Humanitarinėje misijoje Venesueloje dalyvavusi gydytoja Eglė Ragaišytė: „Padėti dažnai būna ne galimybė, o privilegija“

Yra daug žmonių, kurie, išgirdę apie pasaulį sudrebinusią stichinę nelaimę, mintimis būna kartu su nukentėjusiais. Yra ir tokių, kurie susikrauna kuprinę, atsisveikina su artimaisiais ir išvyksta ten, kur griuvėsiuose dar ieškoma gyvybės, o žmonėms labiausiai reikia pagalbos. Druskininkų ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus gydytoja Eglė Ragaišytė – viena iš jų. Su Lietuvos mobilios skubiosios medicinos pagalbos komanda ji vyko į žemės drebėjimų nuniokotą Venesuelą.

Druskininkų ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus gydytoja E. Ragaišytė su Lietuvos mobilios skubiosios medicinos pagalbos komanda dalyvavo humanitarinėje misijoje žemės drebėjimų nuniokotoje Venesueloje / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Griuvėsiai, netektys, nežinia ir žmonės, kurie ateina ne tik vaistų, bet ir paprasčiausio žmogiško palaikymo. Tokį pasaulį savo akimis pamatė jauna gydytoja. Ji prisipažįsta, kad sunkiausia buvo ne ilgos darbo valandos ar neįprastos sąlygos, o akistata su žmonių skausmu, žmonės, rodantys žuvusių artimųjų nuotraukas. Ir vis dėlto būtent ten dar labiau sustiprėjo įsitikinimas, jog didžiausia gydytojo misija – būti šalia tada, kai žmogui labiausiai reikia kito žmogaus. „Padėti dažnai būna ne galimybė, o privilegija“, – nuoširdžiai įsitikinusi Eglė. Ir ši jos mintis, regis, geriausiai apibūdina ne tik humanitarinę misiją, kurioje teko dalyvauti, bet ir jos pačios gyvenimo kelią.

– Egle, kodėl nusprendėte su Lietuvos mobilios skubiosios medicinos pagalbos (LEMT) komanda vykti į pagalbos misiją žemės drebėjimų nusiaubtoje Venesueloje?

– Į LEMT nuėjau, vedama smalsumo ir noro padėti. Besitreniruodami pratybose, svarstėme visokius scenarijus, į kokios nelaimės nusiaubtą vietą gali tekti vykti. Kai Venesuelą ištiko žemės drebėjimai, supratome, kad mus gali aktyvuoti. Tai šaliai reikėjo pagalbos, todėl buvo aktyvuotos tarptautinės komandos, o mūsų komandai, reikėjo mano, kaip skubiosios medicinos gydytojos, žinių ir kompetencijos. Nevykti net nesvarsčiau.

– Kaip į Jūsų sprendimą sureagavo artimieji ir kolegos?

– Artimųjų mano sprendimas nenustebino, tik gal išgąsdino. Tiesiog buvo daug nežinios – kokia Venesueloje tikroji situacija, kokios bus darbo sąlygos. Ir apie kitus laukiančius iššūkius pasiskaitė internete. Kolegos reagavo dvejopai – dalis buvo itin supratingi, pasidalijo mano budėjimus, kad darbas tęstųsi ir džiaugėsi, kad taip prisideda prie LEMT išvykimo ir pagalbos šaliai, kuriai to labai reikia.

O dalis reagavo gan skaudžiai – priekaištavo, kad į darbą neateisiu, kad dabar reikės pamainos ieškot.

– O kokia buvo Druskininkų ligoninės kolegų reakcija?

Druskininkų ligoninėje sudaromos sąlygos tobulėti ir gilinti žinias – aš ne tik apie išvyką į Venesuelą… Druskininkų ligoninės vadovų požiūris į medikus lenkia didžiųjų gydymo įstaigų, nes čia suprantama, kad darbuotojui nereikia užsibūti toje pačioje terpėje su tais pačiais budėjimais ir niekur nevažiuoti. Jie labai džiaugiasi ir mielai išleidžia į visokias išvykas – konferencijas, stažuotes, kvalifikacijos kėlimo kursus. Nors daugeliui iš mūsų Druskininkų ligoninė nėra pagrindinė darbovietė, bet čia jaučiamės tikrai suprasti, skatinami tobulėti.

