Penkiolikmetis druskininkietis Einoras Ratkus svajoja tapti ultralengvųjų orlaivių pilotu

Gabrielė Marcinkevičiūtė

Ar kada skrisdami lėktuvu pagalvojote, kaip lėktuvo valdymu susidomėjo Jus skraidinantis pilotas? O galbūt, stebėdami automobilių ar lėktuvų modeliukais bežaidžiančius vaikus, susimąstėte, kad tai galėtų būti užuomina į jų kasdienę veiklą ar profesiją ateityje? Vienas iš tokių jaunuolių, besidominčių aviacija nuo pat vaikystės – Druskininkuose gyvenantis, Druskininkų „Ryto“ gimnaziją lankantis penkiolikmetis Einoras Ratkus, laiką po pamokų leidžia besimokydamas ultralengvųjų orlaivių „Bristell NG5“ pilotavimo.

Einoro pirmasis ištartas žodis buvo „lėktuvas“ – vaikinas labai norėtų susieti savo gyvenimą su skraidymu/Gabrielės Marcinkevičiūtės nuotrauka

– Einorai, pats labai anksti atradai savo svajonių profesiją. Kaip supratai, kad aviacija yra Tavo pašaukimas?

– Aviacija domėjausi jau nuo pat mažų dienų. Mano pirmasis ištartas žodis buvo „lėktuvas“, o, laikui bėgant, supratau, kad labai norėčiau ir toliau sieti savo gyvenimą su skraidymu. Visi pojūčiai sustiprėjo po mano pirmojo skrydžio, kai man davė papilotuoti lėktuvą – po to karto supratau, kad tai yra mano sritis.

Po pirmojo skrydžio, kai Einorui buvo patikėta papilotuoti lėktuvą, jis suprato, kad aviacija – jo sritis/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kiek laiko užsiimi šia veikla? Iš kur sužinojai apie šią sritį ir kas paskatino labiau domėtis aviacija?

– Ultralengvųjų orlaivių pilotavimu užsiimu nuo dvylikos metų. Taigi, galima sakyti, tuo gyvenu jau trejus-ketverius metus. Skraidau su asociacijos pilotai.lt nariais. Pats domėjausi pilotavimo subtilybėmis, daug informacijos radau internete, pamačiau, ką ir kaip daro pilotai. Mane visa tai labai sudomino.

Paskatinimo visada sulaukiu iš savo tėvų Jurgitos ir Almanto, brolio Eimanto. Jie yra didžiausi mano palaikytojai, motyvuoja mane užsiimti šia veikla. Tėvai padeda visokeriopai – ir psichologiškai, ir finansiškai. Jų dėka aš esu ten, kur esu.

Labai daug padeda ir mano instruktorė Ieva – nuoširdžiai jai dėkoju. Ji mane ir toliau skatina siekti tikslų ir atveria kelius bei naujas pažintis. Dar norėčiau padėkoti draugams Valentinui ir Rojui, kurie mane labai palaiko. Ir su jais ši aviacinė kelionė yra lengvesnė bei įsimintinesnė.

– Kaip vyksta treniruotės? Kur ir iš ko mokaisi?

– Skraidymo praktikos užsiėmimai organizuojami Kaune. Atvažiavęs į Kauną, prieš skrydį patikrinu lėktuvą, o tolesnė eiga priklauso nuo skrydžio – būna maršrutinis skrydis arba skraidymas ratu.

Taigi pirmiausia apžiūriu lėktuvą, pasikartoju visas procedūras ir pakylu. Pilotuoju savarankiškai. Jeigu instruktorė pamato kokių nors klaidų, ji man apie jas pasako, ir tada aš jas bandau ištaisyti.

Instruktorė Ieva yra būtent tas žmogus, kuris mane galutinai įtraukė į aviacijos sritį – su ja buvo mano pirmasis skrydis, kurį man padovanojo tėvai per gimtadienį. Po to laiko pasakiau jiems, kad noriu dar kartą skristi. Ir nuo to viskas prasidėjo.

