Bendrovės „Romnesa“ įkūrėjas Romualdas Spulis: „Viena koja jau esu druskininkietis“
Ignalinoje verslą plėtojantis Romualdas Spulis 2012-ųjų liepą nupirko šalia Druskininkų, Jaskonyse, buvusį apleistą senąjį vandens malūną ir prikėlė naujam gyvenimui. Čia įkurtas restoranas „Romnesa“, sodyba „Ignė“, vienintelis Rytų Europoje šakočių muziejus, o rekordinio dydžio šakotis jo kūrėjams pelnė vietą Gineso rekordų knygoje. Tačiau kalbėdamas apie savo veiklą R. Spulis pasakoja ne tik apie verslą, rekordus ar turizmo traukos objektus. Jam svarbūs žmonės, šeimos tradicijos, miesto augimas ir tai, kas lieka po žmogaus.
Ateities viltis R. Spulis sieja su dukra Igne, kuri užsienyje baigia verslo ir marketingo studijas / Laimos Rekevičienės nuotrauka
Nors jo pagrindinis verslas – Ignalinoje, kelias į Druskininkus tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. „Viena koja jau esu druskininkietis“, – šypsosi R. Spulis, džiaugdamasis miesto plėtra, aktyvia verslo bendruomene ir dalyvavimu asociacijos „Druskininkų klubas“ veikloje.
O ateities viltys šiandien siejamos ir su dukra Igne, kuri užsienyje baigia verslo ir marketingo studijas.
– Kaip Jūsų gyvenimo kelyje atsirado Druskininkai ir kaip kilo mintis naujam gyvenimui prikelti vietą, kurioje kažkada veikė Jaskonių vandens malūnas?
– Pagrindinis mūsų įmonės „Romnesa“ verslas yra šakočių kepimas ir jų populiarinimas Ignalinoje, kurią nuo Druskininkų skiria 240 kilometrų. Ten rengdavome parodomuosius šakočių kepimus, ir tos edukacinės programos buvo populiarios. Bet, kad ir nedidelė ta Lietuva, kai kuriems sudėtinga atvažiuoti. Pagalvojome, kad Ignalinos kraštas ne tiek yra lankomas, kaip Druskininkai, todėl viliojo perspektyva čia įkurti įmonės filialą.
Druskininkai pasirodė patraukliausi dėl lankomumo, dėl perspektyvų ir, tikrai nemeluosiu, valdžios požiūrio į naują verslą. Matėme geras perspektyvas. Gal mėnesį ieškojome vietos, kol pamatėme senojo Jaskonių malūno erdves, kurios mums tobulai tiko ir patiko.
Rekordinio dydžio šakotis jo kūrėjams pelnė vietą Gineso rekordų knygoje / Laimos Rekevičienės nuotrauka
– Kaip keitėsi pačios teritorijos ir veiklos koncepcija? Iš pradžių buvo restoranas, parodomieji šakočių kepimai, vėliau atsirado sodyba „Ignė“…
– Mes restoraną „Romnesa“ pastatėme per šešis mėnesius. Ačiū Druskininkų savivaldybei – nuo pat pradžių nebuvo jokių biurokratinių problemų. Nebuvo jokių „kabliukų“ – tik noras padėti. Tai viskas „ėjo kaip iš pypkės“. Gavome paramą, taigi teko per šešis mėnesius pastatyti restoraną ir jį priduoti – mus „spaudė“ projekto sąlygos.
O sodyba „Ignė“ irgi greitai atsirado – per dešimt mėnesių. Tai čia tokie skaičiai buvo, „ūkio būdu“ statant. Jei dabar reikėtų pakartoti, tikriausiai iškart pasiduočiau (juokiasi). Visa tai buvo 2012–2016 metais.
– Neilgai trukus patekote į šalies istoriją, kaip pirmojo ir vienintelio šakočių muziejaus šalyje steigėjas. O rekordinio dydžio šakotis pateko ir į Gineso rekordų knygą. Kaip kilo ši idėja?
– „Kodėl tu padarei tą muziejų?“. Todėl, kad reikėjo reklamos. Štai Lenkijos pakelėse – vien reklama, reklamuoja viską. Pas mus – sudėtingiau. Čia klientą pritraukti gali tik kažkokia lankoma vieta. Ar nežinančiam lengva rasti Jaskonių „Romnesą“? Juk net ne prie kelio… Automobilių kelių direkcija išaiškino, kad galime naudoti tik rudą ženklą, nurodantį, kad „Romnesa“ – lankytina vieta.
