Atgimstanti medinė vila „Oazė“ – ne tik pastatas, bet ir Druskininkų istorija, kuri bus išsaugota
Druskininkai šiandien daugeliui asocijuojasi su moderniu kurortu, išpuoselėta aplinka ir ramybe. Tačiau dar prieš kelis dešimtmečius miesto vaizdas buvo visai kitoks, todėl šiame kontekste ypač ryškiai atsiskleidžia pavienių iniciatyvų svarba – tokių, kurios ne tik atkuria pastatus, bet ir formuoja naują santykį su istorija.
A. Ramanauskas: „Vila „Oazė“ – vienas iš tarpukario kurortinės architektūros pavyzdžių. Tokios vilos kadaise kūrė visą Druskininkų veidą – jos buvo ne tik poilsio vietos, bet ir gyvenimo būdo dalis.“ / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Kai kurie miestai atsiveria per gatves, kiti – per žmones. Druskininkuose vienas iš tokių „raktų“ yra asociacija „Druskininkų klubas“ – bendruomenė, kurioje susitinka skirtingos patirtys, idėjos ir iniciatyvos. Būtent čia užsimezga pažintys, kurios vėliau virsta projektais, o naujai atvykusiems – tai tampa natūraliu keliu į miesto gyvenimą.
Neatsitiktinai būtent ši bendruomenė tapo vienu iš pirmųjų tiltų į miestą ir iš Kauno kilusiam vilniečiui verslininkui Alfredui Ramanauskui – kultūros paveldo entuziastui, šiandien naujam gyvenimui prikeliančiam vieną gražiausių Druskininkų kurorto tarpukario medinių vilų.
„Druskininkų klubas“ – tai ne tik susitikimų vieta, bet ir bendruomenė, burianti aktyvius, miestui neabejingus žmones. Atvirumas, smalsumas ir noras veikti čia tampa bendru vardikliu, o naujai atvykusiems – natūraliu keliu įsilieti į miesto gyvenimą. Būtent per šią bendruomenę Druskininkai atsiveria ne kaip kurortas, o kaip gyvas, kuriantis miestas – toks, kokį šiandien atranda ir Alfredas.
Jo iniciatyva Druskininkuose baigiama prikelti viena iš ryškiausių tarpukario kurortinės architektūros simbolių – vila „Oazė“. Pastatyta dar 1928 metais, ji kadaise buvo laikoma moderniu ir prabangiu pensionatu, o šiandien atgimsta, kaip kultūros ir bendruomenės erdvė. „Tai ne tik pastato atnaujinimas, bet ir bandymas išsaugoti nykstančią medinę kurorto tapatybę“, sakė projekto iniciatorius Alfredas.
Kadaise apleista vila šiandien atgimsta naujam gyvenimui ir jau netrukus taps nauja kultūrine erdve. Tačiau, kaip sakė pats Alfredas, svarbiausia šiame procese – ne tik pastatas, bet ir platesnė prasmė – miesto tapatybės išsaugojimas.
A. Ramanausko iniciatyva Druskininkuose naujam gyvenimui baigiamas prikelti vienas iš ryškiausių tarpukario kurortinės architektūros simbolių – vila „Oazė“ / Asmeninio archyvo ir Roberto Kisieliaus nuotraukos
– Alfredai, kaip prasidėjo Jūsų istorija Druskininkuose?
– Mus čia atvedė kultūros paveldas. Visada žavėjomės medine architektūra – ir Kauno Žaliakalniu, ir senosiomis Palangos vilomis. Tai yra gyva istorija, kuri dar išlikusi, bet labai trapi.
Viskas prasidėjo 2016 metais, kai žmona Ingrida internete aptiko skelbimą apie Turto banko parduodamą vilą Druskininkuose. Nors pastato būklė buvo itin prasta, sprendimas jį įsigyti buvo greitas.
Tai nebuvo reprezentacinis objektas – priešingai. Pastatas buvo smarkiai apleistas, po karo ir sovietmečiu iš esmės suniokotas: supuvęs, apaugęs grybu, vietomis – net fiziškai išardytas. Tačiau būtent tokie objektai ir yra įdomiausi – jie turi istoriją, kurią galima atkurti.
