Tėvų ir vaikų ryšys: psichikos sveikatos pagrindas

Tėvų ir vaikų ryšys – tai emocinis tiltas, jungiantis kartas, vertybes ir jausmus. Nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų iki brandžios paauglystės ar net suaugusio gyvenimo – šis ryšys daro esminę įtaką vaiko psichikos sveikatai, pasitikėjimui savimi ir gebėjimui kurti sveikus santykius su kitais.

Tačiau realybėje šis ryšys ne visada būna sklandus. Skirtingi gyvenimo tempai, bendravimo stygius, kartų skirtumai ar neišspręsti tėvų emociniai sunkumai dažnai tampa kliūtimis artumui.

Tėvų ir vaikų ryšį dažnai apsunkina keli pasikartojantys sunkumai. Vienas jų – bendravimo trūkumas arba netinkama jo forma. Tėvai neretai bendrauja su vaikais „iš aukšto“, pamokslauja, o ne nuoširdžiai kalbasi, todėl vaikai jaučiasi neišgirsti ar nesuprasti. Paauglystėje tai ypač paaštrėja. Kitas iššūkis – emocinis atotrūkis. Dėl nuolatinio skubėjimo, darbo įtampos, dėmesį blaškančių ekranų, vis mažiau lieka laiko nuoširdžiam emociniam bendravimui. Ryšys tampa paviršutiniškas, o vaikas – vis labiau atsiskyręs. Taip pat dažnai pasitaiko nepagrįsti tėvų lūkesčiai: noras, kad vaikai atitiktų jų viziją ar siektų jų įsivaizduotų tikslų, kurie gali nesutapti su vaiko prigimtimi, poreikiais ar interesais. Tai vaikui gali sukelti stiprų spaudimą, menkavertiškumo ar nepakankamumo jausmą. Galiausiai, neišspręsti tėvų emociniai sunkumai – nerimas, depresija, neišgyventos vaikystės traumos ar ilgalaikis stresas – gali trukdyti jiems kurti saugų, šiltą ir palaikantį ryšį su vaikais.

Nuo ko pradėti ryšio su vaiku gerinimą?

Pradėkite nuo savęs

Tėvų psichinė sveikata yra pamatas. Jei jaučiatės išsekę, susierzinę, nerimastingi – skirkite dėmesio sau, ieškokite pagalbos. Tik emociškai stabilus suaugusysis gali būti saugus uostas vaikui.

Skirkite kokybiško laiko

Net 10–15 minučių per dieną be telefono, darbo ar televizoriaus – nuoširdžiam pokalbiui ar žaidimui – gali padėti atkurti artumą. Svarbiausia – būti pilnai „čia ir dabar“.

Klausykite, o ne tik kalbėkite

Vaikai nori būti išgirsti. Užduokite atvirus klausimus („Kaip tu jauteisi šiandien?“), parodykite susidomėjimą, nesmerkite jų išgyvenimų.

Atpažinkite ir įvardinkite emocijas

Mokykite vaikus (ir save) įvardyti jausmus. „Matau, kad esi nusivylęs“ – tokie žodžiai padeda vaikui jaustis suprastam ir išmokti sveikų emocijų raiškos būdų.

Atleiskite sau už klaidas

Tobulų tėvų nėra. Svarbiausia – pripažinti klaidas, atsiprašyti, parodyti, kad visi mokomės. Tai – viena svarbiausių gyvenimo pamokų vaikui.

Kada verta kreiptis pagalbos?

Jei pastebite, kad vaikas dažnai užsisklendžia, patiria nuotaikų svyravimus, nemiega, prarado susidomėjimą įprasta veikla, verta pasikalbėti su psichologu. Taip pat, jei jums kaip tėvui tampa sunku valdyti emocijas ar rasti kelią į vaiko širdį – tai nėra silpnumo ženklas, tai brandos ir atsakomybės požymis.