Eglė savo sportų jau nebevadina iššūkiais, bet tikrai norėtų dar daug kur pakeliauti dviračiu ir pabėgioti kalnais su bėgimo kuprinėle, gyvendama kalnų trobelėse / Asmeninio archyvo nuotraukos

Apie Venesuelą sužinojau penktadienį, šeštadienį jau teko krautis daiktus, nes laukė skrydis kariniu lėktuvu iš Vokietijos į Venesuelą. O pirmadienį buvo numatytas budėjimas Druskininkų ligoninėje, ir dar daugiau tų budėjimų per artimiausias dvi savaites nusimatė. Paskambinau Priėmimo skyriaus vedėjui Artūrui Kačiuliui, iš karto parašiau žinutę ir Chirurgijos skyriaus vedėjui Vytautui Kvedarui, kad manęs galimai nebus. Neiškilo jokių problemų. Direktorė Evelina Raulušaitienė iš karto parašė: „Grįžk sveika, saugok save, laukiam“.

 O sugrįžusi taip šiltai buvau sutikta Druskininkų ligoninėje, kad net ašarą išspaudė. Atrodė, kad laukė, kaip savo vaiko.

Labai šiltas buvo susitikimas ir su Druskininkų savivaldybės vadovais, kurie po sugrįžimo iš pagalbos misijos Venesueloje pakvietė pasikalbėti. Buvau maloniai sutikta, labai nuoširdžiai pakalbėjome apie valandą laiko.

Iki tol aš nebuvau buvusi jokioje savivaldybėje, man kažkaip net neįprasta buvo sulaukti tokio dėmesio. Labai smagu, kad ir ligoninės direktorė E. Raulušaitienė mane palydėjo, buvo šalia, kaip draugė. Jaučiau didelį visų palaikymą.

– Ką Jums reiškia galimybė padėti nepažįstamiems žmonėms?

– Padėti yra labai geras jausmas. Visiškai nesvarbu, ar tas žmogus yra artimas, ar visiškai nepažįstamas – iš kito pasaulio krašto. Juk ir mums, ištikus nelaimei, norėtųsi nebūti paliktiems, sulaukti pagalbos. Gaila, kad ne visada sugebame padėti, ne visos problemos yra išsprendžiamos. Manau, sugebėti padėti dažnai būna ne galimybė, o privilegija.

– Kokio profesinio pasirengimo reikia, vykstant į pagalbos misijas? Ar buvo situacijų, kurioms iš anksto neįmanoma pasirengti, kai viską padiktuoja čia ir dabar esanti realybė?

– Mūsų LEMT komandai tai pirmoji misija, bet nuolat turime pratybas ir Lietuvoje, ir užsienyje, mokomės iš kitų komandų. Iš profesinės pusės labai praverčia, kad esu baigusi skubiosios medicinos studijas – rezidentūroje buvome ruošiami padėti ir vaikams, ir suaugusiems, ir žmonėms, patyrusiems traumas, sergantiems įvairiomis ligomis.

Komandos veikloje turime daugybę taisyklių, kurios atsirado, analizuojant kitų komandų patirtis, ir yra skirtos sumažinti rizikas įvairiems nenumatytiems atvejams. Bet, žinoma, dirbdami, turime ir labai daug lankstumo, vietos improvizacijai – juk viskas vyksta ne standartinėmis sąlygomis, ne ligoninėje, be jokių išankstinių registracijų ar grafikų.

– Koks Venesueloje buvo Jūsų kasdienis darbas ir buitis?

– Venesueloje mūsų komandą vietos valdžia paskyrė dirbti į laikino apgyvendinimo vietą namų netekusiems žmonėms. Tai buvo uždara teritorija, kažkada buvę darbininkų poilsio nameliai, dabar aktyviai nebenaudojami. Pirmą naktį pasistatėme ir įsirengėme ligoninę, o nuo ryto, pasiskirstę pamainomis, pradėjome darbą.

Buvome trys gydytojai, tai parą padalijome į keturias dalis ir dirbome pakaitomis, slenkančiu grafiku. Jeigu dirbai rytą, bus 12 valandų pertrauka, ir vėl dirbsi. Laisvu laiku nuo darbo skalbdavomės rūbus, miegodavome, valgydavome, rinkdavome mangus, vaikščiodavome po teritoriją, tvarkydavomės. Bet visada išlikdavom budėjimo režime, buvome pasiruošę padėti, jei kolegai prireiktų pagalbos, pavyzdžiui, atvežtų autobusą pacientų.

Teritorija, kurioje mes gyvenome ir dirbome, buvo saugoma karių, dėl mūsų pačių saugumo niekur iš teritorijos išeiti nebuvo galima.

– Kas buvo sunkiausia misijos metu ir kas suteikdavo džiaugsmo?

– Sunkiausia būdavo, kai žmonės atėję tiesiog verkdavo, rodydavo artimujų, kurie žuvo, nuotraukas. Buvo toje teritorijoje ir keletas savanoriaujančių psichologių, bet, ištikus tokiai tragedijai, gedulo nelabai išgydysi.

O džiugindavo vietos vaikai, ateinantys tiesiog į mus pažiūrėti ir pakalbėti, nes nebuvo matę užsieniečių – jie mokindavo mus kalbėti ispaniškai.

