Druskininkų bažnyčia jau 90 metų – miesto centras ir širdis

Praėjusį sekmadienį Druskininkų bažnyčioje buvo švenčiami pagrindiniai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai, kurie šiemet buvo išskirtiniai – tądien paminėtas ir bažnyčios 90-metis.

Penktadienį buvo aukojamos Šv. Mišios už šviesaus atminimo Druskininkų parapijos kleboną Boleslaw Wolejko, kurio pastangomis senoji Druskininkų bažnyčia prieš devynis dešimtmečius buvo prikelta naujam gyvenimui. Melstasi prie kunigo kapo senosiose miesto kapinėse.

Šeštadienį bažnyčioje koncertavo rankinių varpelių ansamblis ,,Arsis“ iš Estijos. Iki vidurnakčio vyko Švč. Sakramento adoracija, garbinimo maldą pravedė miesto jaunimas.

Sekmadienį Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Šv. Mišias aukojo vyskupas A. Poniškaitis/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Sekmadienį Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Šv. Mišias aukojo vyskupas Arūnas Poniškaitis, mišiose giedojo folkloro ansamblis ,,Ratilio“ (vadovės Milda Ričkutė ir Kristina Aponavičiūtė).

„Sveikinu visus druskininkiečius su mūsų bažnyčios jubiliejumi! Miesto bažnyčia yra mūsų širdis, tai mūsų krikščioniška tapatybė, valstybės ir tautos išlikimo istorija. Branginkime mūsų tėvų palikimą.

Bažnyčia – mūsų bendruomenės pamatas“, – sakė jau dvejus metus Druskininkų bažnyčioje dirbantis kunigas Vaidas Vaišvilas.

– Ką Jums pačiam reiškia Druskininkų bažnyčia? Kokia Jums per dvejus metus pasirodė 90-metį mininčios Druskininkų bažnyčios tikinčiųjų bendruomenė?

– Dveji metai čia prabėgo nepastebimai. Tenka pasakyti, kad tik po pusantrų metų pradėjau jausti druskininkiečius, miesto ir aplinkinių gyvenviečių bendruomenes. Prieš tai buvau dirbęs didmiestyje – ten yra kitaip, žmonės tarsi ištirpsta minioje, o mažame mieste visi labiau matomi, vieni kitus pažįsta. Pastebėjau, kad žmonės Druskininkų krašte paprasti, nuoširdūs, tik gal kartais turi baimių kalbėti, pasakyti, ką galvoja.

Todėl norėtųsi kiekvienam palinkėti išlaisvėti ir nieko nebijoti. Nesudaryti sąlygų savo baimėms augti, o būti tuo, kuo esi, vadovautis tiesa, Dievo žodžiu. Laisvai mąstyti, būti laisvais tikėjimo praktikavime, politiniais požiūriais, savo svajonėmis, gyvenimo kūrimu.

Gyvenimas yra labai trapus, bet kada viskas gali baigtis. Kiek žmonių mes palydim Anapilin per metus… Juk visi esame verti laimingo ir gražaus gyvenimo – ne intrigų, ne baimių, ne pykčio, neapykantos vienas kitam. Intrigas, manau, mėgsta žmonės, kurie gyvenime daugiau nelabai ką ir tesugeba, tai – jų „maistas“. O norėtųsi, kad daugumai žmonių tuo maistu būtų Dievo žodis, gimdantis gerus ir gražius dalykus. Tokių dalykų intrigos ir baimės nepagimdo. Tik Dievo žodis žmogų išlaisvina.

– Per 90 metų bažnyčia keitėsi išoriškai ir viduje, čia dirbo daug klebonų, kurie paliko savo pėdsaką jos istorijoje.

– Manau, kad tikrai dar derėtų patikslinti, kiek klebonų per devynis dešimtmečius čia dirbo, mes tai padarysime.

Turėtų parapijoje atsirasti ir atminimo lenta, kurioje visi būtų įamžinti. Gal ateityje senųjų miesto kapinių koplyčia galėtų tapti labiau atverta visuomenei, turistams ir joje būtų pristatyta iškili šio krašto bažnytinė praeitis, iškilios parapijos asmenybės.

Labai didelę padėką reikėtų pareikšti šviesaus atminimo kunigui B. Wolejko, kuris statė bažnyčią, tuo metu susidurdamas su dideliais vargais. Minėdami bažnyčios 90-metį, pagerbėme ir simbolinį B. Wolejko kapą, esantį senosiose Druskininkų kapinėse, padėjome gėlių, pasimeldėme. Dėkojame jam už Druskininkų bažnyčią, kuri visą tą laiką buvo ir yra Druskininkų širdis.

