Viešojoje bibliotekoje suskambo paskutinių Adelberto Nedzelskio paveikslų spalvos

Būna dienų, kai laikas, atrodo, sustoja, o likimas virsta paslaptingu ir skaudžiu metraštininku, primenančiu gyvenimo laikinumą ir žodžiais sunkiai paaiškinamus sielų ryšius, besitęsiančius ten, kur nebėra žemiško skausmo…

Vienas iš tokių neįtikėtinų ir mistiškų lemties posūkių įvyko dailininko, menotyrininko ir Druskininkų garbės piliečio Adelberto Nedzelskio pomirtinės parodos atidarymo dieną. Tą pačią dieną į amžinojo poilsio vietą buvo išlydėta jo žmona Nijolė Nedzelskienė – ištikima bendražygė, jo kasdienybės šviesa ir atrama, kurios dėka menininkas galėjo kurti. Šis sukrečiantis sutapimas A. Nedzelskio pirmųjų mirties metinių minėjimą bei paskutiniųjų gyvenimo metų tapybos parodos „… o aš mačiau.“ atidarymą Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje pavertė ne tik atminimo, bet ir neaprėpiamos dviejų širdžių bendrystės liudijimu. Tiesiai iš kapinių į parodos salę atskubėję Nedzelskių šeimos nariai bei artimieji sulaukė pačių švelniausių užuojautos žodžių, o abiejų šviesių žmonių atminimas buvo pagerbtas bendra tylos minute.

Ypatingo jausmingumo vakarui suteikė dailininko sūnaus D. Nedzelskio žodžiai, praskleidę paslaptingą parodos gimimo šydą / Alvydo Lukoševičiaus nuotrauka

Ištikimas menui ir miestui

Kreipdamasi į susirinkusiuosius, renginio vedėja, Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė pastebėjo, kad tokią neeilinę dieną susipina jausmai – liūdesį keičia gilus dėkingumas parodos autoriui, kurio dėka bibliotekos skliautai prisijaukino meno mylėtojus. Kai 2012 m. iškilo nauji bibliotekos rūmai, būtent A. Nedzelskis buvo tas žmogus, kuris pirmasis savo darbais atvėrė menui šias erdves. Jam ši vieta buvo ypatinga, o jis buvo ypatingas bibliotekai ir kultūrinei miesto bendruomenei. Beveik kasmet bibliotekoje rengiamos šio kūrėjo parodos tapo gražiausia tradicija. Ji prasidėjo nuo pirmosios ekspozicijos, pavadintos „Prisiminimų vasara“, ir tęsėsi iki jubiliejinių, menininko devyniasdešimtmečiui skirtų „Pasižvalgymų“.

Dabartinė A. Nedzelskio tapybos paroda – tarsi jo paskutiniųjų gyvenimo metų atspindys. Ekspozicijos leitmotyvas, telpantis žodžiuose „…o aš mačiau“, kviečia apžvelgti, ką autorius išvydo ir patyrė per daugiau nei devynis savo amžiaus dešimtmečius. O išgyventi teko neįtikėtinai daug. Adelbertas iškentė tremties baisumus Buriatijoje, į kurią buvo ištremtas tiesiai iš Rietavo progimnazijos suolo. Ankstyvoje jaunystėje jam teko pakelti sunkaus pamaininio darbo naštą ir vargą. Net ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis Adelbertas atkakliai siekė mokslo – Užbaikalės regione studijavo baldų technologiją, o šeimai sugrįžus į Lietuvą, mokslus tęsė Telšių taikomosios dailės technikume. Kiek vėliau jo profesinę biografiją papildė Valstybiniame dailės institute įgyta menotyrininko specialybė.

1963 m. A. Nedzelskis įsikūrė Druskininkuose ir liko jiems ištikimas iki pat gyvenimo pabaigos, nors jo, kaip menotyrininko ir dailininko, talentas tikrai būtų leidęs įsitvirtinti didžiuosiuose šalies miestuose. Kurorte šis žmogus prigijo tarsi ąžuolas, o jo kultūrinės veiklos šakos dešimtmečiais gaubė ir saugojo miesto identitetą. Net tris dešimtmečius Adelbertas vadovavo M. K. Čiurlionio memorialiniam muziejui. Jis matė gilią šio darbo prasmę, nes visa širdimi jautė genijaus kūrybos gelmę. Jis plėtė muziejų ir garsino Čiurlionio vardą tuomet, kai šis dar nebuvo taip plačiai pripažintas. Profesinė veikla jam buvo svarbiausia. Darbe priėmęs lankytojų srautus, namuose jis dar rengdavo medžiagą paskaitoms apie Čiurlionį, rašė straipsnius ir knygas. Muziejaus vadovo pastangomis, buvo parengta unikali šios įstaigos veiklos kronika, surinktas spaudos archyvas, kurio šiandien sukomplektuoti nei fiziniu, nei skaitmeniniu būdu būtų neįmanoma.

