Slaugytoja Gustė Ciūnytė: „Kartais žmogui reikia ne vaistų, o jautraus pokalbio“
Į Druskininkų ligoninę Gustė Ciūnytė pirmą kartą atėjo, dar būdama moksleivė. Tada ji tik norėjo „pasimatuoti“ slaugytojos profesiją ir išsiaiškinti, ar galėtų dirbti tokį darbą. Vėliau buvo Vilniaus universiteto slaugos studijos, praktikos įvairiose ligoninėse, trys mėnesiai Kalifornijoje, gelbėtojos darbas vandens parke ir pažintis su slaugytojų darbu Jungtinėse Amerikos Valstijose.
G. Ciūnytė, sugrįžusi į gimtąjį miestą baigiamajai praktikai, suprato, kad išvažiuoti nebenori – šiandien ji Druskininkų ligoninės poliklinikos, geriatrijos ir dienos stacionaro vyresnioji slaugytoja / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Atrodytų, po ketverių metų Vilniuje jaunam žmogui natūralu likti didmiestyje. Tačiau Gustė pasirinko kitaip. Sugrįžusi į gimtąjį miestą baigiamajai praktikai, ji pati nustebo supratusi, kad išvažiuoti nebenori.
Šiandien Gustė – Druskininkų ligoninės poliklinikos, geriatrijos ir dienos stacionaro vyresnioji slaugytoja. O jos profesiniai planai tuo nesibaigia – šiemet ji pradeda vadybos magistrantūros studijas.
Gustė pasakojo, kad pasirinkta slaugytojos profesija jai suteikė gerokai daugiau, nei ji tikėjosi. Ir nors pati dar mokykloje norėjo tiesiog „pasitikrinti“, ar galėtų dirbti medicinos srityje, šiandien jau neįsivaizduoja savęs, pasirinkusios kitą kelią.
Su G. Ciūnyte pasikalbėjome apie profesiją, kurią pirmiausia tiesiog „pasimatavo“, patirtį Kalifornijoje, sprendimą sugrįžti į gimtuosius Druskininkus ir apie tai, kodėl kartais žmogui nuoširdus pokalbis gali būti svarbiau, nei vaistai.
Gustė su kolegomis LSMU klinikose surengtoje studijų mugėje pristatė Druskininkų ligoninę / Asmeninio archyvo nuotrauka
– Guste, kodėl nusprendei būti slaugytoja?
– Man visada labai patiko biologijos mokslas ir viskas, kas susiję su žmogaus kūnu. Dar besimokydama mokykloje, norėjau „pasimatuoti“ slaugytojos profesiją. Druskininkų ligoninės direktorė Evelina Raulušaitienė man suteikė tokią progą – turėjau galimybę po dešimtos klasės savanoriauti Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Man buvo svarbu pasitikrinti, ar aš galiu dirbti tokį darbą.
Po poros mėnesių savanorystės supratau, kad man tai patinka ir įdomu. Po mokyklos baigimo įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti slaugą. Pabaigusi mokslus, net neįsivaizdavau jokio kito dalyko, kurio būčiau galėjusi mokytis.
– O kuo labiausiai patraukė šis darbas?
– Man svarbiausia buvo žinoti, kad kiekviena diena bus vis kitokia, nes juk slaugytojos darbas – nuolatinis iššūkis. Viliojo galimybė savo prisidėjimu padėti žmogui, gelbėti gyvybes, padėti pasveikti ir matyti savo darbo rezultatą.
– Ar daug Tavo bendramokslių ar pažįstamų žmonių pasirinko tokį kelią?
– Tikrai labai mažai. Net mūsų studijų grupėje dalis pabaigusiųjų studijas nepasirinko šito kelio ir išėjo dirbti kitus darbus. Ypač po pirmųjų praktikų, kai pamatė slaugytojo darbo realybę ir suprato, kad šis darbas – ne jiems.
– O kaip Tu jauteisi po pirmųjų praktikų? Ar tai padėjo suprasti, kad šios studijos buvo geras pasirinkimas?
– Aš dar prieš studijas žinojau, kad tai – mano kelias. Galbūt kai kurie bendraamžiai mieliau rinktųsi tapti gydytojais, bet, mano manymu, slauga yra universalesnė specialybė. Juk aš galėčiau kasmet keisti sritį – dirbti chirurgijos, neurologijos, priėmimo ar kituose skyriuose, o gydytojas savo specializacijos negali taip greitai pakeisti. Po slaugos studijų atsiveria tikrai daug galimybių.
