Savo vardu besidžiaugianti Janė Šavelskienė: „Stebuklingą paparčio žiedą aš jau radau“
Jau šiandieną visoje Lietuvoje bus švenčiama trumpiausios nakties paslapties šydu apgaubta, žolynais ir burtais apipinta vasaros saulėgrįžos šventė, anksčiau vadinta ir kartais tebevadinama Rasomis ar Kupolinėmis, o šiandien dažniausiai įvardijama Joninėmis.
Šįvakar suliepsnos Joninių laužai, bus pinami ir plukdomi vainikai, romantikus vilios paparčio žiedo ieškojimas.
Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną švenčia daugybė žmonių, tačiau daugiausia dėmesio per Jonines, žinoma, sulaukia Jonai, Janinos ir Janės.
Viena stilingiausių ir elegantiškiausių Druskininkų moterų, Sveikatinimo ir poilsio centre „Aqua“ finansininke dirbanti Janė Šavelskienė džiaugiasi, turį tokį, regis, įprastą, tačiau kartu ir labai nepaprastą vardą. „Manau, kad jau radau tą savo paslaptimi apgaubtą paparčio žiedą – turiu šeimą, dirbu įdomų darbą, mane supa nuostabūs žmonės, gyvenu nuostabiame mieste“, – šypsosi Joninių išvakarėse kalbinta pašnekovė.
– Gimėte ir užaugote Druskininkų krašte, prie Leipalingio esančiuose Varnėnuose. Su Druskininkais susietas visas Jūsų gyvenimas.
– Mano vaikystė prabėgo labai gražiose vietose – nuo mažens buvau apsupta gamtos. Gal todėl ją taip myliu? Pabaigiau Leipalingio mokyklą, po to studijavau ekonomikos ir finansų mokslus Lietuvos žemės ūkio universitete.
Po studijų sugrįžau į Druskininkus. Teko dirbti Druskininkų savivaldybės Švietimo skyriuje, o pastaruosius 14 metų – Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centre AQUA.
Druskininkuose sukūriau šeimą, su vyru užauginome sūnų Justiną ir dukrą Liuciją. Iš tikrųjų drąsiai save galiu vadinti laimingu žmogumi.
– Ko gero, Joninės – labiausiai mistifikuota šventė. Nėvienas vardas nėra taip apgaubtas paslaptimi. Ką Jums reiškia Jūsų vardas?
– Man šitą vardą išrinko šviesaus atminimo sesutė Dalia. Ji buvo vos pora metų už mane vyresnė, taigi jai buvo labai patogu tokį trumpą vardą ištarti. Yra visokių žmonių – vieniems šis vardas labai gražus, kitiems nepatinka, bet man mano vardas yra pats gražiausias. Labai daug žmonių, kurie šitą vardą taria labai gražiai, net melodingai, ypač – maži vaikai!
Ir kuo toliau, tuo labiau man patinka mano vardas Janė. Vis labiau esu dėkinga savo tėveliams, kad jį tokį davė.
Esu tikra, kad tai – mano vardas. Esu laiminga, moku džiaugtis gyvenimu. Gal tai lėmė tinkamai parinktas vardas?
– Kaip savo vardo dieną švenčiate?
– Vaikystėje, kiek pamenu, visa plati mūsų giminė per Jonines susitikdavo prie ežerų švęsti Jonines. Tiesa, vaikystėje ši šventė buvo tikrai kukliau minima. Bet man ta diena visada buvo šventė.
Buvo metas, kai Druskininkų savivaldybė, kurioje dirbau 23 metus, organizuodavo nuostabią Joninių šventę. Su visomis senovinėmis tradicijomis, gražiausiais vainikais. Tada tikrai smagiai, su visomis tradicijomis, švęsdavome Jonines. Bet širdyje jas pradėjau švęsti ne taip seniai. Pradėjau pinti vaikinus. Prieš kelias dienas, grįždama namo iš Palangos, dukrai Liucijai prasitariau, kad jau suku galvą, kokį čia man vainiką per Jonines nusipynus.
Anksčiau, kai dukra dar gyveno namuose, jos su draugėmis man pripindavo visokių vainikų. Dabar kartais ir per Jonines tenka būti vienai, taigi juos pinu pati. Po to išdžiovinu ir saugau. Ar tai ne laimė?
– Kurios Joninių apeigos arčiausiai širdies?
– Arčiausiai širdies vis dėlto jau minėtas vainikų pynimas. Man atrodo, kad pindama vainiką, galbūt, ir tą, dar laimingesnį, gyvenimą prisišaukiu?
Tikrai patinka dalyvauti Druskininkų kultūros centro rengiamose Joninių šventėse, kuriose atspindimos senosios Joninių tradicijos ir parodomos apeigos. Juk esu Janė, kaip galėčiau nedalyvauti Joninių šventėje? Esu dėkinga visam centro kolektyvui už nuostabias kasmetes patirtis.
Esu vainikus upėn paleidusi, bet dabar dažniausiai juos išdžiovinu ir saugau. Prisirenku pievų gėlių, dažniausiai – dobiliukų. Nusipinu vainiką, ir tokia laiminga būnu! Turiu savo svajones, kurias kuriu, pindama vainiką. Ir jos pildosi!
Aš esu tikrai gamtos vaikas. Ir mano vardadienis švenčiamas pačiu gražiausiu metų laiku, kai gamta apdovanoja mus pačiais gražiausiais žiedais. Pievose – žiedų įvairovė – aguonos, rugiagėlės, ramunės, dobilai ir daugybė kitų. Nereikia toli eiti – visas jas randu prie Vijūnėlės tvenkinio, Druskininkų pievelėse.
– Iš kur pas pačią tiek gyvenimo džiaugsmo ir pozityvo? Suprantama, dirbate centre AQUA, šalia – mineralinio vandens šaltiniai… Iš jų semiatės?
– Iš tikrųjų centre AQUA man ypatingai gera dirbti. Čia tikrai juntama ta ypatinga aura. Jau 14 metų čia dirbu.
O tas pozityvas, matyt, atėjo iš šeimos. Juk žmonės viską atsineša iš savo aplinkos, kurioje užaugo. Mano ir sesės Dalytės vaikystė buvo tikrai labai laiminga. Mudvi turėjome labai gražias Joninių tradicijas. Ji visada man per vardadienį dovanodavo puikias knygas. Aš vien dėl jų tų Joninių taip laukdavau!
– Kokias viltis siejate su šiemetėmis Joninėmis?
– Manau, kad šiemet Joninės bus išskirtinės vien dėl to, kad jas švęsiu Druskininkuose, kartu su abiem savo vaikais – dukra Liucija ir sūnumi Justinu bei jo drauge Simute. Kartu su ja pinsime vainikus. Klaidžiosime po miestą, lankysimės renginiuose.
– Ar jau teko rasti paparčio žiedą stebuklingą Joninių naktį?
– Aš tikrai jį esu radusi. Turiu aš tą paparčio žiedą. Kasmet jį randu.
Laima Rekevičienė