Dzūkų tapatybės sergėtoja S.Kvaraciejienė: „Smagu, kad nugyvenau laimingą ir gražų gyvenimą“
„Lietuvą kankina trys baisios ligos – vėžys, pavydas ir gobšumas. Ačiū Dievui, nė viena iš jų nesergu. Man visi geri, gyventi man gera, ant nieko nepykstu, mėgstu pašposyt, kiek turiu, tiek man užtenka. Tik tas laikas labai greitai bėga, net nepajutau, kaip aštuoniasdešimt stuktelėjo“, – kalbėjo žinoma mūsų krašto šnekamosios kalbos meistrė, audėja, dainininkė Stasė Kvaraciejienė.
S.Kvaraciejienė jaučiasi nugyvenusi laimingą gyvenimą. ( DKC archyvo nuotr.)
Su Stasele kalbamės jos jaukiame butelyje Druskininkų centre, kur dar nenuvyto jos draugų, bičiulių ir artimųjų garbaus jubiliejaus proga padovantos gėlės. Kalbamės apie jos – puikios pasakotojos – talento ištakas, gyvenimo vingius, dainai ir dzūkiškų istorijų porinimui paskirtus tris dešimtmečius.
– Kur Jūsų tėviškė, kur Staselės šaknys?
– Esu Merkinės parapijos merga, gimiau Kasčiūnų kaime, ten, kur partizanų vadas Tigras gyveno. Augau be tėvo, 1941 metais jis žuvo, mama liko mėnesio nėščia. Visko buvo. Karo neatsimenu, maža buvau. Pasakojo, kad karo metais mane susupdavo į pagalvę, kad, jei uždegtų trobą, galėtų skubiai išnešti.
Su „Stadalėle“ S.Kvaraciejienė apvažiavo visą Lietuvą. ( DKC archyvo nuotr.)
Baigiau tik septynias klases ir daugiau niekur nesimokiau, tik amato pas kaimo siuvėją. Paskui įsidarbinau į „Nemuno“ sanatoriją. Apsiženijau su kaimynu, kuris gyveno už dviejų kilometrų. Bet nelabai ščyras jis buvo, tai paskolinau jį kitai. Jau jis numirė ir ta moteriškė jį pakavojo, bet sūnų užsiauginau. Ačiū Dievui, kad jis nenuėjo šunų keliais, turiu ir dvi anūkes. Mama gyveno pas mane, sulaukė 101 metų, o močiutė net 104 metų, diedukas – 96 metus. Visi ilgaamžiai, gal dėl to, kad kaime buvo geras klimatas, grynas oras, viskas buvo savo: ir duona, ir pienas, ir grikiai.
Žemės daug neturėjome, o gyvent reikėjo. Diedulis, būdavo, prikerta šakų, nuveža į Alytų, žydeliams parduoda ir parveža pinigų. Man nupirko baltas basutes. Tai eidama į bažnyčią, jas nusiaudavau, prie bažnyčios apsiaudavau, o namo grįždavau jomis rankose nešina. Labai jas saugojau – kreida, dantų milteliais valydavau. Viską saugojau, sveikatos turėjau. Diedulis buvo tvarkingas, jis buvo gyvenęs Amerikoje, mokė mus gyventi ir darbus dirbti, kašikus pynė, juos parduodavo Merkinėje. Bobutė ir mama audė, mane to amato išmokė. Dar ir dabar kaime audimo staklės yra, gal mano anūkė išmoks austi. Kooperatinis butas yra uždirbtas mano iš audimo. Austi vienas malonumas.
– Daugelis druskininkiečių ir visos Lietuvos folkloro entuziastų Jus pažįsta, kaip Druskininkų kultūros centro etnografinio ansamblio „Stadalėlė“ dalyvę ir garsiausią Dzūkijos pasakotoją. Kaip atsiradote „Stadalėlėje“?