Gilų pėdsaką bažnyčios istorijoje paliko ir garbingas Druskininkų parapijos klebonas Konstantinas Gajauskas.

Druskininkuose per 90 proc. žmonių yra katalikai. Visas jų gyvenimas sukasi aplink bažnyčią – ir gimimai, ir šventės, ir mirtys. Taigi bažnyčia jiems yra ir tapatybės, krikščioniškumo, katalikiškumo, lietuvybės simbolis. Jei ne katalikų bažnyčia, mes šiandien gal net nekalbėtume lietuviškai, nebūtų pasipriešinimo nei caro, nei komunistų valdžioms. Jei ne katalikų bažnyčia, mes neturėtume nepriklausomos Lietuvos. Visa lietuvybė, tautiškumas, lietuviškumas išsilaikė dėl katalikų bažnyčios ir joje vykusio pogrindinio pasipriešinimo.

Na, o Druskininkų bažnyčia, kurią vadinčiau mažąja Dzūkijos Katedra, jau 90 metų yra Druskininkų centras ir širdis.

– Kuo išskirtinė yra Druskininkų bažnyčia? Kokių vertybių joje yra?

– Čia yra daugybė labai gražių, vertingų paveikslų. Tiesa, jie nebuvo sukurti Druskininkams ar Druskininkų bažnyčiai dovanoti. Juos čionai iš uždarytų Vilniaus bažnyčių atvežė šviesaus atminimo kunigas K. Gajauskas. Dalis jų jau yra restauruoti ir laukia, kol bus perdažyta bažnyčia, ir jie bus pakabinti.

Čia turime originalų, K. Gajausko iš Trakų Vokės, Tiškevičių dvaro koplyčios atvežtą altorių, kuris yra centrinis mūsų bažnyčios altorius.

Druskininkų bažnyčioje yra labai gražus šoninis altorius, ypatinga Kristaus kančia, kurią kai kurie menotyrininkai įvardija Nyderlandų, o ne lietuviško stiliaus kūriniu.

Labai gražus pats neogotikinio stiliaus bažnyčios pastatas, gražūs jos senieji varpinėje likę varpai. Turiu svajonę juos labiau parodyti žmonėms.

Iš esmės Druskininkų bažnyčioje yra daugiau istorinių ir dvasinių vertybių, o ne ypatingą finansinę vertę turinčių brangių dalykų. Tai, ką turime, yra svarbu pačiai tikinčiųjų bendruomenei. Tai yra jų istorija, paveldas.

Sekmadienį Druskininkų bažnyčioje buvo švenčiami Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai ir paminėtas ir bažnyčios 90-metis/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Ar aktyviai prie bažnyčios išlaikymo prisideda parapijiečiai?

– Ne paslaptis, kad Druskininkų bažnyčia yra tvarkoma tik iš tikinčiųjų aukų, jokios paramos mes neturime. Dėkingi Romos ir Alberto Katilovskių šeimai už nuolatinę paramą bažnyčios reikmėms, nuostabiam žmogui, kavinės „Toli toli“ įkūrėjai Indrei Armalytei, Druskininkuose gyvenančiam vilniečiui ponui Danieliui, kurie taip pat aukoja bažnyčiai. Ačiū Jono Miliaus šeimai, kurie mums parūpina saugiai supilstyto vandens, kurį pašventiname tikinčiųjų poreikiams. Bet viskas išlaikoma, remontuojama ir prižiūrima tik iš parapijiečių aukų.

Žinoma, pastarieji karantinų metai ir bažnyčiai buvo sunkūs – neateidavo žmonių, nebuvo ir aukų.

Žinoma, daug kas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio, supratimo – kas tau yra Dievas, bažnyčia. Turiu pastebėti, kad paramos ir finansinės pagalbos bažnyčios reikmėms dažniau sulaukiu ne iš Druskininkų verslininkų, o iš vilniečių…

– Ko palinkėtumėte parapijiečiams bažnyčios 90-mečio proga?