– Ar pajautėte, kad esate šalia laukinės gamtos?

– Labai pajaučiau. Ten niekada nebūna tylos, nuolat koks paukštis kur nors klykauja. Tylos labai pasiilgau. Žinoma, dar buvo į batus lendantys vorai, tarakonai, visur ant sienų ropojantys driežiukai. Ir uodai, skruzdės. Kad ir kur atsisėsi, kažkas lips, kąs, gels…

– Dėl kokių sveikatos problemų žmonės į Jus kreipdavosi?

– Kadangi buvome maža klinika, į mus kreipdavosi tie, kurie gali ateiti savomis kojomis ir, tikėtina, kad išeis savomis kojomis. Žmonės kreipdavosi dėl įvairių nedidelių lūžių, sumušimų, žaizdų, karščiavimų, ausų skausmų, kraujospūdžio pakilimo. Realiai – tai buvo labai panašios bėdos, kaip ir bet kurios ligoninės Priėmimo skyriuje.

– Drąsos ir noro padėti ten, kur labiausiai reikia pagalbos, Jums netrūksta. Kur semiatės stiprybės?

– Atrodo, kad savaime viskas pavyksta. Mane supa aplinka, kur paskatina, LEMT nariai vieni kitus motyvuoja.

– Jau keletą metų dirbate ir Druskininkų ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Kaip per tuos metus, Jūsų akimis, keitėsi ligoninė?

– Esu susidūrusi su ne viena gydymo įstaiga, ir dažnai tas požiūris ir į darbą, ir į pacientą, būna „kreivas“. Druskininkų ligoninė savo požiūriu ir noru gerai atlikti savo darbą, padėti, užtikrinti sveikatos paslaugų prieinamumą šio krašto gyventojams, yra pavyzdys visai Lietuvai.

– Druskininkų ligoninėje vis daugiau jaunų gydytojų, kas, Jūsų manymu, juos čionai traukia?

– Traukia teisingas administracijos požiūris, galimybė pilnai save realizuoti, kolegos ir sukurta darbo aplinka. Ne vien atlyginimas yra svarbus, bet ir darbo sąlygos, požiūris, kad būtent TAVĘS reikia, o ne bet ko, kas „padengtų budėjimus“.

– Jums ir kasdienybėje iššūkių netrūksta – bėgate maratonus, dalyvaujate triatlono varžybose, šimtus kilometrų įveikiate dviračiu. Iš kur ta geležinė valia ir kodėl Jums tai svarbu?

– Sportas padeda smegenims pailsėti, persikrauti. Kasdien darbe susiduriu su žmonėmis ir jų bėdomis. Kartais tos problemos yra neišsprendžiamos, tai slegia, o sportas padeda „išsiventiliuoti“ ir pasiruošti naujiems darbams.

– Kurios iš sportinių varžybų iš Jūsų pareikalavo daugiausia jėgų, bet ir suteikė didžiausią džiaugsmą?

– Tikriausiai pernai metų birželį vykusios „IronaMan“ varžybos Austrijoje buvo sunkiausios – 3,8 km nuplaukiau, tada iš karto plaukimo kepurėlę ir šalmą pasikeitusi į dviračio šalmą bei batus, numyniau 180 kilometrų. O viską vainikavo 42 kilometrų bėgimas. Iš viso trasoje užtrukau 11 valandų ir 27 minutes. Taip patiko, kad šiais metais ruošiuosi tai pakartoti, tik šįkart Švedijoje. Tiesa, ten truputį gąsdina plaukimas Baltijos jūroje.

– Ar patartumėte kolegoms pasekti Jūsų pavyzdžiu ir išmėginti save ekstremaliomis sąlygomis?

– Nemaža dalis mano kolegų, dirbančių skubios pagalbos skyriuje, taip pat sportuoja – bėgioja, mina dviratį. Jie visi supranta, kiek sportas padeda „išsikrauti“ ir „nesudegti“ nuo visų problemų.

O kalbant apie LEMT, tai kiekvieną gydytoją ir slaugytoją kviečiu prisijungti. Bent jau išbandyti save pratybose.

– Kokius profesinius ir sportinius iššūkius dar žadate sau išsikelti?

– Savo sportų nebevadinu iššūkiais, bet tikrai norėčiau dar daug kur pakeliauti dviračiu („bikepacking“) ir pabėgioti kalnais su bėgimo kuprinėle, gyvendama kalnų trobelėse.

– Kada būnate laimingiausia?

– Laimingiausia būnu, įveikusi iššūkius. Kai sportuodama pagaliau pasiekiu finišą ir suprantu, kad mano kūnas tai padarė. O darbe – kai randu, ko kiti neranda, ir pavyksta išspręsti medicinines mįsles.