– O kai įstojai mokytis, kuri iš tų sričių Tau buvo artimiausia? Kur norėjai dirbti?
– Nebuvo vieno konkretaus dalyko, tiesiog buvo viskas labai įdomu. Ir gal lengviau būtų pasakyti, ko nesinorėjo… O nenorėjau ilgo darbo operacinėje, tai šiek tiek gąsdino. Bet vis tiek viskas buvo įdomu.
Po antro kurso su „Work and Travel“ buvau išvažiavusi į Kaliforniją. Ten praleidau tris mėnesius. San Franciske išsilaikiau gelbėtojos pažymėjimą ir dirbau gelbėtoja vandens parke. Dirbdama sutikau nemažai slaugytojų, kurios man suteikė daug motyvacijos, pamačiau, kaip slaugytojos dirba JAV. Tai kartu paskatino daugiau domėtis sveika gyvensena, sveiku gyvenimo būdu.
Ir svarbiausia – už Atlanto praleistas laikas labai sustiprino norą sugrįžti namo.
– Ligoninėse ar poliklinikose, prižiūrint pacientą, labai didelį darbą atlieka slaugytojai. Ar Tu tai žinojai ir ar tai Tave motyvavo rinktis slaugos studijas?
– Žinojimas, koks svarbus paciento sveikimo procese yra slaugytojo darbas, tikrai motyvavo. Juk būtent slaugytojai dažnai turi artimesnį ryšį su pacientu ir žino viską, ko kartais gydytojas gali ir nežinoti.
Nes per tą laiką, kol pastatai lašelinę ar perriši žaizdą, žmogus sugeba tikrai daug papasakoti. O kartais žmogui užtenka ir tik to nuoširdaus pokalbio, kurį gydytojas ne visada gali suteikti.
– Kada galutinai supratai, kad slaugytojos profesija Tau tinka ir patinka?
– Iš tikrųjų man labai svarbi buvo gera savanoriavimo patirtis Druskininkų ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Po šios praktikos pradėjau net kiek romantizuoti mediciną – viskas Druskininkų ligoninėje žavėjo ir tiesiog gerai nuteikė.
Per keturis studijų metus buvo nemažai praktikų ir Vilniaus ligoninėse. Ten sutikau labai šaunių savo srities specialistų, pamačiau, kiek daug slaugytojai žino bei sugeba. Stebėjausi, kai jie dėl ilgametės patirties ir praktikos kartais, vos pasižiūrėję į pacientą, galėjo įvertinti jo sveikatos būklę.
– Kaip tėvai priėmė Tavo studijų pasirinkimą?
– Esu laiminga, kad tėvai džiaugėsi. Jie niekada man nenurodinėjo, kur reikia mokytis, nesakė, ko jie norėtų, kad aš daryčiau. Jie tiesiog džiaugiasi, kad atradau tai, kas patinka. Turiu nuostabius tėvus, kurie mane visą laiką palaikė ir palaiko.
– Pradėjai nuo Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus. Dažnai žmonės šio skyriaus darbą įsivaizduoja tokį, koks rodomas filmuose. Kiek tai atitinka realybę?
– Manau, kad realybė gali būti tikrai baisesnė, nes filmuose vis tiek viskas rodoma kiek romantizuotai. Niekas tikrai neparodo medikų pervargimo ir kartais labai sunkių akimirkų.
Bet manau, kad vis tiek šis darbas turi savo žavesio. Mane tai motyvuoja. Ir man labiausiai patikdavo šio darbo nežinomumo faktorius – ateini ir bandai kaskart spręsti vis naują situaciją, savo kompetencijos ribose padėti žmonėms.
– Su kokiais pacientais Tau labiausiai patinka dirbti? Juk vieniems patinka dirbti su vaikais, kitiems – su senyvo amžiaus žmonėmis…
– Man svarbu padėti visiems. Tiesa, su vaikais teko padirbėti per praktiką Santaros vaikų ligoninėje. Tada supratau, kad nenorėčiau ten dirbti. Vien dėl to, nes man jų visų tikrai labai gaila.