– Mane džiugina, kad parapijiečiai praranda baimę bendrauti. Linkiu kiekvienam druskininkiečiui gyventi laisvai ir mažiau bijoti. Mažiau kreipkite dėmesį ir nesureikšminkite to, kas, kur, ką sako. Kokią dvasią Jūs sėsite, kokios aplinkos Jūs norėsite, tokia ji ir bus. Jeigu liksite su savo baimėmis, ribotumais, tada nebūsite laimingi, visada kankins paslėptas liūdesys. Leiskite žmonėms būti tokiems, kokie jie yra, kokie jie nori būti.

Kiekvienas pasirenka savo gyvenimo kelią su visomis jo pasekmėmis. Kiekvieną žmogų reikia gerbti, netrukdyti jam kurti savo gyvenimą, turėti svajonę.

Niekam nelinkėkite blogo, dažniau ateikite į bažnyčią, pabūti prieš Dievą su pačiu savimi, tyloje – Dievas visada turi būti pirmoje vietoje. Jis yra viso, kas esame, pradžia ir užbaigimas. Jei gyvensi taip, lyg Dievo nebūtų, nebus ir vidinės laisvės, ramybės. Gyvenkite taip, tarsi gyventumėte paskutinę dieną – šis trapumo pajautimas padeda išlaisvėti ir dalintis tuo, ką turime savo širdyse gražiausio.

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios istorija

Druskininkų miesto muziejaus archyvo nuotrauka

1841-1844 m. Druskininkuose išdygo pirmoji mūrinė bažnyčia. Ši savo forma labiau priminė stačiatikių, o ne katalikų maldos namus. Caras draudė į šią bažnyčią paskirti kunigą, todėl šv. Mišių aukoti atvykdavo Ratnyčios vikaras.

Įdomus faktas, kad kaip tik šioje Druskininkų bažnyčioje susituokė 1863-ųjų sukilimo vadas Liudvikas Narbutas. Apie 1877 m. bažnyčios vargonininku pradėjo dirbti Konstantinas Čiurlionis – vėliau įžymiu tapusio kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas. Senuosiuose įrašuose galima aptikti liudijimą, kad garsusis muzikas kartais pakeisdavo savo tėtį ir pats užgrodavo bažnyčios vargonais.

1912 m. architektas Stefan Szyller paruošė naujos mūrinės bažnyčios projektą. Statybas fundavo kunigas Bolesław Wolejko. Pastačius naująją bažnyčią, senoji buvo nugriauta. Nors I-ojo Pasaulinio karo metais statoma Druskininkų bažnyčia ir buvo apgadinta, vis dėlto 1931-aisiais nauja neogotikinio stiliaus bažnyčia buvo pabaigta ir pašventinta.

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios vardas nurodo, jog ši šventovė dedikuota Karmelio kalno Švč. Mergelei Marijai, liaudies pamaldumo tradicijoje vadinamai Škaplierine. Karmelio kalnas, esantis Palestinoje, mena didįjį pranašą Eliją. Apie 1202–1209 m. tuometinis Jeruzalės patriarchas Albertas Karmelio kalne susibūrusiai krikščionių bendruomenei parašė regulą. Vėliau ši bendruomenė tapo karmelitų ordinu, o 1251 metais apsireiškusi Mergelė Marija karmelitų vienuoliui Simonui Stockui įteikė škaplierių. Dievo Motina jam pažadėjo, kad tie, kas nešios škaplierių, nepateks į pragarą, o škaplierius bus išgelbėjimo simbolis.

Šiandien bažnyčią puošia meno darbai. Šventovės erdvėje kabo tapybos paveikslai: „Marija su kūdikiu ir Šv. Jonu krikštytoju“, „Šv. Antanas“, „Šv. Augustinas“, „Šv. Bonaventūras“, „Nuplaktas Kristus“, „Šv. Juozapas“, „Trys Karaliai“, „Marija Škaplierinė“, „Šv. Jonas Labdarys“, „Kūdikėlio pagarbinimas“. 1991 metais bažnyčios fasade pastatyta menininko K. Patamsio sukurta skulptūra „Jėzus laimina“. 2020 metais nutapyta ikona “Lietuvos Globėja”, orginali ikona dovanota Vytautui Didžiajam ir nuo seno garsėjanti stebuklais saugoma Trakų bazilikoje. Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės  bažnyčioje dažnai lankydavosi kalbininkas Juozas Balčikonis, poetas ir prozininkas Vincas Mykolaitis–Putinas, bibliografas Vladas Abramavičius, skulptorius Rapolas Jakimavičius.

Laima Rekevičienė