Buvusios Druskininkų mokyklų auklėtinės sugrįžta į tas pačias klases – jau kaip pedagogės

Iki naujųjų mokslo metų pradžios liko vos kelios dienos. Mokyklų koridoriuose dar nesigirdi mokinių balsų, tačiau klasėse jau dėliojamos paskutinės detalės, rengiamos priemonės, planuojamos pirmosios pamokos. Rugsėjo 1-osios laukia ne tik mokiniai ir jų tėvai – ypatingas jaudulys lydi ir tuos, kurie šiemet pirmą kartą į klasę žengs jau ne kaip mokiniai ar studentai, bet kaip mokytojai.

L. Momeniškienė pradeda dirbti „Atgimimo“ mokykloje / Laimos Rekevičienės nuotrauka
K. Murauskaitė į savo buvusią „Ryto“ gimnaziją sugrįžta, kaip matematikos mokytoja / Laimos Rekevičienės nuotraukatrauka

Druskininkų savivaldybės ugdymo įstaigos naujuosius mokslo metus pasitinka pasirengusios. Džiugina ir tai, kad mokinių skaičius mokyklose išlieka stabilus, o pedagogų bendruomenę papildo nauji žmonės. Šiemet savivaldybės mokyklose darbą pradės per dešimt naujų pedagogų. Tarp jų – ir jauni, ką tik studijas baigę ar dar paskutiniuosius studijų metus skaičiuojantys mokytojai.

Ne mažiau svarbu, kad dalis jų – patys druskininkiečiai, po studijų didmiesčiuose nusprendę grįžti į gimtąjį miestą. Kai kurie jauni pedagogai dalyvauja Druskininkų savivaldybės studentų rėmimo programoje,  yra pasirašę sutartis su savivaldybe ir gauna stipendijas. Tai padeda jauną žmogų paskatinti rinktis pedagogikos studijas, o pabaigus jas, sugrįžti dirbti ten, kur jo labai reikia.

„Mano Druskininkai“ žurnalistas pakalbino dvi jaunas pedagoges, kurioms šis rugsėjis bus ypatingas: Laura Momeniškienė pradeda priešmokyklinio ugdymo pedagogės kelią „Atgimimo“ mokykloje, o Kamelija Murauskaitė į savo buvusią „Ryto“ gimnaziją sugrįžta, kaip matematikos mokytoja.

Pirmasis ruduo, kurio taip laukia

L. Momeniškienė – druskininkietė, čia gimusi ir augusi. Neseniai Kauno kolegijoje ji pabaigė priešmokyklinio ugdymo studijas, o nuo šio rugsėjo „Atgimimo“ mokykloje jos lauks pirmoji septyniolikos vaikų grupė.

Mintis apie pedagogės darbą, pasak Lauros, jos gyvenime atsirado neatsitiktinai. Dar vaikystėje mėgdavo „žaisti mokyklą“, o vėliau, gimus sūnui, pradėjo ieškoti įvairių veiklų vaikams ir pati vis labiau į jas įsitraukė. Tuomet ir suprato, kad darbas su vaikais jai yra artimas.

„Vaikai mane myli, aš juos taip pat. „Limpu“ prie vaikų“, – paprastai ir šiltai savo pasirinkimą apibūdino jauna pedagogė.

Dirbant su priešmokyklinukais, jos įsitikinimu, vien žinių neužtenka. Vaikui perėjimas iš darželio į mokyklą – didelis pokytis, todėl mokytojas turi gebėti ne tik mokyti, bet ir sukurti saugumo jausmą.

„Reikia būti kūrybiškai, komunikabiliai, mokėti prie jų prieiti, pasibelsti į jų širdutes, kad jie tave priimtų ir mokykloje jaustųsi saugiai“, – sakė Laura.

„Atgimimo“ mokykla jai nėra svetima. Čia ji pati mokėsi, vėliau atliko praktiką, prieš kelerius metus dirbo mokinio padėjėja. Todėl dabar sugrįžimas į tą pačią mokyklą, tik jau kitu statusu, kelia ne baimę, o malonų jaudulį.

Pedagogų kolektyvas ją priėmė šiltai, nemažai mokytojų Laura jau pažįsta. Ji prisipažįsta, kad labai įdomu sugrįžti į mokyklą nebe kaip mokinei, o kaip mokytojai.

„Nebaisu. Laukiu rugsėjo, semiuosi idėjų, galvoju, kaip kuo geriau pasiruošti. Tai pirmas ruduo, kurio taip laukiu“, – šypsojosi ji.