Aišku, kai pacientas guli lovoje, neatsako arba nesugeba reaguoti, tada tiesiog sunkiau komunikuoti ir suprasti, ko jis nori.
– Ar dažnai slaugytojas būna tas vienintelis žmogus, su kuriuo pacientas gali pasikalbėti?
– Žinoma, būna, ir dažnokai. Būna, kad lašelinę užtrunka pastatyti penkias ar dešimt minučių, bet kol išklausai paciento istoriją, pasakojimą apie vaikus, anūkus, ilgai negali išeiti.
– Ar per Tavo darbo praktiką yra buvę išskirtinių atvejų, kai matei, kad būtent Tavo kompetencija padėjo žmogui pasveikti?
– Gal neišskirčiau vieno konkretaus atvejo, bet manau, kad labai didelę įtaką pacientui turi jį prižiūrinčio mediko nusiteikimas. Kai pas jį ateina naujas, jaunas žmogus – su šypsena, atvira širdimi – pacientai iškart patys tampa geranoriškesni.
Su kokia emocija ir energija tu pas juos ateini, tokį atgalinį ryšį gauni.
– Druskininkų ligoninėje šiuo metu netrūksta jaunų specialistų – ir gydytojų, ir slaugytojų.
– Tai tikriausiai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių pasirinkau čia dirbti. Čia baigiamosios praktikos metu praleidau visus metus, mačiau, koks malonus mūsų kolektyvas. Juk kolegos turi labai didelę įtaką darbo atmosferai. Kai jautiesi gerai, tau miela ir malonu dirbti, tai tikrai labai motyvuoja.
– O kai pasikalbi su kolegomis, kodėl jie renkasi Druskininkų ligoninę?
– Aš manau, kad yra daug dedamųjų – ir geras ligoninės vardas, ir darbo atmosfera, ir sąlygos, ir kolektyvas. Todėl ir nori atvažiuoti čia dirbti.
Ir nors darbo būna tikrai daug, bet aplinka kitokia – juk Druskininkai yra kurortas.
– Kada supratai, kad nori grįžti į gimtąjį miestą? Kas Tave paskatino?
– Pirmiausia sugrįžau atlikti baigiamąją praktiką ligoninėje. Aišku, po mokyklos buvau sakiusi, kad tikrai negrįšiu į Druskininkus. Bet per tą praktiką, einant mėnesiams, viskas taip susiklostė, kad tiesiog nebuvo minties išvažiuoti.
Po ketverių metų gyvenimo Vilniuje, sugrįžus į Druskininkus, čia viskas atrodė labai paprasta. Pagalvodavau, kiek laiko Vilniuje tekdavo stovėti kamščiuose, važiuojant į paskaitas ar darbą…
Mūsų mieste viskas daug paprasčiau. Ir daug daugiau laiko lieka laisvalaikiui. O jeigu labai norisi, savaitgaliais labai lengva patekti į didžiuosius miestus, kur likę nemažai draugų.
Druskininkuose pastaraisiais metais vis daugėja renginių, atsiranda įvairių galimybių. Žinau nemažai savo laidos abiturientų, čia kuriančių verslus, darančių įdomius dalykus.
Kai pamatau, kad vis daugėja tokių žmonių, žinau, kad bus dar daugiau žmonių, su kuriais čia galiu susitikti, kartu leisti laisvalaikį ir ką nors įdomaus nuveikti.
Manau, kad su šeima ir vaikučiais tikrai rinkčiausi Druskininkus. Čia gera auginti vaikus. O jeigu kyla noras aplankyti kokį didesnį Lietuvos miestą – viskas ranka pasiekiama.
– Dabar dirbi Druskininkų ligoninėje, esi vyresnioji slaugytoja.
– Baigiamąją praktiką visus metus atlikau Chirurgijos skyriuje. Buvo labai įdomių atvejų. Norėjau įgyti kuo daugiau ir įvairesnės patirties, todėl prašiausi ir į kitus skyrius, teko padirbėti ir konsultacinėje poliklinikoje.
Ateidama į Druskininkų ligoninę, neabejojau, kad čia man bus suteikta daug galimybių save išbandyti įvairiose srityse tiek, kiek aš pati norėsiu. Visur prašiausi, ir visur leido. Visi dalijosi patirtimi, mokė, negailėjo patarimų. Tikrai labai daug sužinojau.
O dabar esu poliklinikos, geriatrijos ir dienos stacionaro vyresnioji slaugytoja.