Vila buvo įsigyta banko aukcione, o kartu su ja prasidėjo ir ilgas restauravimo procesas. Kai atsirado galimybė įsigyti sunykusią vilą Druskininkuose, supratome, kad tai nėra tik projektas. Tai – atsakomybė.
– Kuo ši vila išskirtinė?
– Tai vienas iš tarpukario kurortinės architektūros pavyzdžių. Tokios vilos kadaise kūrė visą Druskininkų veidą – jos buvo ne tik poilsio vietos, bet ir gyvenimo būdo dalis.
Šiandien tokių pastatų lieka vis mažiau, todėl kiekvienas išsaugotas objektas tampa svarbus visam miestui.
– Kokia buvo jos būklė?
– Ji buvo labai prasta. Pastatas ilgą laiką buvo netinkamai prižiūrimas, vėliau – apleistas, stipriai pažeistas vandens, ugnies ir, ko gero, stipriausiai – žmonių, nemokančių, nemylinčių savo darbo, negerbiančių paveldo. Bet išlikusios detalės, menka vaizdinė medžiaga leido po truputį suprasti, kokia vila buvo ir sudėlioti pilną mozaiką. Smagu, kad vėliau atrasta papildoma istorinė medžiaga patvirtino atkūrimo procese padarytus sprendimus.
– Kodėl Jums buvo svarbu išsaugoti būtent medinę architektūrą?
– Medinė architektūra yra labai pažeidžiama, ji greitai nyksta. Jei ja nesirūpinama, ji tiesiog dingsta.
Bet kartu ji sukuria miesto identitetą – mastelį, jaukumą, santykį su gamta. Be jos Druskininkai būtų visai kitokie.
– Senos, medinės vilos restauravimas, matyt, nebuvo lengvas procesas?
– Tikrai ne. Pastatas ilgą laiką buvo nenaudojamas, per dešimtmečius smarkiai pažeistas – daug kas supuvę, sunaikinta.
Didžiausias iššūkis buvo ne formalūs reikalavimai, o pats požiūris į darbą. Restauruojant paveldą, medinę architektūrą, reikia kantrybės, kruopštumo, pastangų atkurti visumą ir detales, naudoti autentiškas medžiagas ir technologijas, o ne tiesiog padaryti „greitai ir patogiai“.
Tai tam tikra prasme – ir mokymosi procesas. Pradedi matyti detales, supranti, kiek daug rankų darbo būdavo įdedama anksčiau.
Įsimintina išvyka su Druskinijnkų klubo nariais į „Royal Horse resort“ / Asmeninio archyvo nuotrauka
– Restauravimas buvo kantrybės ir požiūrio išbandymas?
– Didžiausias iššūkis šiame procese buvo ne biurokratiniai reikalavimai, kaip dažnai manoma. Paveldosauga tikrai nėra didžiausia kliūtis – kai kuriais atvejais reikalavimai net gana lankstūs. Didžiausias iššūkis buvo rasti žmones, kurie gebėtų dirbti su tokiu objektu. Restauravimas reikalauja visai kitokio požiūrio, nei įprasta statyba. Čia negalioja greičio ar pigiausio sprendimo principai.
Sudėtinga rasti meistrus, kurie nori ir moka dirbti lėtai, kruopščiai, laikydamiesi autentiškumo. Daug kas šiandien orientuojasi į greitą rezultatą, o čia reikia kantrybės – ir supratimo, kodėl darai būtent taip, o ne kitaip.
Dėl šios priežasties didžioji dalis specialistų buvo kviečiami iš kitų miestų, nors projekte dalyvauja ir keletas vietinių meistrų.
Tai buvo savotiška edukacija. Pradedi matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavai – kiek daug buvo daroma rankomis, be šiuolaikinių įrankių. Pradedi kitaip vertinti ir pastatus, ir patį darbą. Tokie projektai pakeičia santykį su kultūros paveldu – jis tampa ne formalus įsipareigojimas, o gyvas, suprantamas procesas.
– Kodėl, Jūsų manymu, svarbu saugoti būtent medinę architektūrą?
