Iš Druskininkų „Snow Arenos“ – į pasaulio elitą: Neringos Stepanauskaitės olimpinis krikštas

Laima Rekevičienė

Kai Italijoje, Livigno kurorte pirmą kartą ant slidžių atsistojo ketverių mergaitė, vargu ar kas galėjo numanyti, kad po trylikos metų ji startuos žiemos olimpinėse žaidynėse. Milano ir Kortinos trasose 17-metė Neringa Stepanauskaitė stojo tarp stipriausių pasaulio kalnų slidininkių.

Milano-Kortinos žiemos Olimpiados trasose 17-metė N. Stepanauskaitė varžėsi su stipriausiomis pasaulio kalnų slidininkėmis / Edijs Palens ( Latvia ) / LTOK archyvo nuotrauka

Milano ir Kortinos žiemos olimpinės žaidynės Neringai tapo svajonės išsipildymu bei naujo kelio pradžia. Jauniausia Lietuvos delegacijos narė slalomo trasoje stojo greta ryškiausių pasaulio kalnų slidinėjimo žvaigždžių, drąsiai priėmė iššūkį ir moterų slalome užėmė 47-ą vietą.

Tačiau ši istorija – ne tik apie rezultatą. Ji – apie šeimą, kuri buvo šalia, apie miestą, kurio palaikymas buvo juntamas už tūkstančių kilometrų, ir apie užsispyrimą, leidžiantį jaunai sportininkei drąsiai svajoti apie dar aukštesnes viršūnes.

Po olimpinio debiuto 17-metė sportininkė pasidalijo įspūdžiais apie startą tarp stipriausių pasaulio slidininkių, patirtą įtampą, palaikymo svarbą ir pamokas, kurias parsiveža iš Kortinos.

– Neringa, ką Tau reiškia žodis „olimpiada“?

– Man olimpiada vienareikšmiškai yra didžiausias sporto renginys, didžiulė sporto šventė. Nenusakomas jausmas buvo atstovauti Lietuvai ir savo gimtajam miestui. Man tai reiškia labai daug.Tai buvo neįkainojama patirtis, kai turėjau galimybę varžytis su stipriausiomis planetos kalnų slidininkėmis. Be abejo, jaučiau ir labai didelę atsakomybę, ir didžiulį džiaugsmą, kad galiu ten būti.

– Buvai jauniausia Lietuvos žiemos olimpinės rinktinės narė, ar nejautei dėl to kokio nors spaudimo?

– Spaudimo dėl to, kad esu jauniausia, nebuvo. Bet įtampos netrūko. Ir, manau, yra normalu, kad ji didesnė, nei visose kitose varžybose, kuriose esu dalyvavusi. Vis dėlto tai yra olimpinės žaidynės, olimpiniai startai, kuriuose jaučiau didelę atsakomybę atstovauti savo kraštui, norėjosi kuo geriau pasirodyti.

– Kuris iš momentų šitose žaidynėse Tau buvo emociškai stipriausias?

– Emociškai sunkiausia, ko gero, buvo prieš antrą slalomo startą. Tačiau greta buvo ir treneris, ir mano šeima. Laimė buvo jausti jų visų palaikymą, kuris, manau, kažkiek palengvino tą stresą. Bet vis tiek tai tikriausiai buvo vienas iš „stresiškiausių“ momentų mano gyvenime.

– O kas suteikė didžiausią pasitenkinimą?

– Smagu buvo įveikti abu slalomo nusileidimus po nesėkmės didžiojo slalomo disciplinos varžybose. Gaila, Kad didžiojo slalomo transliacijos metu buvo parodytas tik startas ir momentas po iškritimo iš trąsos. Trenerio filmuotoje medžiagoje mano technika, greitis ir trajektorija iki iškritimo vartų buvo teisingi. Suklydau kryptyje ir išvažiavusi iš už kalnelio – prieš save pamačiau vartus, spėjau susigrupuoti ir tiesiog pralindau po vartų vėliavėle. Greita reakcija padėjo išvengti galimos traumos.

Didysis slamomas yra disciplina, kurioje aktyviai treniruojuosi tik kelis metus, todėl džiaugiuosi dėl to, kaip man sekėsi sudėtingoje trąsoje iki padarytos lemtingos klaidos.

Jauniausia Lietuvos delegacijos narė N. Stepanauskaitė slalomo trasoje stojo greta ryškiausių pasaulio kalnų slidinėjimo žvaigždžių, drąsiai priėmė iššūkį ir moterų slalome užėmė 47-ąją vietą / Edijs Palens ( Latvia ) / LTOK archyvo nuotrauka

– Ko Tave išmokė olimpinė patirtis?

