Tris vaikus auginanti A. Jazepčikaitė-Gaidienė: „Aš vis dar mokausi būti mama“
Druskininkų vietos veiklos grupės administratorė, Šeimos paramos centro įkūrėja, įvairių projektų iniciatorė Agnė Jazepčikaitė-Gaidienė per kiekvieną Mamos dieną sulaukia malonių staigmenų iš trijų savo atžalų – Dovydo, Gretos ir Miglės. Nors Agnė, regis, paskendusi įvairiausioje projektinėje veikloje, ją labiausiai džiugina galimybė būti Mama. Ji brangina savo šeimą, moka džiaugtis gyvenimu, ją supančiais veikliais žmonėmis, su kuriais kartu stengiasi padaryti viską, kad gyvenimas taptų gražesnis.
A. Jazepčikaitė-Gaidienė labiausiai brangina su vyru Sauliumi ir vaikais – Greta, Dovydu ir Migle – praleistą laiką/Laimos Rekvičienės nuotrauka
– Savaitgalį minėjome Motinos dieną. Kokia ji buvo Tau?
– Aš kasmet žinau, kad Mamos dienos rytą mane pasveikins artimiausi žmonės – vyras ir vaikai. Tokia mūsų šeimos tradicija – mes įpratę nudžiuginti vieni kitus staigmenomis. Visada sulaukiu šilčiausių žodžių. Vaikai nupiešia piešinį ar sukuria atviruką, padovanoja gėlių. Ir taip gera būna. Tai yra viskas, ko man reikia tą rytą.
– O kaip Tu pati sveikini savo Mamą?
– Visada lekiu pas mamą. Vežu jai gėlių. Pasakau ką nors labai gražaus ir dažniausiai susigraudinu. Tai – džiaugsmo ašaros. Visada pagalvoju, kokia svarbi man mano mama, kiek daug ji man gero davė, kaip manimi rūpinosi ir dabar rūpinasi. Ji man yra Mamos idealas.
– Ar pati, susilaukusi vaikų, labiau pradėjai suprasti savo mamą?
– Pastaruoju metu labai daug galvoju apie savo šeimą, santykius su mama ir tėčiu. Kai buvau vaikas, man daug kas atrodė savaime suprantama. O dabar suprantu, kad didesnės dovanos iš gyvenimo aš gauti negalėjau – gimiau nuostabių tėvų šeimoje. Tėtis man yra energijos, veiklos, pozityvumo, aktyvumo, o mama – meilės, rūpestingumo, proto racionalumo, loginio mąstymo pavyzdys. Kokia aš noriu būti mama? Labiausiai noriu būti tokia supratinga, kokia buvo mano mama. Iš abiejų tėvų esu paveldėjusi jų gerųjų savybių, ir tuo džiaugiuosi.
– O kas Tau, būnant mama, yra svarbiausia?
– Man svarbus emocinis ryšys su vaikais. Prisimenu, kai paauglystėje būdavo sunku, aš visada galėjau ateiti pasiguosti pas mamą. Ji apsikabindavo ir kantriai išklausdavo, kas man yra. Vien nuo to išklausymo palengvėdavo. Tai aš stengiuosi kuo dažniau taip daryti su savo vaikais. Aišku, dažnai norisi reikalauti ir mokyti, bet vis dažniau stengiuosi paklausti, kaip jie jaučiasi. Man svarbu, kad vaikai vis laisviau reikštų savo emocijas. Jeigu jie ant manęs supyksta, skatinu juos tai pasakyti. Dažnai vaikams sakau, kaip juos myliu ir jais džiaugiuosi.
Mano vaikai yra labai skirtingi. Kiekvienas unikalus, turintis talentų, emocijų, visi skirtingai reaguoja į tas pačias situacijas. Kai vienam pritrūksta noro mokytis, man tenka iššūkis, kaip jį motyvuoti? Kai kitas turi savo baimių, man tenka sukti galvą, kaip su juo kalbėtis ir leisti jas jausti. Trečias vaikas ateina ir sako: „Mama, aš noriu tavo dėmesio“. Tada jau suprantu, kad kažką pražiopsojau… Motinystė man ir yra nuolatinis ieškojimas balanso tarp to, ko noriu aš, ir to, ko nori vaikai.
Norisi savo vaikus apsaugoti, tarsi „patiesti kilimėlius“, kad nesijaustų vieniši, neišsišoktų, nesisielotų, susipykę su draugais, nes vis prisimenu, ką išgyvenau vaikystėje pati. Bet kartu ir suprantu, kad kiekvienas iš mūsų turi sukaupti savą patirtį ir mokytis iš savų klaidų…
– Ar, būdama maža mergaitė, planavai, kokia bus tavo šeima? Įsivaizdavai, kad tu turėsi tris vaikus?