Pačioje pradžioje Ieva buvo pilotė, kuri mane supažindino su aviacija, o dabar ji man yra instruktorė ir gera draugė.
Man atrodo, kad nėra daug tokių instruktorių – ji labai mėgsta savo darbą ir įtraukia kitus į šią veiklą.

– Kaip Tavo hobį pavyksta suderinti su mokslais?

– Iš tiesų, nėra lengva suderinti aviaciją su mokslais, nes vyksta ir teorijos paskaitos, ir reikia ruoštis praktiniams skrydžiams, jeigu tai yra skraidymo sezonas. Jei kalbėtume apie teorijos užsiėmimus, tai jie vyksta nuo pirmadienio iki ketvirtadienio (nuo 19 iki 21 val.). Tačiau po teorijos paskaitų aš dar savarankiškai mokausi maždaug tris valandas.

Praktikos metu naudojuosi simuliatoriumi, kurį turiu namuose. Tai irgi užima nemažai laiko, bet praktiką su mokslais derinti lengviau, nei teoriją.

Druskininkų „Ryto“ gimnaziją lankantis penkiolikmetis Einoras Ratkus laiką po pamokų leidžia besimokydamas ultralengvųjų orlaivių „Bristell NG5“ pilotavimo/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kada ir kaip prasidėjo Tavo pirmoji treniruotė? Kokie pojūčiai buvo tada ir kokie dabar?

– Pirmoji treniruotė buvo, kaip ir minėjau, gimtadienio proga. Tada labai jaudinausi, nes nežinojau, ko tikėtis iš skrydžio, bijojau. Kai pakilau, viskas pasikeitė. Pasijaučiau labai laisvas, ir iki šiol tas jausmas išliko – tiesiog nebėra baimės.

– Su kokiais sunkumais yra tekę susidurti, kai mokeisi skraidyti?

– Mažoji aviacija yra gana saugi, tačiau, ir čia, kaip visur, gali nutikti blogų dalykų arba katastrofų. Sunkiausia būna susitvarkyti su stresu, nes skraidymo metu jis tikrai jaučiamas. Buvo vienas įsimintinas įvykis, kai skridau į Trakus ir gavau pranešimą, kad kitas lėktuvas skrenda tiesiai į mus. Žinoma, viskas baigėsi laimingai, susidūrimo ir nelaimės pavyko išvengti.

Taip pat įsimintini įvykiai būna tada, kai kylu ir instruktorė atleidžia greičio pedalą, variklio trauka sumažėja ir tokiu būdu imituojamas variklio gedimas, o tada reikia sugalvoti, kaip nusileisti.

– Kokia įprastai būna Tavo diena?

– Šiuo metu mano darbo diena prasideda pusę devintos nuo pamokų gimnazijoje, iš kurios grįžtu gerokai po pietų. Tuomet iškart pradedu ruošti namų darbus ir mokytis. O vakare laukia aviacijos teorijos paskaitos, po kurių dar reikia pasimokyti, todėl praktiškai visa diena yra skirta mokslams, o poilsiui laiko nelabai randu.

Laisvo laiko nelieka ir savaitgaliais – penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais sportuoju. Bet aš mėgstu sakyti, kad pailsėsim, kai numirsim… Arba tada, kai kažko pasieksim, nes aš dar nemanau, kad pasiekiau savo tikslą. Taigi ir pailsėti dar negaliu, nes darbas nebaigtas.

– Kokie Tavo ateinančių kelerių metų tikslai?

– Didžiausias mano tikslas yra išsilaikyti ultralengvųjų orlaivių licenciją, po to įgauti daug patirties skraidymo praktikoje, išsilaikyti kito lėktuvo tipo pilotavimo licenciją, kad galėčiau skraidyti su kelių skirtingų tipų orlaiviais.

Žinoma, labai svarbu ir toliau gerai mokytis, sėkmingai pabaigti mokyklą bei įstoti į universitetą. Norėčiau studijuoti Antano Gustaičio aviacijos institute.

E. Ratkus: „Instruktorė Ieva yra būtent tas žmogus, kuris mane galutinai įtraukė į aviacijos sritį – su ja buvo mano pirmasis skrydis, kurį man padovanojo tėvai per gimtadienį/Asmeninio archyvo nuotrauka