– Olimpinė patirtis mane išmokė kovoti iki galo ir nepasiduoti net tada, kai būna sunkiausia. Ji parodė, kaip svarbu pasitikėti savimi ir išlikti susikaupusiai.Taip pat supratau, kokią didelę reikšmę turi komanda ir palaikymas – jausdama žmonių tikėjimą manimi, jaučiu dar didesnę atsakomybę ir motyvaciją. Olimpiada išmokė ne tik sportinių pamokų, bet ir vidinės stiprybės, brandos bei dėkingumo už galimybę atstovauti savo šaliai ir miestui.

– Neringa, o jeigu dabar prisimintum tą dieną, kai pirmą kartą atsistojai ant slidžių… Ko gero, apie olimpinius startus tada dar nesvajojai?

– Pirmą kartą ant slidžių atsistojau Italijoje, būdama ketverių. Tada apie olimpiadą nelabai svajojau… Kiek ryškiau prisimenu, kai, sulaukusi septynerių, pradėjau lankyti slidinėjimo būrelį Druskininkų „Snow Arenoje“ pas nuostabų trenerį Erlandą Rusecką – būtent jo dėka ir atsirado tokia didelė meilė sportui.Prisimenu, mūsu treniruotės kartu visąlaik būdavo smagios, buvo labai draugiška komanda. Tiesiog norėjosi slidinėti ir slidinėti. Ir tai išaugo į olimpinį startą.

– Ar tada jau supratai, kad slidinėjimas – ne tik hobis, bet ir Tavo būsimas gyvenimo kelias?

– Galbūt, būdama septynerių, to dar nesupratau, bet palaipsniui ėmiau suvokti, jog tai man yra kur kas daugiau, nei tik popamokinė veikla. Supratau, kad noriu siekti rezultatų, varžytis su sportininkėmis iš Italijos ar Austrijos Alpių regiono. Tapo aišku, jog nenorėčiau joms nusileisti vien dėl to, kad esu iš lygumų krašto.

– Kas buvo tie pirmieji žmonės, kurie Tavimi patikėjo ir Tavyje įžvelgė didelį potencialą?

– Vienareikšmiškai – pirmiausia tai buvo tėvai. Be jų tikrai nebūčiau Milano-Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse. Tėvų palaikymas per visus šiuos metus man tikrai yra labai reikšmingas. Juk pirmiausia jie ieškojo būdų, kur ir kaip man būtų galima treniruotis, pagerinti techniką, pagilinti žinias. Tėvai ieškojo ir trenerių, ir sąlygų. Jie iki šiol tai daro – tai yra labai reikšminga mano karjeroje bei gyvenime.

– Ar yra buvę momentų, kai Tau tiesiog norėdavosi viską mesti?

– Buvo, bet manau, kad kiekvieno sportininko karjeroje pasitaiko tokių momentų. Praėjęs sezonas man buvo labai sudėtingas – ir fiziškai, ir morališkai: patyriau kelias traumas, taip pat nepavykdavo susitvarkyti su stresu prieš startą. Treniruotėse sekdavosi gerai, tačiau varžybose nuolat lydėdavo nusivylimas finiše. Laimė, vis tiek jaučiau didelę meilę slidinėjimui. Padėjo ir mano charakterio savybės – nesu linkusi lengvai pasiduoti. Tiesiog perėjau tą etapą ir dabar labai džiaugiuosi, kad buvau užsispyrusi, aiškiai supratau, jog sustoti nereikia.

– Kas Tave labiausiai nuramina prieš startą? Galbūt turi kokių specialių ritualų?

– Prieš startą stengiuosi laikytis rutinos, kurią palaikau ir treniruotėse. Apšilimas visada būna toks pat, kaip ir prieš treniruotes. Stengiuosi viską daryti taip, kaip esu įpratusi – tai man suteikia ramybės ir pasitikėjimo. Tačiau yra ir keistesnių dalykų – pavyzdžiui, kai rengiuosi slidinėjimo aprangą varžyboms, visada pradedu nuo dešinės kojos…

– Tai čia kaip ir sėkmės simbolis?

– Greičiau toks įsitikinimas, kad reikia pradėti viską daryti nuo dešinės kojos.

– Ir tai atneša sėkmę?

– Tiesą pasakius, nemanau. Kaip ir minėjau, tai – daugiau įsitikinimas. Be to, prieš startą stengiuosi giliai kvėpuoti ir nepasimesti visame tame chaose, kuris dažniausiai būna apšilimo zonoje.

– Neringa, kaip save apibūdintum ne tik, kaip sportininkę, bet ir kaip žmogų? Kokios pagrindinės Tavo charakterio savybės?