– Ji yra labai trapi ir greitai nykstanti. Mūriniai pastatai išlieka ilgiau, o mediniai, jei jais nesirūpinama, tiesiog dingsta.
Bet kartu jie kuria miesto veidą, jo jaukumą, identitetą. Druskininkai be medinių vilų būtų visai kitas miestas.
Todėl tokie projektai nėra tik asmeniniai – jie prisideda prie bendro miesto charakterio išsaugojimo.
– Ar Jūs jau jaučiatės Druskininkų miesto dalimi?
– Po truputį. Čia praleidžiu daug laiko, dažnai – net daugiau nei Vilniuje. Tik tai nėra poilsis – atvažiuoju dirbti, organizuoti atkūrimo darbus. Kai viską užbaigsime, manau, kad čia jau būsime įkėlę abi kojas.
– Kaip Jūs šiandien vertinate pačius Druskininkus?
– Jei palyginčiau su tuo, ką mačiau prieš kelis dešimtmečius, pokytis yra milžiniškas. Miestas tvarkomas kryptingai, nuosekliai, labai apgalvotai.
Labai patinka, kad čia išlaikytas balansas su gamta – nesi „atskirai“ mieste, o esi joje. Ir pats miestas yra lėtas, kompaktiškas, jaukus, patogus žmogui.
– Įsiliejote ir į „Druskininkų klubą“. Kuo jis Jus patraukė?
– Kai pradėjome daugiau laiko leisti Druskininkuose, natūraliai atsirado poreikis pažinti vietos žmones. Klubas tam pasirodė labai tinkama erdvė.
Tai – atvira, aktyvių žmonių bendruomenė. Nėra uždarumo – priešingai, jautiesi kviečiamas įsitraukti. Būtent tas atvirumas ir patraukė.
– Ką Jums suteikia ši bendruomenė?
– Visų pirma – pažinimą. Per klubą susipažįsti su žmonėmis, veiklomis, vietomis, kurių kitaip gal net nepamatytum.
Tai yra gyva, įvairi bendruomenė, kurioje vyksta daug įdomių dalykų. Manau, kad tokios iniciatyvos miestui yra labai svarbios – jos kuria ryšį tarp žmonių.
– O ko dar trūksta?
– Mano manymu, viena iš svarbiausių sričių yra švietimas. Mano žiniomis, Druskininkai šioje srityje jau turi gerą vardą. O tai tiktai gali pritraukti jaunas šeimas.
Šiandien, kai žmonės gali dirbti nuotoliu, gyvenamosios vietos pasirinkimas tampa lankstesnis. Tokiu atveju sprendimą dažnai lemia būtent mokyklos.
– Grįžkime prie vilos – kada ji atvers duris?
– Planuojame šią vasarą. Pats pastatas jau beveik baigtas, liko vidaus įrengimas.
– Kokia tai bus erdvė?
– Norime, kad tai būtų gyva kultūrinė vieta – kameriniams renginiams, muzikai, tekstams, vizualiniam menui.
Tai nebus masinė erdvė, labiau – vieta patyrimui, susitikimams, jaukesniems renginiams – tokia, kuri natūraliai papildytų Druskininkų kultūrinį gyvenimą.
Norime, kad vila būtų gyvas objektas. Kad čia vyktų nedideli renginiai – muzikos vakarai, tekstų skaitymai, parodos. Tai neturi būti masinė vieta, labiau – kokybiškas, intymesnis kultūrinis gyvenimas.
Planuojame pirmuosius lankytojus priimti jau šią vasarą. Nors dar laukia vidaus įrengimo darbai, pats pastatas jau pasiekė finišo tiesiąją.
Tokie projektai ne tik atgaivina fizinius objektus, bet ir keičia požiūrį į tai, kas yra vertinga. Jie primena, kad paveldas nėra tik praeitis – tai ir galimybė kurti naują, šiuolaikišką turinį, išlaikant ryšį su istorija.
Svarbiausia – ne greitas rezultatas, o procesas, leidžiantis iš naujo atrasti tai, kas jau buvo beveik prarasta, ir suteikti tam naują gyvenimą.
Parengė Laima Rekevičienė