Ketverių su puse metų studijos, pasak jaunos mokytojos, darbui parengė gerai, todėl dabar norisi kuo greičiau kibti į veiklą. Ateityje Laura svarstytų persikvalifikuoti ir į pradinį ugdymą. Tuomet su savo mokiniais galėtų atsisveikinti ne po vienų metų, bet lydėti juos visus ketverius pradinės mokyklos metus.

Druskininkai Laurai – sąmoningas pasirinkimas. Šeima buvo išvykusi gyventi į Angliją, tačiau ten ilgai neužsibuvo: „Supratome, kad tai ne mums. Nesinori niekur išvažiuoti. Druskininkai – ramus miestas, mes įpratę gyventi ramybėje, nesinori didelio šurmulio.“

Į gimnaziją – jau ne mokinė, o mokytoja

Savotiškas sugrįžimas namo šį rugsėjį laukia ir K. Murauskaitės. Ji pati pabaigė Druskininkų „Ryto“ gimnaziją, o dabar į ją žengs, kaip matematikos mokytoja.

Kamelija Vytauto Didžiojo universitete studijuoja Matematikos ir technologijų pedagogiką, STEAM kryptį, šiemet pradeda ketvirtą kursą. Ji dalyvauja Druskininkų savivaldybės studentų rėmimo programoje ir yra pasirašiusi dvejų metų sutartį.

Iš pradžių Kamelija svarstė po studijų likti didesniame mieste, tačiau galiausiai apsisprendė grįžti.

Pedagogika ją traukė nuo vaikystės – visada patiko padėti jaunesniems. O meilė matematikai sustiprėjo jau gimnazijoje. Didelės įtakos tam turėjo jos pačios matematikos mokytoja.

„Man pradėjo sektis matematika, atsirado susidomėjimas“, – prisiminė Kamelija.

Studijų pasirinkimu ji nenusivylė. Universitete tenka mokytis ir aukštosios matematikos, kurios daugumos temų gimnazistams tiesiogiai neprireiks, tačiau, anot būsimos pedagogės, tokios žinios gerokai praplečia akiratį ir leidžia geriau suprasti patį dalyką.

Matematikos studijas renkasi nedaug jaunų žmonių, dalį jų vilioja ir tai, kad ši specialybė yra prioritetinė, studentams skiriamos stipendijos. Tačiau Kamelija įsitikinusi – vien finansinės paskatos nepakanka: „Jeigu įstojai tik dėl stipendijos, po pirmo kurso gali būti labai sunku išsilaikyti. Tam reikia ir pašaukimo.“

Jos nuomone, mokinių požiūrį į matematiką labai stipriai suformuoja mokytojas. Svarbu parodyti, kad matematika – ne vien sausi skaičiai, formulės ar taisyklės.

„Reikia įtraukti jauną žmogų, leisti jam pačiam rasti sprendimo būdą, pateikti įdomių faktų. Jeigu bus vien teorija, bus neįdomu. Labai daug priklauso nuo pedagogo“, – įsitikinusi Kamelija.

Draugiška, bet aiški riba

Pradėdama dirbti su gimnazistais, jauna mokytoja ketina ieškoti pusiausvyros tarp artimo ryšio su mokiniais ir pedagogo autoriteto.

Jos pačios mokyklinėje patirtyje buvo mokytojas, kuris mokiniams atrodė artimas, gebėjo juos suprasti, tačiau kartu aiškiai išlaikydavo ribą tarp pedagogo ir mokinio: „Norėčiau to siekti ir pati. Nebūti tik drauge, bet būti pedagoge, su kuria galima kalbėtis ir kuri kartu geba išlaikyti ribas.“

Pirmosios pedagoginės praktikos metu ji jau dirbo „Ryto“ gimnazijoje, kitą praktiką atliko Kaune, tad gali palyginti skirtingas mokyklų bendruomenes. Druskininkuose ją labiausiai žavi mažesnės bendruomenės artumas. „Čia mažesnis kolektyvas, žmonės labiau palaiko, padeda. Dideliame mieste pedagogų kaita labai didelė – žmonės ateina, po pusmečio išeina, sunkiau kuriasi bendruomenė“, – pastebėjo ji.