Tada ir kilo idėja „nustebinti pasaulį“ – jei jau šakočius kepame, atidarykime šakočių muziejų, kuris būtų išskirtinis ir labai įdomus. O kad būtų dar įdomiau, kilo ir dar viena mintis – iškepti rekordinio dydžio šakotį.
Mes prieš tai siekėme Lietuvos rekordo Ignalinoje – iškepėme 2 metrų 30 centimetrų šakotį. Tuo metu daug televizijų ne tik iš Lietuvos buvo atvažiavę, varžėsi, kuri arčiau stovės su kamera, filmuos.
Ir Jaskonių „Romnesoje“ pasiektas Gineso rekordas pritraukė labai daug žiniasklaidos dėmesio, daugybė žmonių apie mus išgirdo, tai padėjo išgarsėti kaip naujam Druskininkų krašto traukos objektui. O naujasis ir vienintelis Rytų Europoje šakočių muziejus labai pasitarnavo – juk niekur kitur netilpo įspūdingas rekordinis 3,72 metro aukščio šakotis. Ir tuo pačiu tie rudi kelių ženklai atsirado.
Vienintelio Rytų Europoje šakočių muziejaus simbolinę atidarymo juostelę R. Spulis perkirpo drauge su Druskininkų
savivaldybės meru R. Malinausku / Laimos Rekevičienės nuotrauka
– Pas Jus lankėsi įvairių šalių televizijos, rengė laidas apie lietuviškus šakočius.
– Ko tik čia nebuvo! Visiems, atvažiavus į Lietuvą, kažką įdomesnio norisi pamatyti, ko kitur nėra, ir įdomiau už šakotį nelabai ką randa (juokiasi). Žinia apie mūsų parodomąjį šakočio kepimą ir rekordinį šakotį plačiau paplito po pasaulį.
EDEN (European Destinations of Excellence) projekto „Lietuvos turizmo traukos vietovė 2015. Turizmas ir vietinė gastronomija“ rengiamuose geriausių Lietuvos gastronominių gaminių rinkimuose laimėjo šakotis. Mes tapome nugalėtojais, įrodę, kad „Šakotis – Lietuvos vizitinė kortelė“. Buvome pripažinti tinkamiausiais reklamuoti kulinarinio paveldo objektą ir produktą.
Ir Druskininkų kraštas mus reklamuoja. Mums daug lengviau pasiekti klientą, kai jis jau yra Druskininkuose. Druskininkai – ir valdžia, ir privatus sektorius – daug daro, kad prikviestų kuo daugiau žmonių. O mūsų šakočiai, manau, taip pat traukia lankytojus. Tikrai yra geresnių restoranų, geresnių viešbučių, bet šakočių muziejus ir parodomasis šakočio kepimas – unikali pasiūla.
– Jūs dalyvaujate ir Druskininkų klubo veikloje. Kuo šis klubas Jus patraukė ir ką jame atradote?
– Man šis klubas – tikras „klondaikas“ (aukso kasykla). Atvykęs į Druskininkus, aš pažinojau keletą žmonių, miela, kad jie su savo rekomendacijomis man padėjo patekti į klubą. Pirmiausia – tai yra naujos pažintys, naujos temos. Dalyvavimas Druskininkų klubo veikloje man daug duoda, nes mūsų veikla nėra kažkoks „susiėjimas vardan susiėjimo“.
Ir dabartinis klubo prezidentas Modestas Vitkauskas, ir ankstesnieji – labai aktyvūs, iniciatyvūs, vykdė ir vykdo įvairias veiklas. Mes visi gauname naudingos informacijos daugeliu temų: ir politinėmis, ir ekonominėmis, ir verslo, ir gastronomijos. Į renginius pakviečiami solidūs lektoriai. Kaskart labai miela susitikti žmones, pabendrauti – yra bendrų temų, bendrų lūkesčių, vilčių.
Labai vertingi apsilankymai Druskininkuose veikiančiuose objektuose. Iki tol aš net nežinojau, ką, pavyzdžiui, Viečiūnuose veikia užsienio kapitalo autodetalių gamybos bendrovė „Oetiker Lietuva“, kad čia įkurta pirmoji Baltijos šalyse granuliuoto putstiklio įmonė „Stikloporas“, perdirbanti stiklo atliekas, sėkmingai dirba moderni mineralinio vandens gamintoja „Akvavita“. Tai tokie gyvi dalykai.
