Gintaras Šikšnys: „Sporte norėčiau mažiau komercijos ir daugiau patriotizmo“

Tėvai norėjo, kad vaikinas taptų buhalteriu, tačiau jis nusprendė studijuoti pradinių klasių pedagogiką. Baigė aukštąją mokyklą, tačiau nė vienos dienos nedirbo su pradinukais. Nuo pat mažų dienų su sportu nesiskiriantis Gintaras Šikšnys, kuriam sportas yra neatskiriama gyvenimo dalis, paklaidžiojęs įvairių darbų ir užsiėmimų labirintuose, pagaliau sugrįžo prie to, kas jam patinka ir kur mato savo darbo prasmę – Druskininkams ir Lietuvai rengti sportininkus bei skatinti vaikų fizinį aktyvumą, kovoti už tai, kad sporte būtų mažiau komercijos ir daugiau patriotizmo.

G. Šikšnys norėtų, kad Sporto centro auklėtiniai pasiektų kuo geresnių rezultatų, o čia paruošti sportininkai būtų kviečiami į Lietuvos rinktines/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Taip trumpai būtų galima apibūdinti neseniai Druskininkų sporto centro direktoriumi tapusį Gintarą Šikšnį, kuris sutiko atsakyti į savaitraščio „Mano Druskininkai“ žurnalisto klausimus.

– Esate šiaulietis, ne vienerius metus dirbote savame krašte. Tačiau jau tris dešimtmečius gyvenate ir dirbate Druskininkuose. Kas Jus atvedė į mūsų kurortą?

– Taip, esu tikras šiaulietis. Saulės mieste gimiau, augau, ten baigiau mokyklą ir tuometį pedagoginį institutą. Po instituto baigimo iki 27-erių metų, kad neimtų į sovietų kariuomenę, dirbau įvairiose Radviliškio rajono mokyklose – mokytoju, direktoriumi. Dirbdamas Palonų mokykloje, susipažinau su Viliumu Malinausku, kuris vėliau pakvietė mane atvykti dirbti pas jį, į „Hesoną“. Ten išdirbau dvidešimt metų. Išėjau iš švietimo sistemos, sakiau, kad ten jau niekada nesugrįšiu. Bet… Niekada nesakyk „niekada“…

– Kaip atsitiko, kad iš verslo grįžote į pedagoginį darbą, susijusį su sportu?

– Pavargau tame versle, o kai atsirado ūkvedžio vieta Sporto centre, tai nusprendžiau ten įsidarbinti. Turiu vadovavimo patirties, jaučiau, kad vadovo gyslelė manyje yra, moku dirbti su žmonėmis. Taigi nusprendžiau, kad galiu būti naudingas ir sporto administravimo srityje.

– Nuo kada sportas užima svarbią vieta Jūsų gyvenime?

– Sportas man visada buvo svarbus. Aktyviai pradėjau sportuoti nuo 5 klasės, kultivavau slidinėjamą, orientavimąsi, paskui atsirado krepšinis. Mūsų šeima labai sportiška, žmona – buvusi rankininkė. Galiu pasakyti, kad sportas „gyvena“ manyje. Visada aktyviai dalyvaudavau sportiniuose renginiuose.

– Tačiau baigėte ne su sportu susijusius mokslus. Kaip nusprendėte studijuoti pedagogiką, tapti pradinių klasių mokytoju, juk vyras – pradinukų mokytojas – tikra retenybė?

– Visi sportininkai anuomet stodavo į pedagoginį institutą, kad neimtų į sovietinę kariuomenę. Buvo specialybė – pradinių klasių ir fizinio lavinimo mokytojas, tačiau dėl šios specialybės buvo didelė konkurencija, čia mokėsi jau sportinių laimėjimų pasiekę jaunuoliai. Aš baigiau pradinių klasių pedagogo specialybę. Baigęs studijas, dėsčiau geografiją ir fizinį lavinimą. Aš, kaip ir kiti vyrukai, baigusieji pradinių klasių pedagogo studijas, gyvenime neplanavau dirbti pradinių klasių mokytoju. Neįsivaizdavau, kad galėčiau dirbti su pradinukais, o štai su vyresniais vaikais tai dirbau, ir visai sėkmingai.

– Kodėl pasirinkote šią profesiją? 