– Minėjai, kad praktika Druskininkų ligoninėje paskatino Tave likti gimtajame mieste. Galbūt buvo konkrečių medikų, kurie nulėmė tokį pasirinkimą?
– Manau, kad nuo pirmų dienų didžiausią įtaką padarė Chirurginio skyriaus gydytojai ir visos slaugytojos, kurios mane lydėjo visą tą laiką. Šiame skyriuje buvo mano pirmieji visą parą trukę budėjimai – to anksčiau nebuvau patyrusi. Kolektyvas buvo kartu su manimi, supažindino, kaip darbas vyksta naktimis, labai daug padėjo.
Vyresnioji Chirurginio skyriaus slaugytoja Gitana mane paskatino bandyti kandidatuoti į vyriausiosios ligoninės slaugytojos poziciją. Aš pati gal net nebūčiau apie tai pagalvojusi. O ji per tuos metus matyt įžvelgė manyje reikiamų savybių.
– Ar nepasigendi to tikrojo slaugytojos darbo?
– Mąstau apie tai. Šiemet pradėsiu magistrantūros studijas. Pasirinkau vadybos studijas Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, kad galėčiau plačiau suprasti visus vadybos procesus.
Bet tikrai nepaleidžiu minties pasilikti laiko slaugytojos darbui, kad neprarasčiau įgūdžių.
– O koks yra Druskininkų ligoninės administracijos požiūris į jauną specialistą?
– Labai džiugu, kad administracija darbuotojus nuolat skatina kelti kvalifikaciją, suteikia sąlygas mokytis, motyvuoja. Jie – taip pat jauni žmonės, malonu su visais bendrauti. Ir ne tik darbo klausimais.
Gera žinoti, kad tave visada palaiko, siūlo papildomus mokymus, rekomenduoja kvalifikacijos tobulinimo kursus, seminarus. Labai vertingas ir mūsų kolektyvo drauge praleidžiamas laisvalaikis, išvykos, žygiai. Smagu, kai vadovai pasitiki ir suteikia galimybę reprezentuoti ligoninę kituose miestuose, parodose.
Ligoninė dalyvauja visokiuose projektuose, man labai įdomu įsitraukti. Patinka dalyvauti ir miesto veiklose. Esu veikli ir tikrai bendraujanti.
– O ką Tu veiki po darbo Druskininkuose?
– Kadangi neprarandu tų poros valandų, kurių reikėtų stovėti sostinės kamščiuose, tai šį laiką Druskininkuose leidžiu aktyviai – sportuoju, važinėju dviračiu, vasarą mėgstu maudynes – kaip ir dauguma šito miesto gyventojų.
Draugai, ypač vilniečiai, dažnai klausia: „O tai gal galim savaitgalį atvažiuoti?“. Visada džiaugiuosi, jų sulaukusi ir turėdama galimybę parodyti savo gimtojo miesto privalumus.
– Ar savo pavyzdžiu jau esi kažką pakvietusi rinktis slaugytojos specialybę?
– Konkrečiai ką nors pakviesti dar neteko. Bet mielai žmonėms, kurie domisi, papasakoju apie šią profesiją. Juk daugelis mano, kad slaugytojos darbas – tik pastatyti lašelinę, suleisti vaistus ar prižiūrėti pacientą.
Tikrai bandau išplėsti tą požiūrį ir papasakoti, koks platus yra slaugytojo darbų spektras, kokios didelės kompetencijos joms reikia. Ir šios profesijos atstovų nuolat reikia, ypač – išplėstinės praktikos slaugytojų.
– Ar esi laiminga pasirinkusi tai, ko labai norėjai? Galbūt ši profesija po pirmųjų praktikos metų pranoko lūkesčius?
– Tikrai ši specialybė man suteikė daugiau, negu įsivaizdavau. Ir jau galvojau, kad gal studijų nebetęsiu. Bet atsitiko kitaip. Ir nesakau, kad tai bus paskutiniai mokslai. Gali būti, kad dar kažko po tos poros metų norėsis.
Man tikrai smagu plėsti kompetencijas. Žinau, kad turėsiu kur jas išnaudoti, tikiu, kad būsiu ligoninės administracijos ir kolegų įvertinta, bus galimybių, kaip įgytas žinias panaudoti.
Laima Rekevičienė