K. Andrulionis: „Tik sėdėdamas namuose ir nieko neveikdamas, savęs niekur nerealizuosi“

Druskininkų miestas yra turtingas veiklaus jaunimo, čia jaunuoliai gali drąsiai kurti, tobulėti ir savo svajones paversti realybe. Vienas iš tokių – nuostabiame kurorte užaugęs drąsus, iniciatyvus ir smalsus septyniolikmetis Kristupas Andrulionis. Draugai sako, kad Kristupas – komunikabilus, gerą energiją skleidžiantis, nuolat besišypsantis vaikinas. Sulaukęs kvietimo, jis visada įsitraukia į visuomenines veiklas – filmuoja, fotografuoja, montuoja vaizdo įrašus. Apie savo pomėgius bei patirtis Kristupas papasakojo ir „Mano Druskininkai“ skaitytojams.

Kristupas visada įsitraukia į visuomenines veiklas – filmuoja, fotografuoja, montuoja vaizdo įrašus/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kristupai, žinau, kad dabar didžiąją Tavo kasdienybės dalį užima fotografija. Kada ja susidomėjai?

– Fotografija rimčiau domėtis pradėjau, besimokydamas aštuntoje klasėje. Tada lietuvių kalbos mokytoja paprašė įamžinti gamtos meilės ženklus. Ši tema mane pastūmėjo nerti į fotografiją dar giliau. Tuo metu nieko nežinojau apie patį fotografavimą, neturėjau geros įrangos, viską fotografuodavau telefonu. Vis dėlto nugalėjo didelis noras tobulėti ir svajonė kada nors rankose laikyti profesionalų fotoaparatą.

Taigi pradėjau dalyvauti įvairiuose savivaldybės organizuojamuose fotografijų konkursuose. Vėliau močiutė padovanojo skaitmeninį fotoaparatą, kuriuo užfiksuodavau dar gražesnius vaizdus. Ir tada jau nebūdavo dienos, kad kažko nenufotografuočiau…

– Kodėl būtent šis hobis Tave taip sužavėjo?

– Kai pradėjau fotografuoti, susipažinau su naujais žmonėmis, kurie ilgainiui tapo mano draugais. Be to, šis pomėgis man leidžia užfiksuoti gražius žmonių gyvenimo momentus. Įdomu pamatyti, kokios žmonių istorijos slepiasi už nuotraukų – juk fotografuodamas visa laiką būnu kartu su jais, stebiu jų nuotaikas. Man atrodo, kad, užsiimdamas šia veikla, darau gera kitiems, o kartu įprasminu ir savo laisvalaikį, pradedu geriau pažinti save, pasikraunu malonių emocijų, tobulėju.

– Ką fotografuoti mėgsti labiausiai ir kodėl?

– Labiausiai mėgstu fotografuoti Druskininkuose esančius objektus: bažnyčią, muzikinį fontaną ir panašius. Be to, fotografuoju ir renginius, kuriuose įamžinu ypatingas žmonių gyvenimo akimirkas – jų nesinori pamiršti. Vos viena tokia nuotrauka ateityje žmogui gali priminti ne tik patį įvykį ar jo detalę, bet ir leisti nors trumpam susigrąžinti tuo metu patirtas emocijas, akimirkos stebuklą.

K. Andrulionis atsakingas už tiesiogines Druskininkų bažnyčios mišių transliacijas, fotografuoja ir filmuoja ten organizuojamus renginius/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Matau, kad fotografija – neatsiejama Tavo gyvenimo dalis. Ar ir savo ateitį žadi sieti su šiuo pomėgiu? O gal turi kitokių siekių?

– Fotografavimas yra tik dalis mano kasdienybės. Nežinau, kokia linkme pasisuks mano gyvenimas, bet esu tikras, jog šis hobis visada išliks mano širdyje. Norėčiau savo ateitį susieti su informacinėmis technologijomis, programavimu.

Šiose srityse save realizuoju jau dabar. Trečius metus Druskininkų bažnyčioje užsiimu veiklomis, susijusiomis su informacinėmis technologijomis: esu atsakingas už tiesiogines bažnyčios mišių transliacijas, administruoju bažnyčios interneto svetainę ir „Facebook“ paskyrą, paruošiu įrangą Druskininkų parapijos Šv. Augustino religijos studijų centro paskaitoms. Žinoma, fotografuoju ir bažnyčioje organizuojamus renginius, kitas veiklas, filmuoju, montuoju vaizdo įrašus. Šios veiklos man labai patinka, jos padeda tobulėti.

– Sakoma, kad svajonės pildosi. Pafantazuok, kaip save įsivaizduoji po dešimties metų?

– Po dešimties metų įsivaizduoju save kuriantį pažintines programas, padėsiančias į Druskininkus atvykusiems svečiams geriau pažinti kurortą.

– Artimieji ir draugai žino, kad fotografija – ne vienintelis Tavo hobis. Apie kitą mėgstamą užsiėmimą – veiklas Druskininkų bažnyčioje – jau užsiminei ir interviu metu. Ką dar veiki laisvalaikiu?

– Prieš keletą metų mama paskatino mane pakviesti kleboną Vaidą Vaišvilą į „Facebook“ draugus. Jis mane priėmė, o paskui pakvietė patarnauti bažnyčioje. Pirmą kartą atėjęs į bažnyčią patarnauti mišiose, visiškai nežinojau, kaip tai daryti. Tačiau klebonas mane padrąsino ir nuramino. Taip ir įsitraukiau į patarnautojų gretas. Iš pradžių buvau tik patarnautojas, o dabar esu atsakingas ir už tiesiogines mišių transliacijas Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos „Facebook“ paskyroje

Kristupas labiausiai mėgsta fotografuoti Druskininkuose esančius objektus/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Papasakok, kuo Tau svarbi bažnyčia? Gal suteikia vidinę ramybę, susikaupimą ar duoda galimybę įsiklausyti į savo vidų?

– Bažnyčia man suteikia daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi, padeda nugalėti scenos baimę. Ji tapo mano antrais namais, vieta, kurioje gera ir malonu būti.

– Dažnai susiduriame su jaunimu, kurį pritraukti į bažnyčią – tikras iššūkis. Kaip manai, ar tai įmanoma pakeisti? Kaip sudominti jaunus žmones, kad jie norėtų eiti į mišias?

– Kiekvienas turi pasirinkimą – eiti į bažnyčią ar ne. Man atrodo, kad paauglius gali sudominti renginiai ar kitos veiklos bažnyčioje, susijusios su jaunimu. Paauglius stabdo jų pačių požiūris į Dievą ir tikėjimą. Bet bažnyčios tikrai nereikia išsigąsti. Galbūt pirmiausia vertėtų daugiau pabendrauti su jaunuoliais, kurie dažnai lankosi bažnyčioje, ar patarnautojais.

– Paaugliai ieško būdų, kaip galėtų atrasti save, naujus hobius, tačiau dažnas sustoja pusiaukelėje, manydamas, kad neturi jokių talentų ir nežino, kurioje srityje galėtų save realizuoti. Ką patartum tokiam bendraamžiui?

– Būdamas namuose ir nieko neveikdamas, savęs niekur nerealizuosi. Reikia dalyvauti įvairiuose renginiuose, stovyklose. Ir galbūt tada atrasi save ir savo pomėgius, kurie gali tapti nuolatine veikla, o ateityje – net ir profesija, darbu.

Austėja Kleponytė