– Abu mano tėvai buvo buhalteriai. Tėvas dirbo pieno kombinate buhalteriu, mama – mėsos kombinato buhalterės pavaduotoja. Mačiau, kad tėvų darbas – „popierinis“, nenorėjau tokio dirbti.  Juokaudavo tėvai, kad aš turėčiau eiti buhalteriu į duonos kombinatą, tada visos Šiaulių maisto pramonės įmonės būtų „apskaitomos“ Šikšnių šeimos.

Mano brolis Virginijus pasuko į mokslo sritį, jis tapo garsiu biochemiku, net pretendavo gauti Nobelio premiją. O aš įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą.

– Ar daug sporto dabartiniame Jūsų gyvenime?

– Sportas – svarbi mano gyvenimo dalis. Daug važinėju dviračiu, bėgioju, dabar dar atradau ir golfą. Ten išsivalo galva – negalvoji apie nieką, negali galvoti nei apie darbą, nei apie moteris, privalai nuo visko „atsijungti“. Golfą pamilome kartu su broliu, kuriam irgi reikia pailsėti po akademinių darbų.

– Dabar vadovaujate Sporto centrui, kuriame rengiami jaunieji sportininkai. Ar pasikeitė vaikų požiūris į sportą per paskutiniuosius dešimtmečius?

– Kardinaliai pasikeitė. Anksčiau jie neturėdavo gerų sąlygų, aikštelių, bet kamuolys bumbsėdavo iki nakties, o dabar yra daug puikių aikštelių, tačiau atsirado kompiuteriai, technologijos. Pasikeitė ir tėvų požiūris į sportą. Mūsų laikais suprasdavome, kad sportui reikia atsidavimo, kad tai – darbo reikalaujantis užsiėmimas– bus sunku, bet tu ką nors pasieksi. Dabar pasikeitė karta: tėvai atveda vaikus į sporto užsiėmimus, jų nespaudžia ir įsivaizduoja, kad tai yra pramoga. Bet tai juk ne koks paprastas būrelis, tai – rezultato siekimas! Reikia turėti tikslą ir jo siekti, įdedant daug pastangų ir darbo. Turi ateiti momentas, kad vaikas pats suprastų, jog turi kažko siekti.

– Kas lemia sportinius rezultatus? 

– Vaiko fiziniai duomenys ir jo noras, šeimos požiūris į tai, kuo vaikas užsiima, ir treneriai.

– Kaip su treneriais reikalai, ar daug sportuojančių vaikų?

– Visi treneriai, sporto mokyklos sukoncentruotos didmiesčiuose, ten vyksta atranka, o mes priimame visus, kurie pas mus ateina. Jei darytume atranką, tai neturėtume vaikų, nes jų skaičius nuolat mažėja. Vilniuje yra 300 tinklininkų, o mes tik dvi komandas surenkame. Druskininkuose mažai vaikų – tie patys vaikai eina į Dailės mokyklą, tie patys mokosi muzikos, tie patys ateina ir pas mus. Tuos pačius vaikus tampo į visas puses. Mes iš viso surenkame apie 300 vaikų. Treneriai irgi sensta. Gaila, bet tenka į darbą kviesti vyresnio amžiaus specialistus, nes jauni išvažiuoja į didmiesčius. Jei kviestume jaunus trenerius su šeimomis atvykti dirbti ir gyventi Druskininkuose, jų antrosioms pusėms kiltų nemažai problemų, norint susirasti darbą, nes pas mus ribotas darbų pasirinkimas.

– Daugelis prisimena laikus, kai Druskininkuose buvo aukšto meistriškumo sporto komandos.

– Pas mus buvo labai stiprios rankinio komandos, buvo Lietuvos rinktinės narių. Krepšinis irgi klestėjo Druskininkuose, kai Algis Gedminas čia dirbo. Vėliau atsirado futbolas, dabar prisidėjo imtynės, atsidarė baseinas, plaukimas. Edgaras Suchanekas su tinklininkais rimtai dirba. Rankinio komanda atsirėmė į finansus – jaunimas išvažiuoja, o atvykėliams samdyti reikia pinigų. Anksčiau per varžybas salės būdavo pilnos žiūrovų, bet kai pradėjo žaisti kviestiniai sportininkai iš kitų miestų, mūsų žmonės pradėjo neiti į rungtynes, nes „juk žaidžia nesavi“. Gaila, bet dabar viską lemia pinigai, bet ne patriotizmas.