Arba mūsų klubo dviračių žygis atnaujintais dviračių takais. Tokiame miestelyje yra tiek įdomių dalykų!
Aišku, gali pats viskuo domėtis, rūpintis, užsisakyti, bet kaip smagu, kai Druskininkų klubas suorganizuoja puikius susitikimus. Mes manome, kad esam labai užsiėmę, niekur negalime nueiti, nespėjame. Bet kai atsiranda tokie aktyvūs žmonės – klubo prezidentas ir valdyba, kurie viską suorganizuoja, neatsilaikau ir atvažiuoju. Ir, pasirodo, buvo to laiko…
Atvažiuoti man nėra paprasta – aš reziduoju Ignalinoje, ten turiu tą verslą, tenka įveikti 240 kilometrų ir kartais tą pačią dieną grįžti atgal. Bet dėl tų vertingų susitikimų – verta. Juokauju, kad bet kuriuo atveju viena koja jau esu druskininkietis.
– Ar tik Jums patinka Druskininkų kraštas? Gal ir Jūsų vaikai turi minčių čia atvykti?
– Į pagrandukę Ignę sudėtos visos viltys. Vis vien nesinori, kad po manęs čia nieko neliktų. Tikrai puoselėjame šią vietą. Pinigai pinigais, bet žmogui svarbios ir emocijos, šeimos tradicijos.
Teko lankytis Mičionių kaime, prie Ignalinos esančioje sodyboje. Nežinau, kiek tų kartų pasikeitė, bet ji stovi nuo 1900-ųjų. Toje sodyboje pririnkta senovinių daiktų, kurie nėra istoriškai svarbūs, bet svarbiausia yra tai, kad visi jie – iš tos vienos sodybos, iš vienos šeimos, kelių kartų palikimas. Yra dokumentų, žemėlapių, visokių knygų iš kalbos draudimo laikų…
Man taip pasidarė miela, kad žmonės tai išsaugojo, puoselėja. Norisi, kad po tavęs kažkas liktų.
Kai kurie sako: „Tau ne tas pats, kas po tavęs bus?“. Man ne tas pats. Antkapis ar gražus paminklas – nemanau, kad tai yra svarbu. Svarbiau – kas po tavęs liko vaikams, istorijai…
Patekimas į Gineso rekordų knygą – jau pasiekimas, gal kitiems tai atrodo juokinga, bet tai nėra taip jau paprasta padaryti.
– Tą rekordinį šakotį gali pamatyti muziejaus lankytojai, norintieji gali dalyvauti šakočių kepimo edukacijose.
– Tikrai taip. Restoranas „Romnesa“ lankytojams atviras vasarą – nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Dažniausiai čia organizuojami užsakomieji pokyliai, banketai, furšetai, vestuvės, konferencijos, gedulingi pietūs.
Smagu, kad žmonėms patinka šakočių kepimo edukacijos, stengiamės šią tradiciją išlaikyti – kad žmonės ateitų, atvyktų, atvažiuotų pasisemti žinių, pamatytų kažko įdomaus. Šakočių muziejus – unikalus traukos objektas.
– Nemažai keliaujate po pasaulį, visur semiatės idėjų. Gal dar kas nors nauja Druskininkuose atsiras Jūsų dėka?
– Kažką naujo atrasti versle yra sudėtinga, reikia pastebėti, kas yra atrasta, ir padaryti dar geriau, negu kiti padarė. Džiaugsiuosi, jei Ignė liks Druskininkuose.
O man tikrai užtenka to, ką turiu. Verslų labai daug, jie tikrai yra ne iš lengvųjų – ir maitinimas, ir gamyba. Kaip sakydavo mano amžinatilsį tėvukas: „Dievas davė protą, kad dirbtum, bet nepasakė, kada gana“. Yra laikas, kada turi sustoti, pagyventi sau, iš šono pažiūrėti.
Nes paskui tu gali ir pats nusigyventi, ir verslą gali nugyventi. Nes reikia suprasti, kad su metais daug kas keičiasi – ne tik sveikata, bet ir mąstymas, ir energija, ir supratimas, ir staigumas – gali padaryti vieną didelę klaidą, ir viso gyvenimo tavo vargai gali nueiti nežinia kur.
– Minėjote, kad puoselėjate viltį, jog dukra Ignė galbūt perims verslą. Ir marketingo studijos užsienyje, ir sodybos pavadinimas jos vardu – turbūt taip pat neatsitiktinai?