1975 metais, kai buvo minimos Čiurlionio 100-osios gimimo metinės, A. Nedzelskis savo autoritetu aktyviai palaikė memorialinio medinių skulptūrų ir stogastulpių ansamblio „Čiurlionio kelias“ kūrimo idėją. Originalūs darbai iškilo palei kelią, vedantį nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų. Būdamas autoritetingas menotyros ekspertas ir talentingas medžio drožėjas, A. Nedzelskis pats įsiliejo į skulptūrų kūrėjų gretas ir tapo vieno iš kūrinių autoriumi. Didžiojo kompozitoriaus ir dailininko atminimą jis įprasmino trimis vaidmenimis – muziejininko, tyrinėtojo ir kūrėjo.

Už nenuilstamą darbą, saugant, tyrinėjant ir propaguojant M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą, bei už lietuviškosios kultūros puoselėjimą A. Nedzelskis dar 1997 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. O 2003 m. jam buvo suteiktas Druskininkų Garbės piliečio vardas – tai tapo pelnytu bendruomenės dėkingumo ženklu šviesuoliui, garsinusiam miesto vardą toli už Lietuvos ribų. Vėliau, 2018 m., už reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą kultūros ir meno srityje savivaldybė kūrėjui įteikė Druskininkų kultūros puoselėtojo premiją.

Paroda, gimusi iš mamos priesako ir sūnaus atverto tėvo archyvo

Paskutiniais gyvenimo metais, jau jausdamas laiko trapumą ir artėjančią tylą, A. Nedzelskis intensyviai tapė. Ekspozicija atskleidžia, kad jį ypač paviliojo abstrakčios kompozicijos, o vėlyvųjų kūrinių spalvų gama tapo tamsesnė, primenanti rudens sutemas ar artėjančio anapusinio pasaulio paslaptį. Tačiau šie sąskambiai išliko tobuli. Tai – ne liūdesio tamsa. Tai išminties, gilaus filosofinio matymo ir sielos ramybės paletė.

„…o aš mačiau“, – tyliai iš savo paveikslų šiuos žodžius taria dailininkas. Jis išvydo Čiurlionio kosmoso šviesą, matė Lietuvos atgimimą ir meno gyvastį. Ir visą šį regėjimą kūrėjas paliko kaip testamentą, sušildytą jautrios širdies šiluma. Belieka įsižiūrėti į paveikslus, pasiklausyti jų spalvų muzikos ir patiems patirti tai, ką per savo prasmingą gyvenimą matė A. Nedzelskis.

Ši paroda tapo dviejų žmonių amžinojo susitikimo liudininke: vienas iš jų paliko savo sielą paveiksluose, kitas išsinešė tą šviesą su savimi. Renginio dalyvių prisiminimai leido vėl pajusti ypatingą kūrėjo bei jo ištikimos gyvenimo palydovės sielų artumą.

Ypatingo jausmingumo vakarui suteikė dailininko sūnaus Daliaus Nedzelskio žodžiai, praskleidę paslaptingą parodos gimimo šydą. Jis papasakojo, kad surengti šią parodą buvęs vienas iš svarbiausių mamos, kuri buvo neįtikėtinai tvirta moteris, priesakų. Jos žodis buvo nepajudinamas tarsi akmuo – jeigu pasakė, vadinasi, taip ir turi būti. Nors ekspozicija buvo sumanyta dar prieš metus, Dalius prisipažino, kad iškart po tėvo netekties emociškai buvę sunku atverti jo archyvą. Tik praėjus šiek tiek laiko, jis galėjo po truputį pradėti naršyti po kūrybinį palikimą ir tyrinėti darbus. Pagrindinį impulsą parodos koncepcijai ir pavadinimui suteikė prisiminimai apie paskutiniąsias tėvo dienas. Klajodamas tarp žemės ir dangaus, tėvas daug pasakodavo apie tai, ką mato, ir kviesdavo artimuosius kartu pažvelgti į tuos vaizdinius. Pastebėjęs, kad kiti jo regėjimų neįžiūri, dailininkas klausdavo: „Tu nematai?“, ir pats sau pridurdavo: „O aš matau“. Jis matė kažką gerokai daugiau – tai, kas kitiems žmonėms praslysta pro realybės akis. Šie tėvo žodžiai tiesiog įaugo į būsimos parodos pavadinimą, ir Daliui pavyko lengviau atrinkti darbus „iš ano pasaulio“ – tuos, kurie gimė tėvo dvasinių ieškojimų erdvėje. Ilgus metus tapęs realistiniu stiliumi, gyvenimo saulėlydyje menininkas pasikeitė – paskutinieji jo darbai virto neatpažįstamais. Šiandien belieka spėlioti, kas tai buvo: dailininko emocija, noras paskutinį kartą laisvai pažaisti spalvomis, o galbūt – jau anapusinio pasaulio šviesos atspindžiai?