– Gintarai, kokius sau keliate uždavinius, pradėjęs dirbti Sporto centro vadovu?

– Norėčiau, kad vaikų nereikėtų vilioti į Sporto centrą, kad jie norėtų ateiti patys. Reikia stengtis, kad mūsų auklėtiniai pasiektų kuo geresnių rezultatų, būtų smagu paruošti gerus sportininkus, kurie būtų kviečiami į Lietuvos rinktines. Organizuojame bendrus renginius su auklėtinių tėvais, kad šie pamatytų, ką veikia jų vaikai. Norime, kad tėvai aktyviau bendrautų su treneriais, dalyvautų visuose reikaluose.

J. Ir G. Šikšniai mėgsta sportą ir aktyvų gyvenimo būdą/ Roberto Kisieliaus ir asmeninio archyvo nuotraukos

– Kokios sporto šakos plėtojamos Sporto centre?

– Krepšinis, rankinis, tinklinis, futbolas, lengvoji atletika, slidinėjimas, plaukimas, imtynės. Negalime plėstis į komandines sporto šakas, nes nėra pakankamai vaikų.

– Kaip reikalai su sporto bazėmis?

– Akivaizdu, jog trūksta salių. Turime keturias sales – trijų mokyklų ir Sporto centro. Po pietų mes užimame visas mokyklų sales, nes rytais jos būna užimtos. Keturios salės, bet jų neužtenka, nes bendruomenės sportuoja, mes galime treniruotis tik nuo šeštos vakaro. Tai ir riboja sporto šakų pasirinkimą. Mokyklų salėmis naudojamės nemokamai, o jei norėtume pasinaudoti sportininkų rengimo centro erdvėmis, už jas tektų mokėti, tam nėra lėšų.

– Kokie darbai gula ant Sporto centro pečių?

– Didieji miesto sporto renginiai, kai kurie nacionalinio lygmens renginiai – mūsų rūpestis. Stengiamės pritraukti žmones domėtis sportu. Pas mus ir suaugusieji sportuoja – „Bočiai“ pasagas mėto. Mes prisidedame prie įvairių suaugusiųjų sporto pirmenybių, tradicinių turnyrų organizavimo. Rengiame vaikų turnyrus, skirtus pas mus žinomų trenerių ir sportininkų atminimui, organizuojame masinius bėgimus. Sportui, fizinei kultūrai Druskininkai yra tinkami, tai – sveikatos miestas. Čia yra puikios sąlygos rengti įvairaus lygio varžybas, nes turime puikias galimybes apgyvendinti sportininkus. Čia tinkama infrastruktūra, ne vienerius metus pas mus ir Lietuvos krepšinio rinktinė treniruodavosi.

Birželį norime surengti Europos veteranų krepšinio turnyrą, laukia Druskininkuose kitąmet vyksiančios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, kurios pareikalaus daug pastangų. Nežinia, kaip bus, nes pandemijos diktuojami pokyčiai – neprognozuojami.

– Esate šiaulietis, daug metų gyvenate Druskininkuose. Kas Jums yra Druskininkai? Ar nebuvo minčių grįžti į Šiaulius ar įsikurti kitame Lietuvos didmiestyje?

– Gyvenimas viską sudėliojo į savo vėžes. Pradžioje atrodė, kad į Druskininkus atvykome laikinai, nes tada, kai atvažiavome, kurortas merdėjo. Galvojome, kad čia kažkiek pagyvensime, o paskui išvažiuosime. Bet likome. Dabar čia visi mane pažįsta. Ir aš visus žinau, gyvenimas nusistovėjo. Mano darbas geras, sūnus užaugintas, Vilniaus universitete baigė chemijos studijas, dirba privačiame versle. Buvo vilionių grįžti į Šiaulius, į Radviliškį, bet ten manęs jau niekas nebeatsimena, nieko iš artimųjų nebėra, niekas su tuo kraštu neberiša. Žmona nebloga mokytoja, mane irgi žino, kam čia galva pramušėti sieną. Esu jau viecinis. Mane čia ir palaidos.

Parengė Laimutis Genys