– Manau, kad esu užsispyrusi, energinga ir nuoširdi. Stengiuosi viską daryti ir bendrauti nuoširdžiai, padėti kitiems žmonėms, nieko nesitikėdama mainais. Galbūt būtent tai suteikė man kai kurių galimybių gyvenime, kurių nebūčiau turėjusi, jei tokia nebūčiau. Kartais galiu būti ir karšto būdo, tačiau sporte, manau, tai dažniau tampa privalumu, nei trūkumu.

– O ką Tu veiki, kai nesi trasoje, ar lieka laiko kitiems pomėgiams?

– Mano šeima turi rotveilerių veislyną „Iš Rojaus Slėnio“. Kai esu namuose, padedu ruošti šunis parodoms ir kartais pati juos jose „išstatinėju“. Be to, man įdomios ir kitos sporto šakos. Esu ne tik kalnų slidinėjimu užsiiminėjusi – žaidžiau tinklinį, buvau „Drusportus“ komandos dalimi, taip pat žaidžiau lauko tenisą ir užsiiminėjau plaukimu, riedučiais. Iki šiol, turėdama laisvo laiko, su mielu noru pažaidžiu tinklinį, o dabar vėl norėčiau pradėti žaisti lauko tenisą. Sportas mane lydi nuolat, taip pat ir laisvalaikiu.

– Įprastai didžiausia sportininkų svajonė yra sudalyvauti olimpiadoje. Tau vos 17, ir Tu jau sudalyvavai Žiemos olimpinėse žaidynėse. Tai dabar, ko gero, belieka svajoti apie olimpinius medalius?

– Vienareikšmiškai – taip! Sudalyvauti olimpinėse žaidynėse yra visų sportininkų svajonė. Aš jau dalyvavau Milano-Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse. Bet jau dabar yra prasidėjęs naujas olimpinis ciklas, ir jeigu man vėl teks garbė atstovauti Lietuvai bei Druskininkams Prancūzijos olimpinėse žaidynėse, aišku, bus siekiamybė ne tik sudalyvauti, bet ir parodyti solidų rezultatą.

– Ar galėtum papasakoti, ką Tau reiškia gimtieji Druskininkai? Kaip manai, kaip viskas būtų susiklostę, jei Druskininkuose nebūtų buvę „Snow Arenos“?

– Jei Druskininkuose nebūtų buvę „Snow Arenos“, tikriausiai nebūčiau olimpietė…Bent jau kalnų slidinėjime. O Druskininkai man reiškia labai daug. Galbūt tai supratau tik tada, kai iš gimtojo miesto išvykau ilgesniam laikui. Juk Druskininkai yra mano namai, į kuriuos visą laiką yra labai gera sugrįžti. Čia gyvena mano brangiausi žmonės. Čia mano šeima, mano draugai, čia lankau „Ryto“ gimnaziją. Anksčiau buvau „Atgimimo“ mokyklos mokinė. Visa Druskininkų bendruomenė mano gyvenime yra labai reikšminga.Taip pat džiaugiuosiu, kad prieš pat olimpines žaidynes mano pagrindiniais rėmėjais tapo Druskininkų savivaldybė ir „Snow Arena“.

– Ar yra kokia nors vieta Druskininkuose, kuri Tau yra ypatinga?

– Pirmiausia, žinoma, „Snow Arena“. Ji man yra labai reikšminga, nes su ja siejasi daug smagių prisiminimų – pirmosios treniruotės, pirmosios varžybos, pirmieji laimėjimai.

Man ypatingas visas Druskininkų miestas. Kiekviena vieta turi savų prisiminimų ar istorijų, ir man tai labai smagu. Mane žavi nuostabūs mūsų miškai, pušynai – labai mėgstu vasarą tiesiog išeiti ir „pasiklysti“ juose.

– Neringa, sakei, kad Tavo sportiniame kelyje labai svarbus vaidmuo tenka šeimai. Mama net Olimpiadoje buvo kartu. Ką Tau reiškė, kai pats artimiausias žmogus buvo šalia?

– Visiems artimi žmonės yra labai reikšmingi. Mama visą laiką buvo mano didžiausia palaikytoja. Ji visados mane išklausydavo, o geriausiais momentais labiausiai džiaugdavosi. Vienareikšmiškai, ji – svarbiausias žmogus mano gyvenime. Buvo labai smagu, kad ji galėjo būti šalia manęs per olimpines žaidynes. Jaučiau savotišką komfortą, turėdama tokį artimą žmogų šalia ir žinodama: kas benutiktų, ji bus šalia, taip pat, kaip ir mano tėtis. Buvo smagu ir labai gera.

– Ką įprastai tėvai Tau sako prieš svarbiausius startus?

