Ar amžius žmogui suteikia išminties?
Tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime pirmieji prisiminimai susiję su konkrečios patalpos vaizdais, o vėliau – kiemo ir širdžiai artimomis vaikystės gatvėmis.
Kiekvienas iš mūsų vieną gražią dieną sukuria savo pasakojimą apie mokyklą, miestą ar nepakartojamą savo gyvenimo istoriją. Kiekvienas iš mūsų sutinka savo gyvenimo mokytojus, atranda savo patirtis ir plečia pažinčių geografiją. Tačiau kiekvienam iš mūsų praeities vaizdą būtų sunku sudėlioti, jei nebūtų draugų, kurie prisimena savaip ar geriau už mus, jei nebūtų laikraščių ir knygų, kuriuos būtų galima perskaityti.
XX a. pabaigoje, būdamas jaunu žmogumi, pradėjęs keliauti po apylinkių gyvenvietes, susižavėjau senų žmonių pasakojimais. Tuomečiuose kaimuose dar labai daug kas kalbėjo dzūkiškai. Kaimo žmonės švytėdavo nepakartojama išminties šviesa.
Mažaraščiai ir neraštingi senukai išsakydavo tokius, iš pažiūros paprastus, tačiau labai prasmingus teiginius apie gyvenimą ir praeitį, kuriuos, kaip man tada atrodė, galėjau suprasti, tik pakankamai pagyvenęs šiame pasaulyje ir patyręs kai kuriuos gyvenimo išmėginimus. Mąstydamas apie sutiktus mūsų krašto senukus, supratau, kad jų išminties formulė – tai sugyvenimas su juos supusia gamta ir likimu. Juk dalis jų per savo ilgą gyvenimą retai toliau savo kaimo ribų išvažiuodavo. Žavėjo vidinė jų ramybė, pagarba juos supusiems žmonėms, susitaikymas su praeitimi, nesusireikšminimas ir paprastumas. Jie išmoko sumenkinti savo asmenines skriaudas ir atleisti įžeidusiems. Žmonės – ne gėlės, tačiau supranta, kad ateina laikas žydėti, ateina laikas vysti. O išmintimi, tarytum sėklomis, dalytis nebūtina, nes sėkla ne visur išdyksta ir ne visiems reikalinga.
Atrodo, kad prisimenu visus. Ypač neraviškį Tankelevičių, gyvenusį po didele, sena, plačiašake liepa. Liepai buvo tiek metų, kiek pačiam Tankelevičiui. Kai jis gimė, medį prie namo pasodino tėvas. Tačiau vieną gražią dieną kažkam ši graži ir didelė liepa užkliuvo, atvažiavo ir nupjovė. Niekas su Tankelevičiumi nesitarė, leidimo neklausė, o jis ir neprieštaravo. Tą pačią dieną senasis Tankelevičius mirė.
Puikiai prisimenu kitą neraviškį – Izidorių Kalpoką, papasakojusį apie savo brolių – Lietuvos patriotų likimus. Pasakotojas atskleidė tuomečių kaimo mokytojų vaidmenį Neravų kaimo kryžiaus pastatymo istorijoje. Kaip man pasirodė, nelabai gražų vaidmenį. Labai gerai prisimenu senukus, druskininkiečius Ufnalievskius. Atrodytų, nieko ypatingo tuose žmonėse nebuvo ir nieko įdomaus papasakoti jie negalėjo. Nelaimingi giminaičių likimai, nuolatinis sunkus darbas privačiose ir valdiškose sanatorijose, socialinis pažeminimas, vidinis diskomfortas ir skriauda dėl „netinkamos“ tautybės, gyvenant netinkamoje vietoje. Tačiau svarbiausia yra ne tai, o kita – ramybė ir tikėjimas, kad gyvenimas buvo nugyventas ne veltui, kad gyventa buvo gražiai ir gerai, o senatvė sutikta gimtoje vietoje ir oriai.
Dar buvo pažintis su mokytoja Kuprijanovič, kuri kiekvieną dieną tvarkydavo kapus senosiose Druskininkų kapinėse. Sakydavo – reikia, nes jau niekas nesutvarkys. Kartą pasakė, kad norėtų numirti bažnyčioje. Taip ir atsitiko.
Kitos pažinties metu senasis Žuraulis papasakojo apie mano senelio jaunystės metus Randamonių kaime. Niekada jo tokio, kokiu nupasakojo, nepažinojau.
O dar buvo pažintis su Ratnyčios gyventoja, kurią aplankiau, jau gulėjusią mirties patale. Pakalbinti leido vaikai. Ji netikėtai prisipažino apie savo jaunystės meilę mano seneliui. Tuo metu buvo paprasta kaimo mergaitė, supratusi, kad ji mokytojui – ne pora.
Pažintis su mokytoja Švalb buvo nepaprasta. Galėtum pagalvoti, kad šios moters likimas susiklostė sėkmingai. Išgyvenusi karo siaubą, liko gyva, tačiau, kaip prisipažino, nebūna dienos, kad jos nelankytų baimės.
Tęsti prisiminimus apie XX a. pabaigoje gyvenusius senolius, atrodo, galėčiau labai ilgai. Kiekvienas atsiskleidė sava šviesa.
Bet dabar apie dabartį. Pasikeitė ir laikai, ir žmonės. Regis, netikėtai visi tapo versliais ir protingais. Nuomonės pasidarė labai svarbios, gyvename šia diena. Prieštarauti ar nesuprasti negalima, nes sunaikins žodžiais, įsibraus į asmeninį gyvenimą ar iškoneveiks. Susidaro įspūdis, kad nebeliko pagarbos, paprastumo ir rimties – seni niekina jaunus, jauni nesupranta, nepriima ir negerbia senatvės. Atrodytų, kad turi būti „teisinga“ nuomonė, „teisingas“ požiūris. Esą, jei tu „raudonas“, tai būtinai esi prieš „žalius“, jei „juodas“, tai priešas „baltiems“. Vyksta savotiškas karas – visų prieš visus ir kiekvieno prieš kiekvieną, neieškant susitarimo, susitaikymo.
Prisiminimams nebelieka vietos, nes jie gali pasirodyti žalingi… Tik neaišku – kam? Štai ir šiandien vienas senas žmogus, druskininkietis, kurio asmeniškai nepažįstu (tik iš dalyvavimo socialinėje erdvėje) parašė man laišką, kuriame iškoneveikė. Šiaip sau, nenurodęs konkrečios priežasties. Visada maniau, kad su amžiumi ateina išmintis. Tačiau šiandien tuo suabejojau…
Valerijus Voroninas