– Būdama paauglė, nesukau galvos, kokios šeimos noriu – tuo metu rūpėjo draugai, sudėtingi meilės išgyvenimai. Visada jaučiau, kad noriu sutikti žmogų, su kuriuo man būtų ramu ir gera. Ir tik tada, kai sutikau savo vyrą Saulių, pajutau vidinę ramybę ir saugumo jausmą. Su juo norėjosi kurti šeimą.
Susipažinome „Dangaus skliaute“. Buvau neseniai po studijų iš Vilniaus grįžusi į Druskininkus. Pradėjau dirbti Savivaldybėje. Tada maniau, kad sugrįžau trumpam, įgyti savo specialybės – socialinio darbo – įgūdžių. Planavau grįžti į sostinę, nes ten gyveno visi mano draugai. Saulius tuo metu trumpam buvo grįžęs iš Anglijos ir ketino, susiradęs žmoną, grįžti atgal. Bet likimas lėmė, kad abu likome gimtame krašte. Apsigyvenome Viečiūnuose. Dabar kitokio gyvenimo net neįsivaizduoju.
Visą laiką norėjau trijų vaikų. Mano svajonė išsipildė. Kažkada maniau, kad galėsiu savo vaikams „vadovauti“. Sveika, atvykusi į realybę! Nieko panašaus. Juos reikia suprasti, išklausyti, priimti tokius, kokie jie yra, ieškoti kompromisų, o ne vadovauti. Lengviausia, manau, yra parėkti ir griežtai ką nors pasakyti. Tik ilgainiui tai nieko neišsprendžia. Kasdien mokausi būti gera mama.
Agnė moka džiaugtis gyvenimu, ją supančiais veikliais žmonėmis, su kuriais kartu stengiasi padaryti viską, kad gyvenimas taptų gražesnis/Asmeninio archyvo nuotraukos
– Po studijų pradėjai dirbti Druskininkų savivaldybėje, Tau puikiai sekėsi, tapai tuomečio Investicijų skyriaus vedėjo pavaduotoja.
– Labai noriu padėkoti Violetai Grigorienei. Tuo metu, kai pradėjau dirbti, ji vadovavo Socialinės paramos skyriui. Buvau jauna, nepatyrusi, bet labai norėjau dirbti. Violeta buvo tas žmogus, kuris labai šiltai priėmė į kolektyvą, suteikė erdvės saviraiškai, leido kurti projektus. Ji matė, kas man sekasi ir patinka. Vėliau kelias nuvedė į Investicijų skyrių. Kaip tik tuo metu Druskininkų savivaldybėje prasidėjo tikrai drąsūs ir ambicingi projektai.
Labiausiai vertinu, kad ten dirbau su labai kompetentingais žmonėmis. Mačiau ir tebematau mūsų Savivaldybės vadovų bei specialistų norą padaryti viską, kad druskininkiečiams čia būtų gera gyventi. Darbas savivaldybėje man buvo labai gera mokykla – žinojau, kad įgijusi tokios vertingos patirties, galėsiu daryti bet ką ir dirbti, kur tik noriu.
– Įgytą patirtį toliau sėkmingai pritaikai, nes esi sukūrusi daugybę įdomių projektų, dirbi Druskininkų VVG, Šeimos paramos centre, dalyvauji „Sūrių vėjų“, Viečiūnų bendruomenės veikloje. Kaip viską spėji?
– Dėl veiklų gausos tenka kažko atsisakyti, ne viską suspėju, taigi atsisveikinau su „Sūriais vėjais“, nebekoordinuoju šios veiklos. Dabar dirbu VVG ir Šeimos paramos centre. Žinoma, projektas „Sūrūs vėjai“ buvo vienas iš mano „kūdikių“, jis man teberūpi. Dalyvauju jų programose, esu šios bendruomenės dalis. Jaučiu, kad seniūnijose turistams sukurtos unikalios pažintinės pramogos prisideda prie Druskininkų unikalumo. O darbas Druskininkų VVG man kelia didelį džiaugsmą, nes dirbu su norinčiais kurti savo kraštą žmonėmis ir bendruomenėmis.
Mano aplinkoje yra daug entuziastingų žmonių, kurie kuria Druskininkus tokius, kokių jiems norisi. Aš dalyvavimą visuomeninėje veikloje vadinu tiesiog savo hobiu, suteikiančiu džiaugsmo. Juk vieni šoka, kiti žvejoja, rankdarbius kuria, o aš save realizuoju per įvairias pokyčius ir bendrystę kuriančias idėjas.
– Tu esi daugybę visokių projektų sukūrusi, bet galbūt yra tokių, kurie tikrai labai džiugina širdį?
– Iki šiol džiugina širdį iniciatyvos, kurias sukūrėme subūrę neįgaliųjų ir sveiko jaunimo grupę ERZON („Esame ryšio zonoj“).
Labai džiaugiuosi, kad Savivaldybė Šeimos paramos centrui patikėjo įgyvendinti Kompleksinių paslaugų šeimoms projektą – galime teikti psichologų, tėvystės įgūdžių tobulinimo paslaugas. Kai buvo kuriamas Šeimos paramos centras, kartu su jo vadove L. Sereikiene svajojome, kad jis teiktų paslaugas visoms šeimos, ne vien kažkokiai specifiniai grupei. Kiekviena šeima patiria iššūkių. Juk niekas niekada mūsų nemokė būti tėvais – mokėmės iš savo tėvų, sekame jų pavyzdžiu, o kartais darome priešingai.
Dabar centre galima mokytis būti tėvais, būti vyru, būti žmona. Džiaugiuosi, kad paskutiniu metu su puikia centro komanda prisidedame prie koronaviruso plitimo stabdymo, teikiame paslaugas senjorams, kad jie galėtų saugiai likti namuose ir išvengtų COVID-19 ligos.
Smagu, kad tęsiama veikla Viečiūnuose – čia nemažai mano projektų prirašyta. Yra puiki komanda, aktyvūs žmonės. Seniai jau nesu Viečiūnų bendruomenės vadove, bet širdis dainuoja, kai matau darbų tęstinumą. Kai tik galiu, dalyvauju Viečiūnų bendruomenės ir progimnazijos tėvelių grupės veikloje. Žinoma, labai stengiuosi surasti balansą tarp šeimos ir veiklų. Gera, kad Saulius ir vaikai dažnai dalyvauja kartu.
– Kaip tavo aktyvų gyvenimą vertina šeima?
– Dažnai veiklos, kuriose dalyvauju, apjungia šeimas. Jeigu aš ten einu kažką veikti, tai vaikai eina kartu, nes žino, kad ras bendraminčių. O jeigu nenori, tai ir neina – leidžiu jiems rinktis.
Saulius irgi jungiasi, kai turi laiko. Kartu dalyvaujame ne tik bendruomenės veikloje, bet dirbame animatoriais vaikų šventėse. Saulius mėgsta rūpintis namų aplinka, vasaros metu papildomai užsidirba, šienaudamas žolę, tai – jo hobis. Kartais tikrai turime „pristabdyti arklius“, nes dėl per didelio veiksmo kyla įtampų.
Jeigu sakyčiau, kad nesipykstam, meluočiau. Pyktis pas mus šeimoje priimamas, kaip normali poreikių išraiška. Mokomės išsakyti savo emocijas nerėkdami. Ne visada tai pavyksta. Iš vyro seniau tekdavo girdėti, kad jam svarbu mane dažniau matyti namuose. Labai džiaugiuosi, kad apie daug ką kalbamės. Man svarbu kurti gerus šeimos santykius. Prieš keletą metų atradau individualią ir grupinę psichoterapiją pas psichoterapeutę Genutę Šiaučiulienę. Tai leidžia pamatyti save. Vis norisi keisti kitą, o dabar vis geriau pavyksta suprasti save ir santykius su artimaisiais.
Pastaruoju metu jaučiu tokį vidinį nenorą bėgti, norisi ramybės. Ramybę ypač jaučiu savaitgaliais, kai būnu namuose. Šeštadieniais su vyru dviese einame į pirtį, nors dar neseniai atrodė, kad tai – tik didesnės draugų kompanijos pramoga. O sekmadieniai dvejus pastaruosius metus – Šeimos dienos. Kaskart ką nors veikiame pagal vis kito šeimos nario pomėgius. Taip mokomės, kad kiekvieno mūsų poreikiai yra svarbūs.
Mes žaidžiame įvairius žaidimus. Pavyzdžiui, slėpynes tamsoje, realybėje pritaikome žaisti kompiuterinį žaidimą „Among Us“. Kartais važiuojame į mišką malkų, nes Sauliui patinka, kai visa šeima dirba kartu. Aš per Šeimos dienas noriu šnekėtis apie savijautą, todėl sugalvoju „kalbėjimo“ žaidimus. Žaidžiame kvadratą kieme, gaminame, piešiame, važiuojame į miestą dviračiais. Prisigalvojame įvairių pramogų, kurios net ir nekainuoja.
