtampos, patiriamos šeimoje) – štai tokie dažniausi rūpesčiai. Suaugusieji dažnai kreipiasi dėl vaikų, nežinodami, kaip tvarkytis su įvairiomis vaikų elgesio problemomis; poros kreipiasi, bandydamos sustiprinti savo santykius, rasti tai, kas gali jiems padėti įveikti iškilusią krizę; kreipiasi ir moterys, patiriančios smurtą, depresiją sergantys žmonės bei kitus emocinius sunkumus patiriantys žmonės.

Mane džiugina, kad žmonės laisvėja ir kreipiasi – ieško pagalbos, nenuleidžia rankų ir nori sau padėti. Taip ir turi būti – reikia rūpintis savo sielos sveikata ir emocine gerove, stiprinti, puoselėti savo vertybes.

 

Kur ir kokiu metu, prireikus, galima kreiptis Jūsų paslaugų?

– Turinčius įvairių klausimų, kviečiu kreiptis: esu, kad bendromis jėgomis rastumėme tinkamiausią kelią. Druskininkuose aš konsultuoju M. K. Čiurlionio g. 80, Švietimo centro patalpose. Kviečiu iš anksto registruotis į konsultacijas telefonu 8-684-84662; taip pat informaciją rasite ir mano internetiniame puslapyje:

www.individualiterapija.lt

 

Užsakymo Nr.: MDR-156-001