– Viskas prasidėjo nuo „Nemuno“ sanatorijos. Ten dirbau beveik 30 metų – padavėja ir sandėlininke. Tuo metu kiekviena sanatorija turėjo savo etnografinį kolektyvą, tai pradėjom ir mes „Nemune“ dainuoti. Paskui atėjome į Kultūros centrą. Susirinko mūsų daug, senovinės moterys, visos iš šito krašto, visos dzūkės, visos mokėjom tas pačias giesmes, buvo geros vedančiosios, tai greit išsimokinom dainas. Čia gerai pritapom, bet visos išmirė, likau aš vyriausia. Labai jau greitai bėga tie metai. Kai „Nemune“ dirbau padavėja, tai valytojos, kurioms tuo metu buvo po 60 metų, man atrodė labai senos. Bet viena mano vyresnė draugė man praėjusį sekmadienį komplimentą pasakė: „Kai ėjai komunijos per bažnyčią, tai gerai atrodei, nesulinkusi“.
– Jūs ne vieną kartą buvote pripažinta geriausia pasakotoja. Iš kur tas talentas? Iš kur tos istorijos?
– Kadangi mane dieduliai daugiausia augino, tai daug laiko su jais praleidau ir visur dalyvaudavau. Buvau cekava, viską prisimindavau, ką pasakodavo diedukas ar kaimynai, kai ateidavo kortuoti ar balanų plėšyti. Man būdavo įdomu ir kai jaunimas priporindavo baisių istorijų, po jų net baisu būdavo užmigti.
O mano porinimai prasidėjo dar “Nemuno“ laikais. Kai nuvažiavom su ansambliu į koncertą gal Birštone, gal Palangoje, man vadovė sako, kad reikia paporint ką nors. Tai ir pradėjau: „Mes iš kurorto atvažiavom, tai paporinsiu, kaip anksčiau mes gydėmės, kokius receptus naudojom. Reikia miške susieškoti arklio pėdos pieskų, tabako kamblių, svogūnų lukštų, pasiutusio (tekio) kuilio taukų. Viską sumaišyt puode ir pavirti. Užsikurt pečių, nusirengt ir žemiau juostos tuo mišiniu išsitrint, tada visos ligos dings“. Žmonėm patiko. Taip ir prasidėjo.
„Stadalėlės“ moterys bendrauja su įvairių šalių folkloro kolektyvais. ( DKS archyvo nuotr.)
– Koks gražiausias ir šviesiausias Jūsų gyvenimo etapas?
– Jaunystė. Į šokius eidavome, sunku būdavo sulaukti, kada ateis šokių diena. Lengvai šokau, buvau išmokusi valsą, polką, fokstrotą. Dziedulis mušdavo ritmą, giedodavo, liepdavo mokytis šokti. Viskas, kas buvo jaunystėje, puikiai atsimenu. Man dar ir audimas padėjo išgyventi, kai audi, jauti puikią emociją. Gyvenau ir be tėvo, ir be vyro, bet nenuėjau šunų keliais. Kam dėkavot? Dievui!
– Kas Jus dabar džiugina?
– Pirmiausia, džiaugiuosi savo šeima ir savo sveikata. Džiaugiuosi, kad nenuėjau šunų keliais. Kai išsiskyriau su vyru, sūnui buvo treji. Neįlindau svetimon šeimon, geriau aš paskolinau savo vyrą kitai. Su visais gražiai buvau. Smagu, kad nugyvenau laimingą ir gražų gyvenimą. Man visi buvo geri.
– Ar dabartinis jaunimas domisi tradicijomis, ar jiems svarbi dzūkiška tapatybė?
– Reiktų, kad seneliai ir tėvai jaunimui daugiau duotų džiazo ir jiems apie tradicijas pasakotų. Nereikia to reikalauti iš valdžios ir iš mokytojų. Mano pirmieji ir geriausieji mokytojai buvo dziedulis su bobule, paskui mama rodė pavyzdį. Jauni nenori eiti dainuoti senovinių dainų, gal neturi laiko. Ši karta ant asfalto gimusi, o mes –ant žemės. Mes būdavome draugiškesni, vieni kitiems padėdavome, o dabar vienas kitam gatavas gerklė perkąst. Labai vieni kitiems pavydi. Dzūkai buvo labai geri žmonės, bet juos, kaip ir visus lietuvius, apsėdo trys baisios ligos: vėžys, pavydas, gobšumas.
– Ar gramelį padarote?
– Padarau, dzūkiškos. Gal dėl to ir sveika (juokiasi).
Laimutis Genys