Vasaromis leidžiamės į šeimos keliones po Europą. Tikimės šią vasarą nukeliauti į Liuksemburgą, kuriame gyvena mano brolis su šeima. Tai mūsų „pokarantininė“ svajonė. Smagu, kai į svečius atvyksta draugai ar giminaičiai. Kai pakviečia draugai į Vilnių, visada sakau – kam mums į Vilnių važiuoti, jūs pas mus atvažiuokite. Su svečiais patys džiaugiamės Druskininkais. Nekantriai laukiu karantino pabaigos, nes visų labai pasiilgau.
– Tu mėgsti svečius, tai turbūt esi dar ir puiki šeimininkė?
– Va čia ir yra netiesa…Valgio gaminimas yra man neišvengiama buitis, kuri man apsunkina gyvenimą. Ir todėl buvau nustebusi, kai mums su šeima žaidžiant „komplimentų žaidimą“, vaikai pasakė, kad aš labai skaniai gaminu. Buvau maloniai nustebinta. Iš tikrųjų dėl maisto gaminimo su vyru dažnai ir pasipykstame, nes jis norėtų, kad daug dažniau gaminčiau. Bet jeigu galėčiau negaminti, tai ir negaminčiau. Ir man tai būtų didžiausias džiaugsmas. Geriau projektą parašyčiau, kažkur išvažiuotume, o ne tektų laiką leisti prie viryklės…
– O kokių pomėgių turi?
– Didžiausias pomėgis – sportuoti. Jau porą metų sportuodavau, o per karantiną atradau nuotolines treniruotes ir pradėjau sportuoti tris kartus per savaitę. Iš pradžių – su Inga Kostina, o dabar mankštinuosi su trenere iš Vilniaus. Per karantiną sureguliavau mitybą, maitinuosi sveikiau ir atsikračiau 10-ies kilogramų.
– Žiūrint iš šalies, kyla klausimas, kaip tu viską spėji ir iš kur energijos gauni?
– Ilgą laiką svarsčiau, kodėl man reikia veiklų? Supratau, kad buvimas tarp pozityvių, norinčių kurti, o ne griauti žmonių, man teikia džiaugsmą. Aš tiesiog noriu tarp jų būti. Mane žavi ir uždega žmonės, kurie nori kažką veikti, kvailioti, turi pomėgių ir idėjų. Norisi jiems padėti, paskatinti, pakreipti tinkama vaga. Kartais parašau kokį projektą, gauname lėšų. Ir visi kartu kuriame fantastiškus dalykus.
Norėčiau, kad bendruomenės žmonės suprastų, jog tai, ką kuriame, yra skirta mums visiems, neišskiriant žmogaus amžiaus ar socialinės padėties. Man norisi bendrystės. Ko gero, dėl to, kad ir tėčio, ir mamos giminėse puoselėjami gražūs santykiai šeimose, jie šiltai bendrauja. Tai – mano kraujyje, todėl man bendravimo tiesiog gyvybiškai reikia.
Kai atsikraustėme gyventi į Viečiūnus, atėjusi į seniūniją, pamačiau komandą, prie kurios norėjau prisijungti. O mūsų seniūnas Alvydas Varanis dar ir paskatino imtis veiklų. Sakė – nori daryti, daryk. Ir kai yra tokia puiki atmosfera, viskas sekasi. Pakvieti žmones, ir jie prisijungia. Nereikia kažko specialiai daryti. O kai šalia žmonių ir jų idėjų atsiranda dar ir papildomas finansavimas, tai vyksta stebuklai.
– Kokia šiuo metu yra tavo didžiausia svajonė
– Turiu viską, ko galėčiau norėti, – šeima, tėvai, namai, darbas, savirealizacija. Dabar mano svajonės paprastos – kad visa tai tęstųsi. Noriu jausti vidinį balansą tarp ramybės ir veiklos, noriu mokėti valdyti emocijas, ypač – pyktį.
Šiandien su šeima svajojame apie galimybę susitikti su draugais, apie kelionę į Liuksemburgą. Ir dar paprastesnė svajonė – iki vasaros susitvarkyti kiemą, kad ten augtų graži žalia žolytė, lakstytų vaikai. Nesu daržų mylėtoja, todėl jaučiu didelę pagarbą savo anytai, kuri mums visokių gėrybių užaugina. Turiu daug gerų žmonių aplinkui ir noriu iš jų mokytis.
Laima Rekevičienė