Didmiesčio gyvenimas Kamelijos taip pat nevilioja žmonių gausa ir tempu. Jai artimesnė kurorto ramybė. Mergina nesutinka ir su kartais pasigirstančia nuomone, kad jaunam specialistui mažesniame mieste sunkiau profesiškai augti: „Daug jaunų žmonių nenori sugrįžti į periferiją, nes galvoja, kad čia jų, kaip pedagogų, augimas sustos. Manau, viskas priklauso nuo paties žmogaus. Dabar galima dalyvauti daugybėje kursų internetu, pasikviesti specialistus, ieškoti galimybių.“

Buvę mokytojai taps kolegomis

Vis dėlto vienas dalykas Kamelijai kelia šiokį tokį jaudulį – buvę jos mokytojai dabar taps kolegomis: „Buvo ir yra šiek tiek nerimo. Didelis amžiaus skirtumas, skirtingos kartos, galvoji, kaip reikės bendrauti, apie ką kalbėtis. Kita vertus, su kai kuriais mokytojais visada turėjau gerą ryšį, tad tikiuosi, kad priims šiltai.“

Šiais mokslo metais Kamelija dėstys devintų klasių mokinimas, taip pat ves konsultacijas. Per savaitę turės dešimt pamokų, o darbą gimnazijoje teks derinti su kontaktinėmis paskaitomis universitete.

Apie save po dešimties metų ji kalba gana aiškiai – norėtų ir toliau būti mokytoja, tik jau sukaupusi daugiau patirties ir turinti gausų savo sukurtos medžiagos bagažą. Tačiau svarbiausia jos svajonė susijusi ne su pareigomis ar titulais. „Norėčiau būti sukūrusi bendruomeniškumą su pedagogų kolektyvu ir su mokiniais. Mažame mieste viskas persiduoda – sesės, broliai vieni kitiems papasakoja apie mokytojus. Būtų puiku, jei mokiniai norėtų ateiti pas mane mokytis“, – sakė Kamelija.

Jaunų žmonių sugrįžimas į gimtąjį miestą gali būti viena gražiausių artėjančios Rugsėjo 1-osios žinių. Viena jų į savo kadaise lankytą mokyklą grįžta pasitikti pačių mažiausiųjų, kita – mokyti gimnazistų disciplinos, kuri ne vienam atrodo sudėtinga. Abi dar tik pradeda pedagoginį kelią, tačiau į klases ateina turėdamos tai, ko neišmoksi vien iš vadovėlių – norą būti su vaikais, kurti ryšį ir savo profesinę ateitį matyti Druskininkuose.

Mokykla rugsėjį pasitinka visa sudėtimi

„Atgimimo“ mokyklos direktorė Jolita Petkevičienė sakė, kad naujaisiais mokslo metais mokykloje darbą pradės keturi nauji pedagogai – socialinis pedagogas bei priešmokyklinio ugdymo, pradinio ugdymo ir anglų kalbos mokytojai. Anglų kalbos pedagogė dirbs su pradinių klasių mokiniais.

Direktorė džiaugiasi, kad mokytojų mokyklai netrūksta ir Rugsėjo 1-ąją galima pasitikti su visiškai suformuotu kolektyvu.

Pasak J. Petkevičienės, jauni, ką tik studijas baigę pedagogai į mokyklą atsineša universitetuose įgytų naujausių žinių, kitokį požiūrį ir naujų idėjų. Tuo metu naujoji pradinių klasių mokytoja jau turi nemažą darbo patirtį, yra veikli, inovatyvi, daug dėmesio skiria gamtamoksliniams projektams.

„Naujos mintys ir naujos idėjos įsilieja į ugdymo procesą“, – džiaugėsi direktorė.

Naujaisiais mokslo metais „Atgimimo“ mokykloje mokysis 715 vaikų. J. Petkevičienės teigimu, žinant bendras demografines tendencijas, ypač svarbu ir džiugu, kad mokinių skaičius mokykloje išlieka stabilus.

Diana Brown, Druskininkų savivaldybės vicemerė: „Artėjant Rugsėjo 1-ajai, ypač džiugu žinoti, kad Druskininkų mokyklos naujuosius mokslo metus pasitinka pasirengusios ir su suformuotomis pedagogų komandomis. Šiemet jas papildys daugiau kaip dešimt naujų mokytojų, o pati gražiausia žinia – kad tarp jų yra jaunų druskininkiečių, kurie po studijų grįžta į savo miestą ir į mokyklas, kuriose dar visai neseniai patys sėdėjo mokinio suole.

Visoje Lietuvoje pedagogų trūkumas išlieka rimta problema, todėl toks rezultatas nėra savaime suprantamas. Tai rodo, kad nuoseklus savivaldybės ir mokyklų vadovų darbas, studentų rėmimo programa bei rūpestis jaunais specialistais duoda prasmingų rezultatų. Tačiau labiausiai džiugina ne skaičiai, o jauni žmonės, kurie renkasi mokytojo kelią, nori augti kartu su mūsų vaikais ir savo ateitį kurti Druskininkuose. Jų sugrįžimas – viena gražiausių šios Rugsėjo 1-osios dovanų visai mūsų bendruomenei“.

Laimutis Genys