– Tiesą pasakius, aš manau, kad jie išgyvena labiau, negu aš (šypsosi). Dažniausiai tiesiog pasako, kad viskas bus gerai, kad aš žinau, ką daryti… Toks ir būna tas jų palaikymas, kuris man tikrai yra labai reikšmingas.

– Koks būtų tavo palinkėjimas jauniesiems sportininkams iš olimpinio miestelio? Ko jiems palinkėtum?

– Jauniesiems sportininkams noriu palinkėti nebijoti svajoti, atkakliai siekti savo svajonių ir nebijoti kryptingo juodo darbo. Svarbiausia nepamiršti, kad tas darbas visada atsiperka – anksčiau ar vėliau.

– Kokia buvo Milano-Kortinos olimpiados atmosfera?

– Kortinos atmosfera iš tikrųjų buvo magiška – visiems sportininkams tai buvo didžiulė šventė. Šią olimpinę atmosferą sudėtinga perteikti žodžiais, nes tai, tikriausiai, yra visa įmanoma jausmų paletė vienu metu.Vienas įdomesnių dalykų – palaikymas, kurį jauti iš visų sportininkų. Juos, regis, matai pirmą kartą, bet jie jau yra už tave, o tu – už juos: visi vieni kitus palaiko per startus. Kalbiesi su žmonėmis, su sportininkais, su kuriais kitomis aplinkybėmis, ne olimpinėse žaidynėse, greičiausiai nepabendrautum.Pavyzdžiui, Kortinos olimpiniame miestelyje be kitų kalnų slidinėjimo atstovių buvo ir bobslėjaus, skeletono, rogučių ir akmenslydžio (kerlingo) sportininkai. Su jais pasikalbėdavome apie jų sporto ypatybes, o vėliau stebėdavome jų varžybas – buvo labai smagu.

– O kas toliau? Nauji startai?

– Iki kovo mėnesio startuosiu įprastose varžybose ir stengsiuosi pagerinti savo pasaulinį reitingą. Kovo mėnesį vyksiu į Norvegiją, į Narviką, ten atstovausiu Lietuvai Pasaulio jaunimo čempionate slalomo ir didžiojo slalomo rungtyse. Po jaunimo Pasaulio čempionato trumpam sugrįšiu į bazę Italijoje treniruotėms ir varžyboms. Kovo pabaigoje grįšiu namo, į Lietuvą, laikyti lietuvių kalbos brandos egzamino, o po to dėliosimės planus, priklausomai nuo orų ir trasų sąlygų. Gal dar pavyks sugrįžti kokiai savaitei į kalnus?

Erika Stepanauskienė, Neringos mama: „Tiek laukti olimpiniai startai praskriejo lyg viena akimirka. Kiek emocijų telpa į kelias minutes trasoje… Atsakomybė, garbė atstovauti Lietuvai, vidinė kova ir pareiga padėti savo brangiausiajai Neringai įvykdyti ypatingą misiją.

Už šio starto – tūkstančiai kilometrų treniruotėse, ankstyvi rytai, tylus darbas ir tikėjimas net tada, kai buvo sunkiausia. Mes tai padarėme. Ramiai. Tvirtai. Oriai.

Sudėtinga, išvažinėta trasa. Didžiausios pasaulio varžybos. Įtampa, kai nervai įtempti iki maksimumo. Net aukščiausio lygio, daug vyresnės sportininkės neatlaikė.

O Neringa, žinodama, kad ją stebi visa Lietuva, išliko susitelkusi. Be panikos. Be skubėjimo. Užtikrintai pasiekė finišą. Gal kiek atsargiau, bet labai protingai. Tai buvo ne tik sportinis startas – tai buvo charakterio pamoka. Finišo akimirką mano širdis plakė taip stipriai, kad atrodė, jog sustos laikas. Tai buvo akimirka, dėl kurios verta gyventi.

Didžiuojuosi savo mergaite! Didžiuojuosi jos ramybe, pagarba sportui, gebėjimu išlikti savimi tada, kai spaudimas milžiniškas. Nuoširdžiai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie Neringos sportinio kelio, tiems, kurie tikėjo, palaikė, rašė, laukė. Jūsų žinutės, jūsų šiluma – tai stiprybė, kurią jaučiame kiekviename starte. Lietuvoje tiek daug šviesių žmonių. Mums garbė atstovauti savo šaliai ir Druskininkams.

Dėkoju ir tiems, kurie mumis netikėjo – tai tik dar labiau motyvavo ir padėjo pasiekti tikslą. Tai ne pabaiga – tai naujas etapas. Mes dar tik įsibėgėjame. Mes toliau dirbsime. Tobulinsime techniką. Sieksime aukštų rezultatų.“