Tapus suaugusiuoju, dažnai manome, kad mūsų santykiai su tėvais jau „susiformavę“ – tokie, kokie yra, ir nieko čia nebepakeisi. Tačiau iš tiesų, net ir suaugusiame amžiuje ryšys su tėvais tebėra svarbus emocinės gerovės ir psichikos sveikatos veiksnys. Šis ryšys gali būti šaltinis tiek stiprybei, tiek ilgalaikiam vidiniam skausmui, ypač jei santykiuose būta neišsakytų jausmų, nesusikalbėjimo ar skaudžių patirčių.

Dažnas suaugęs vaikas jaučia kaltę, susierzinimą ar atstumą bendraudamas su savo tėvais, ypač jei vaikystėje trūko emocinio artumo, buvo patirta kontrolė ar kritika. Kiti – priešingai – jaučia per didelį prisirišimą ir sunkiai atsiskiria, jaučia pareigą nuolat įtikti. Tiek vienu, tiek kitu atveju galima ieškoti būdų šį ryšį keisti, auginti ir gydyti.

Nuo ko pradėti?

Priimkite realybę – be iliuzijų, bet ir be kaltinimų

Tėvai nėra (ir nebuvo) tobuli. Lygiai taip pat, kaip ir mes patys. Suaugęs žmogus gali permąstyti vaikystės patirtis ne tik iš vaiko, bet ir iš platesnės – suaugusiojo – perspektyvos. Tai nereiškia pateisinti skriaudas, bet gali padėti paleisti nerealius lūkesčius ir įsivardyti, ko iš šio ryšio noriu dabar.

Ieškokite tikro, o ne „teisingo“ bendravimo

Jei santykiai formalūs ar įtempti, pabandykite mažais žingsniais kurti nuoširdesnį dialogą – kalbėtis apie save, ne tik apie orą ar darbus. Pradėkite dalytis tuo, ką jaučiate, kas jums rūpi – be kaltinimų ar reikalavimų, bet su nuoširdumu.

Ribos yra meilės dalis

Kai kurie tėvai ir vaikui suaugus nori išlaikyti kontrolę ar nuolat kištis į sprendimus. Tokiu atveju svarbu mokytis aiškiai, bet pagarbiai brėžti ribas: „Man svarbi tavo nuomonė, bet šį sprendimą noriu priimti pats/pati.“ Ribos nereiškia atstūmimo – jos kuria sveiką, pagarbią distanciją.

Kalbėkite apie tai, kas liko nepasakyta

Jei jaučiate vidinį sunkumą dėl neišsakytų vaikystės skaudulių, galite pasvarstyti apie atvirą pokalbį su tėvais – ne tam, kad juos apkaltintumėte, bet kad pasidalytumėte savo patirtimi. Tokie pokalbiai gali būti gydantys, nors ir nelengvi.

Kurkite ryšį iš naujo – šiandien

Kartais santykių negalima „sutaisyti“, bet galima kurti naują jų formą. Tai gali būti bendros veiklos, nuoširdūs smulkūs gestai, domėjimasis vienas kitu be praeities naštos. Kartais pakanka vieno nuoširdaus žingsnio, kad atsirastų artumo kibirkštis.

Suaugusio žmogaus ryšys su tėvais nebūtinai turi būti tobulas, bet jis gali būti sąmoningas, pagarbus ir gyvas. Ir svarbiausia – jį vis dar galima keisti. Ne todėl, kad „privalome“ būti artimi, bet todėl, kad sveikas ryšys, net jei jis nedidelis ar kuklus, gali tapti stipriu emociniu atramos tašku abiem pusėms.

Tėvystė ir buvimas kartu – tai ne tobulybės siekis, o gyvas, nuolat kintantis ryšys. Jį galima atkurti, stiprinti, gydyti. Pasaulinės psichikos sveikatos dienos proga – kviečiame Nes stiprus ryšys su vaikais – tai viena geriausių investicijų į jų (ir mūsų pačių) psichinę sveikatą.

Druskininkų visuomenės sveikatos biuro informacija