„Didumas to, kas mumyse“

Atkreipus dėmesį į A. Nedzelskio paveikslų koloritą, savo prisiminimais pasidalijo ilgametė Druskininkų kultūrinio vyksmo puoselėtoja ir nuolatinė parodų lankytoja Loreta Baliukonienė. Neslėpdama sukilusių emocijų, ji papasakojo neįtikėtiną vieno paveikslo, kurį menininkas nutapė dar 1970 m., istoriją. Apie 2000-uosius, kai buvo griaunamas „Nemuno“ sanatorijos valgyklos, kino, parodų ir koncertų salės pastatų kompleksas, Loreta, vaikščiodama po griuvėsius, už užsilikusios spintos pastebėjo pilkai žalsvą paveikslą ir iškart atpažino, jog tai – A. Nedzelskio akvarelė. Mediniai paveikslo rėmai tuomet buvo jau smarkiai pažeisti kirvarpų, sueižėję nuo drėgmės ir laiko. Vėliau, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje sutikusi paveikslo autorių, L. Baliukonienė prisipažino radusi nukentėjusį jo darbą ir norėjo jį grąžinti. Tačiau kūrėjas paveikslo atsisakė. Jam labiausiai rūpėjo tik viena – ar išliko paveikslo spalvos. Išgirdęs teigiamą atsakymą, dailininkas nusiramino. L. Baliukonienės teigimu, šį ypatingą A. Nedzelskio altruizmą ir dvasinį gerumą geriausiai atliepia Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Didumas to, kas mumyse“. Šias eiles Loreta padovanojo susirinkusiesiems – poeto žodžiai apie žmogaus vidinį grožį, meilę kitiems bei tikrąją gyvenimo prasmę tapo jautriu viso vakaro akcentu.

Pasisakė ir kiti renginio dalyviai. Parodų kuratorius, Veisiejų krašto bei Lazdijų rajono savivaldybės garbės pilietis Vytautas Žukauskas apgailestavo, kad iš gyvenimo traukiasi nuostabi mūsų tėvų karta – žmonės, kurie, neturėdami beveik nieko, padarė viską, kad mes šiandien turėtume ateitį. Svečio teigimu, A. Nedzelskis Druskininkams yra tarsi J. Marcinkevičius visai Lietuvai – atraminis kultūros bokštas, garbė ir sąžinė, pavyzdys, kaip mums reikėtų gyventi. V. Žukauskas prisiminė laikus, kai jam gimė mintis Veisiejuose įkurti paveikslų galeriją. Šia idėja pasidalijus su A. Nedzelskiu, ilgai laukti nereikėjo – būsimosios galerijos pradžia tapo dailininko dovanotas pastelės darbas. Netrukus Veisiejuose buvo suorganizuota ir pirmoji dailės paroda. Joje savo tapybą pristatė A. Nedzelskis. Kuratorius prisiminė akimirką, kai parodos autorius, vaikščiodamas po salę, garsiai kartojo: „Kaip jums gerai, kaip jums gerai!“. Paaiškėjo, kad menininkas kalbėjo su savo paveikslais, nuoširdžiai džiaugdamasis, kad jie išvydo dienos šviesą ir pagaliau prabilo į lankytojus.

