Tautodailininkų rankomis sušildyti kryžiai įprasmins tikėjimą ir mūsų tradicijas

Medžio drožėjų pleneras „Lietuviško ąžuolo pasaka“ sugrįžo į Viečiūnus. Lietuviška kryždirbystė – viena iš savičiausių mūsų tautos tradicijų, kurioje susilieja meistrystė, menas ir tikėjimas. Ši UNESCO pripažinta nematerialaus kultūros paveldo tradicija šią savaitę atgijo Viečiūnuose – ten organizuotame medžio drožėjų plenere „Lietuviško ąžuolo pasaka“ keturi patyrę kryždirbiai atkuria senuosius Dzūkijos kryžius.

Viečiūnuose organizuotame medžio drožėjų plenere „Lietuviško ąžuolo pasaka“ keturi patyrę kryždirbiai – J. Videika, A. Zienka, G. Akstinas bei A. Janickas – atkuria senuosius Dzūkijos kryžius / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Kryžiai kuriami atviroje erdvėje – prie Viečiūnų bendruomenės centro, todėl kiekvienas gali iš arti stebėti visą kūrybos procesą. Tai reta proga pamatyti, kaip meistrų rankose ąžuolo kamienas pamažu virsta sakralinio meno kūriniu, pabendrauti su kryždirbiais ir geriau pažinti vieną iš unikaliausių lietuvių liaudies meno tradicijų.

Ilgametė plenerų tradicija

Viena iš plenero sumanytojų – Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė: „Medžio drožėjų plenerai organizuojami nuo 2002 metų, bet pradžioje mes medžio skulptūromis papuošėme įvairias Druskininkų erdves. Kai UNESCO pripažino kryždirbystę nematerialiuoju paveldu, parašiau projektą ir gavome finansavimą kryžių atkūrimui. Pirmaisiais metais Latežeryje buvo pastatyti trys stogastulpiai. Nuo 2018 metų, kai gaudavome finansavimą, plenerą organizuodavome kas antrus metus ir atkurdavome kryžius. Dabar vyksta jau trečias projektas kryžiams atkurti.

2018 metais buvo išleista ir knygelė, kurioje buvo užfiksuoti 93 Druskininkų savivaldybės terotorijoje esantys kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, įvertinta jų būklė. Informaciją, kuriuos kryžius reikia atkurti, gauname iš seniūnijų, jie geriau žino situaciją, kur labiau nunyko kryžiai. Ir patys žmonės rodo iniciatyvą, bendruomenės pačios tvarko kryžius, o mes į projektą įtraukiame tuos, kurie yra daugiau viešosiose erdvėse. Šiemet pasitarėme su seniūnais, kurie pasiūlė keturis atnaujinimo reikalaujančių kryžių variantus“.

Plenero uždarymo ceremonija bus surengta penktadienį, rugpjūčio 7 d. K. Dineikos sveikatingumo parke. Ten bus pagerbti šių metų plenero dalyviai – kryždirbiai. Šis renginys sujungs dvi gilias lietuviškas tradicijas – tradicinę kryždirbystę ir folklorą, kadangi prasidės respublikinė Dainavos krašto folkloro šventė.

Naujieji kryžiais bus statomi penktadienį, vėliau, pasitarus su bendruomene, juos pašventins kunigai.

„Neša savo kryžius“

„Mano Druskininkai“ žurnalistai šią savaitę nuvyko į Viečiūnus, susitiko su kryžius kuriančiais tautodailininkais Artūru Zienka, Gintautu Akstinu, Juozu Videika bei Artūru Janicku. Turėjome unikalią progą stebėti jų kūrybos procesą ir pasikalbėti.

Dūzgė benzopjūklai, taukšėjo kaltai, o menininkai derino iš namų atsivežtus kryžių ruošinius.

Žinomas Druskininkų krašto tautodailininkas, medžio drožėjas G. Akstinas, daug metų dalyvaujantis įvairiuose pleneruose, pripažino, kad jam ir kolegoms tenka atsakinga misija – atstatyti senus kryžius.

„Mes ėmėmės atstatyti kryžius, nes Neravuose, Švendubrėje du buvo supuvę, o Leipalingyje – „ant ribos“. Iš viso bus keturi nauji kryžiai. Kiekvienas iš mūsų darome ir „nešame savo kryžius“, taigi ir šiuos nunešime ir pastatysime“, – sakė G. Akstinas.

Mediena, iš kurios kuriami kryžiai – ąžuolas ir pušis. Du kryžiai yra ąžuoliniai, kiti du – pušiniai, su ąžuolinėmis kryžmomis. Trys kryžiai – šešių metrų aukščio, vienas – trijų su puse metrų. Kryžiai bus impregnuoti, kad ilgiau stovėtų. Ant kryžiaus bus dedama arba nauja Dievo kančia (mūka), arba, jei įmanoma, bus panaudos senos.

„Kiekvienas turime savo kryžiaus viziją, darbai užtruks savaitę. Prieš plenerą esame atlikę ir namų darbus, o penktadienį kryžiai jau turi būti pastatyti. Mano kryžius stovės Švendubrėje, prie Tremtinių koplytėlės. Koks likimas laukia senų kryžių? Kai kurie liks, o kai kuriuos teks nugriauti. Jokių ypatingų užrašų ant kryžių nebus, tik pastatymo metai“, – pasakojo G. Akstinas.

Plenero metu dūzgė benzopjūklai, taukšėjo kaltai, o menininkai derino iš namų atsivežtus kryžių ruošinius / Roberto Kisieliaus nuotraukos

Vienas kryžius bus pastatytas prie Leipalingio bažnyčios, kitas – Neravuose, du atsiras Švendubrėje: vienas – prie tremtinių koplytėlės, kitas – link Privalkos (Pervalkas). Visi kryžiai bus skirtingi, nes kiekvienas meistras juose palieka savą braižą.

Skirtingos kūrybos istorijos

Dzūkijoje kryždirbystės tradicija ypač gili, o ją šiandien puoselėja ir tęsia Radžiūnų kaime (Alytaus raj.) gyvenantis kryždirbys Artūras Zienka. Jau ilgiau nei 25 metus jis savo dirbtuvėse drožia medį ir kuria kryžius, kurie keliauja į kapines, sodybas, muziejus, o kartais – net į užsienį. Meistras sakė, kad kryždirbystė jam yra ne tik amatas, bet ir pašaukimas, o kiekvienas darbas – tikėjimo ir meilės išraiška. Per ketvirtį amžiaus jo darbai pasklido ne tik po Dzūkiją, bet ir po visą Lietuvą – kapinėse, sodybose, muziejuose. Vieni jo sukurti kryžiai stovi Rumšiškių muziejuje, kiti – tremtiniams atminti. Medžio drožėjas yra Nacionalinės konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo laureatas.

Meno kūrėjas, sertifikuotas amatininkas, nacionalinės konkursinės parodos „Aukso vainikas“ laureatas Gintautas Akstinas yra kilęs iš Ratnyčios kaimo. Medį drožinėja nuo vaikystės, o rimčiau domėtis medine skulptūra pradėjo anksčiau, nei prieš keturiasdešimt metų. Nuo 1987 m. jis kasmet dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse parodose, pleneruose, kūrybinėse stovyklose, konkursuose. Jau daugiau kaip trisdešimt metų jis yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, o 2011 m. Gintautui suteiktas Meno kūrėjo statusas. Menininkas dalyvavo, kuriant L. Šepkos skulptūrų parką Rokiškyje bei skulptūrų parkus Veisiejuose, Bistrampolyje, Varėnoje, Alytuje, Druskininkuose, Gardine, Seinuose. Už Druskininkų kurorto garsinimą, krašto etnokultūros tradicijų puoselėjimą 2010 m. jis apdovanotas Druskininkų savivaldybės Kultūros puoselėtojo premija ir diplomu.

Iš Dzūkijos krašto kilęs tautodailininkas Artūras Janickas sakė, kad į kryždirbystę jį atvedė likimas: „Amatu susidomėjau gan vėlai. Turėjau laisvo laiko sustoti ir pagalvoti, ko iš tikrųjų noriu gyvenime. Tada nutariau išbandyti amatą, norėjosi prisiliesti prie medžio. Vos pradėjau mokytis, užbūrė aplinka: medžio kvapas, prisilietimai, įrankiai – patiko visa darbo atmosfera. Greitai atsiskleidė gabumai – ką pabandydavau, viskas pavykdavo. Daugiausia laiko praleisdavau drožybos klasėje, kurioje lavinau ranką.“ Dabar Artūras – įvertintas medžio meistras, tautodailininkas, 2019 m. pelnęs laureato vardą ir pagrindinį apdovanojimą Nacionalinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“.

Tautodailininkas, Nacionalinės konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo laureatas Juozas Videika – dzūkas, gyvenantis Jurbarke. Nuo 1991 m. J. Videika dalyvauja parodose ir pleneruose, yra sukūręs gausybę skulptūrų, kryžių ir koplytstulpių, kurie pelnė menininkui pripažinimą ne tik Jurbarko krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Nacionalinėje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ J. Videika net keturis kartus pripažintas geriausiu Tauragės krašto menininku. 2003 ir 2014 m. jo darbai eksponuoti Respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje Pasaulio lietuvių dainų švenčių metu. Savo skulptūrose J. Videika kuria harmoningą pasaulį, kuriame gražiai sugyvena sunkiai dirbantis žmogus, angelai ir šventieji, gyvuliai ir paukščiai, medžiai ir žvaigždės, jo personažai kupini vidinės ramybės, skaidraus liūdesio, lyrizmo.