– Ne, viltis dėjau, pinigus į ją investavau, ir didelius! (juokiasi). Žinot, žmonės sako: „Kur tavo laimė?“.
Tai mano gal didžioji dalis laimė tokiame amžiuje, kai vaikai laimingi.
– Ar Jums svarbu, kad verslą kuriate ir Druskininkuose?
– Man garbė ir malonumas pasakyti, kad turiu verslą Druskininkuose. Man miela čia atvažiuoti ir kiekvieną sykį pamatyti kažką naujo. Man smagu, kai dukra Ignė, nebuvusi čia ilgesnį laiką, pravažiuoja pro statomą autobusų stotį ir negali toliau nuvažiuoti – skambina: „Tėti, ar tu matei, kokia čia stotis bus?“. Įsivaizduojate, kaip man miela.
Aš vis tiek daug metų čia, man miela už tuos žmones, kurie investuoja, kurie puoselėja miestą.
Geriausiai viską įvertini, kai kur nors nuvažiuoji ir gali palyginti. Klausia: „Kaip tau Indija?“. Sakau: „Man – nuostabi šalis“. Kodėl? Todėl, kad aš į Indiją pirmą sykį patekau iš Bangladešo. Mes prieš tai savaitę buvome Bangladeše, paskui Indijoje. Suprantate?
Tai va, tie, kurie gyvena Druskininkuose ir neišvažiuoja, galbūt neįvertina miesto grožio. Bet juos reikia nuvežti į mažiau sutvarkytas vietas, kad sugrįžę įvertintų savo miesto patrauklumą.
Aš sakiau, kad reikia klonuoti žmones, kurie Druskininkuose tokius dalykus daro. Aš tikrai čia niekam nepataikauju, aš ne politikas, man nieko nereikia. Bet tikrai malonu, kai tau skambina žmonės, kurie visą pasaulį matė, Brazilijoje gyvena vietoje, vadinamoje Brazilijos Dubajumi, o naujoji Druskininkų autobusų stotis jiems padarė didesnį įspūdį, nei tai, ką jie jau yra matę. Tai kažką reiškia!
Ir visa Druskininkų plėtros taktika, valdžios nusiteikimas: „Jeigu jau darai – daryk gerai, arba nedaryk“ – man priimtinas. Jei yra neūkiškumas: ai, pigiau, sutaupysim, tada gaunasi baseinas, kuriame varžybos nevyks, stadionas, kuriame žiūrovams vietos nėra… Čia Ignalinos patirtis… (juokiasi).
– Kokiu credo gyvenime vadovaujatės?
– Tie credo su metais keitėsi. Aš nesu prisirišęs prie kažkokių vizijų, misijų. Bet aš esu moralus žmogus, suprantat. Tu gali kažką apvogti, apgauti, bet ar tau nuo to lengviau bus gyventi? Man tada būtų sunkiau gyventi. Jau geriau aš kažką praradau, bet nelikau, tarkime, nesumokėjęs, skolingas. Nuo savęs nepabėgsi – tokia mano taisyklė.
„O kas, jeigu ne aš?“
Pokalbyje dalyvavo ir R. Spulio dukra Ignė, kuri ateityje norėtų rūpintis sodybos „Ignė“ ir restorano „Romnesa“ veikla.
– Igne, kuo Tave sužavėjo Druskininkai?
– Kol kas negyvenu Lietuvoje, studijuoju užsienyje, eina aštunti metai, kai išvykusi, ir jau atsirado namų ilgesys, norisi stabilumo. Kai sulaukiau tėčio klausimo: „Nu tai ką, perimsi versliuką?“, atvažiavau ir pagalvojau: „O kas, jeigu ne aš?“.
Vis tiek bus laikas, kai reikės kurti ir šeimą, atsiras vaikai, tiesiog norisi turėti tam tinkamą vietą.
Man Druskininkai yra labai prie širdies, labai gražus kurortas, kuriame netrūksta veiksmo ir žmonių. Mes kai Ignalinoj esam – irgi gražus miestas, bet tikrai jisai nėra taip išpuoselėtas ir jo galimybės nėra išnaudotos.
Aš studijuoju verslą, marketingo studijas dabar užbaiginėju, paskutiniai metai liko. Aštuonis mėnesius mokiausi Brazilijoje – Lotynų Amerika man labai patinka, žmonės šilti, jų kultūra tokia įdomi. Man patinka stebėti kitas kultūras, mokytis iš jų ir kažką naujo atsivežti į Lietuvą ir Druskininkus.