Tautodailininkų globėjas ir kūrybos krikštatėvis

Garsūs medžio skulptoriai Antanas Česnulis ir Gintautas Akstinas pabrėžė glaudų A. Nedzelskio ryšį su tautodailininkais. Nors jis buvo diplomuotas menotyrininkas, niekada nedarė takoskyros tarp profesionalaus meno ir tautodailės. Druskininkų garbės pilietis A. Česnulis priminė, kad A. Nedzelskis patarimais ir darbais aktyviai talkino miškininkui Algirdui Valavičiui, kai šis statė „Girios aidą“. Po muziejų sukrėtusio gaisro jis vėl padėjo atkurti bei išplėsti ekspoziciją. A. Nedzelskis ypač domėjosi liaudies menu – nebuvo nė vienos parodos, kurios jis būtų neaplankęs. Tautodailininkus jis globojo ir kuravo tarsi tėvas.

Vaizduojamosios dailės meistras, Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigto „Aukso vainiko“ dukart laureatas G. Akstinas papasakojo, kaip prieš beveik 40 metų A. Nedzelskis tapo jo kūrybos krikštatėviu. 1987 m. sugrįžęs į tėviškę, Gintautas išdrįso jam parodyti du pirmuosius savo darbelius. Kaip ir būdinga žemaičiui, A. Nedzelskis neskubėjo vertinti. Kiek pagalvojęs, lėtai ištarė: „Hm… Na, jei gali, tai nedrožk…“. Tačiau tuojau pat pridūrė: „Bet jei negali nedrožti, – drožk!“ Ši akimirka jaunam kūrėjui tapo stipriu postūmiu nenuleisti rankų. Vėliau, susitikus mieste, krikštatėvis nuolat pasiteiraudavo: „Kas naujo ant darbastalio?“ Taip pat G. Akstinas paminėjo, kad A. Nedzelskis, dirbamas muziejuje, sugebėdavo druskininkiečiams parodyti tokių filmų, kurių kitų miestų gyventojai neturėdavo galimybės pamatyti. Gintautas prisipažino, kad būtent A. Nedzelskio dėka jis „atrado“ vieną įtakingiausių kino režisierių Federiką Felinį.

Dvasinė šiluma vaizdo įrašuose ir žmonių širdyse

„Senelio mirties metinių dieną, rugsėjo 17-ąją, labiausiai už viską norėjau sugrįžti į tuos laikus, kai būdavau greta jo. Čia man pagelbėjo interneto platybės, kuriose netikėtai aptikau du vaizdo įrašus. Dabar, būdama tokia išsiilgusi tiesioginio pabuvimo kartu su seneliu, galiu vėl žvelgti į jį ir jausti jo dvasinę šilumą. Viename iš filmų jis labai gražiai pasakoja M. K. Čiurlioniui skirto Skulptūrų kelio istoriją – išklausiau ją nuo pradžios iki galo su didžiuliu jauduliu. Kitas įrašas užfiksavo jo parodą čia, Viešojoje bibliotekoje. Tai buvo pati pirmoji ekspozicija atnaujintame pastate. Senelis tuomet nuoširdžiai džiaugėsi salės erdvėmis, vis kartojo, kaip pasisekė miestui turėti tokią vietą, ir garsiai svajojo: „Reikėtų bandyti įsirašyti į šią erdvę“. Man šie žodžiai taip giliai įstrigo atmintyje! Šiandien norėčiau jam atsakyti: seneli, tuomet dar nežinojai, kad tu ne tik beveik kiekvienais metais sugrįši į šią erdvę, bet ir po mirties esi čia įsirašęs visam laikui.

Nors fiziškai senelio nėra su mumis, šioje salėje šiandien juntama gyva kūrėjo dvasia. Tai patvirtina jo darbų ekspozicija ir besiliejantys susirinkusiųjų prisiminimai. Kartu noriu pridurti, kad močiutė buvo pati pirmoji jo darbų vertintoja. Ji neatsiejamai prisidėjo prie senelio kūrybos, buvo griežta, bet teisinga kritikė. Močiutė iškeliavo anapilin tik tuomet, kai atliko visus savo žemiškuosius įsipareigojimus ir išpildė duotus pažadus. Belieka tik stebėtis, kaip paslaptingai ir simboliškai lemtis supynė abiejų man brangių žmonių gyvenimo ir išėjimo datas“, – su didele meile kalbėjo Nedzelskių anūkė Aida.

Renginio dalyvių prisiminimai tęsėsi ir dar kartą patvirtino tiesą: žmonių fizinė kelionė žemėje turi pradžią ir pabaigą, tačiau palikti pėdsakai – neištrinami. Jų šviesa lieka gyventi paveikslų spalvose, artimųjų bei bičiulių širdyse ir pačiuose Druskininkuose, kuriems Adelbertas ir Nijolė Nedzelskiai atidavė gražiausius savo gyvenimo metus.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija