Tremtinė A. Priekulienė: „Mus visus jungia meilė Lietuvai“

„Pirmiausia žmogui reikia įdiegti sąžinę, tik paskui – įsitikinimus“, – sako druskininkietė, iš Savanorių kaimo (netoli Leipalingio) kilusi tremtinė Angelė Ūselytė-Priekulienė, balandžio 16 dieną pasitikusi jubiliejinę, 85-ąją savo gyvenimo sukaktį.

A. Priekulienei šie metai ypatingi ir tuo, kad Vasario 16-ąją ji paminėjo, dalyvaudama akcijoje „70 laisvės laužų“. Jie suliepsnojo Vilniuje, Gedimino prospekte, nuo Katedros iki Lukiškių aikštės, kai Lietuva šventė ne tik atkurtos Valstybės dieną, bet ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos pasirašymo 70-ąsias metines.

70-čia laisvės laužų buvo pagerbtas Lietuvos kūrėjų ir gynėjų atminimas. Uždegti laisvės laužų iš visos šalies buvo atvykę Lietuvos laisvės kovų dalyviai ir jų artimieji, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir šauliai. Laužų uždegti buvo pakviesti ir žmonės, kurie palaikė pasipriešinimą režimui, taip prisidėdami prie Lietuvos laisvės atkūrimo.

– Gerbiama Angele, šių metų Vasario 16-ąją ir Jūs buvote pakviesta į Vilnių uždegti prie Katedros vieną iš 70-ies laisvės laužų. Kokie Jūsų įspūdžiai?

– Grįžau pilna energijos ir kuo geriausių emocijų. Kiekvienam akcijos dalyviui buvo priskirtas laužas, turėjęs savo numerį. Mano teko užkurti laužą, pažymėtą šeštuoju, tad turėjau didelės garbės būti pirmajame simbolinius 70 laužų uždegusių asmenų šešetuke – šalia Prezidento Valdo Adamkaus ir kitų garbingų, nusipelniusių Lietuvai žmonių. Uždegus laužus, bendravome vieni su kitais, dalijomės prisiminimais. Prie laužo buvo ir mano dukra Rita, ir anūkai, o smagiausia, kad susirinko gal koks šimtas skautų, visi jauni, linksmi, dainavo. Aš jiems širdingai padėkojau, kad papuošė mano užkurtą laužą savo buvimu.

– Jums pačiai ir artimiesiems teko patirti tremtinio dalią. Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Sibire?

– 1951-aisiais išvežė mano tėvą, Juozą Ūselį (Simo) – už tai, kad „turėjome daug žemės“, ir todėl, kad jis buvo savanoris, o mūsų šeima rėmė partizanus. Tėvelis, kilęs iš Mižonių kaimo (anuomet Leipalingio valsčius, Seinų apskritis), 1928-aisiais apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu: kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įstojęs į kariuomenės eiles dar 1918-aisiais. O jubiliejiniu, dešimties metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvėms (1918-1928) paminėti išleistu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu jį apdovanojo ir tuometis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona.

Mes buvome ištremti į Tomsko apskritį: 1952-aisiais ištrėmė ir mano seserį Juliją, brolį Česlovą – tada studentus, tiesiai iš paskaitų Kaune, ir mane su mama. Sibire seseriai Julytei įkando erkė, ji sunkiai susirgo, diagnozuotas erkinio encefalito poliomielitas. Nors ligos pasekmes jautė visą gyvenimą, bet išliko labai stipri dvasiškai.

Seserį Juliją Ūselytę (po mirties) 1999-aisiais Prezidentas V. Adamkus apdovanojo Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu už pasižymėjimą narsumu ir ištverme, ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Julija, žinoma kaip sovietmečio Lietuvos disidentė, nors ir žinojo, kad ir Savanorių kaime, ir Druskininkuose yra sekama saugumo, ruošė vaikus bažnyčiai, slėpė namuose draudžiamą pogrindinę literatūrą „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“. Julytė buvo viena iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų, šiam pogrindiniam leidiniui rengdavo medžiagą, prisidėjo prie spausdinimo bei platinimo Dzūkijoje. Iki gyvenimo pabaigos jai užteko dvasinių jėgų stiprinti kitus. „Pirmiausia žmogui reikia įdiegti sąžinę, tik paskui – įsitikinimus“, – šiuos sesers ištartus žodžius visam gyvenimui įsidėjau giliai į širdį, nes jie atspindi ir svarbiausias visos mūsų šeimos vertybes.

– Kai po tremties grįžote į Lietuvą, kaip klostėsi Jūsų pačios likimas?

– Visi mes grįžome silpni it viščiukai, tačiau aš buvau fiziškai stipriausia…

Mano šviesaus atminimo sesuo, nors tremtyje ir nusilpusi fiziškai, visą savo gyvenimą stiprino dvasiškai ir mane, ir daugelį ją supusių, su ja bendravusių žmonių. Jai buvo reikalingos mano turėtos fizinės jėgos, o man – jos dvasinė stiprybė. Grįžome 1957-aisiais; vėl apsistojome Savanoriuose; į mūsų namus, pas Julytę, žmonės eidavo pasisemti vilties, tikėjimo. Atvykdavo kun. Juozas Zdebskis, vysk. Sigitas Tamkevičius, kun. Robertas Grigas, kun. Pranas Račiūnas, kiti žmonės, persekiojami saugumo. Visa ši mane supusi namų aplinka, žmonės, tėvai man ir įskiepijo svarbias man dvasines vertybes, meilę Dievui, Tėvynei.

Grįžusi iš tremties, rūpinausi, kad ir mano kiti artimieji iš Sibiro būtų paleisti. Vėliau gyvenimą paskyriau šeimai, rūpinausi artimaisiais; giedojau bažnyčios chore… Ilgainiui persikėliau gyventi į Druskininkus, mat gavau čia butą. Dirbau įvairius darbelius, daug kur.

Dalyvaudavau man svarbiuose renginiuose: teko mitinguoti ir 1987-aisiais, prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kai buvo pirmąkart viešai pasmerktas Ribentropo-Molotovo paktas; 1988-aisiais dalyvavau ir vadinamajame „bananų baliuje“ prie Katedros. Manau, visus žmones, kuriuos sutikdavau tuose mitinguose, siejo meilė Lietuvai. Tikiu, kad ir šiandien mus visus jungia ši meilė.

– Jūs esate paminklinio akmens kovotojams už Lietuvos laisvę pastatymo iniciatorė: įdėjote daug pastangų, kad 2014-aisiais spalio 26 dieną Leipalingyje, prie Dzūkų gatvėje 15 numeriu pažymėto namo, kuriame pokario metais buvo NKVD būstinė ir 1944-1953-aisiais čia buvo kalinami, kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę, būtų pastatytas šis atminimo ženklas.

Kodėl Jums buvo taip svarbu tai padaryti?

– Šiame name buvo tardoma visa mūsų šeima – už tai, jog slėpėme partizano Žaibo seserį Marytę Morozaitę, tardant ieškota mūsų tarpusavio ryšių… Pavyko išsiginti.

Iš šio namo mus ir išvežė į Sibirą… Pamenu, du mūsų šuneliai atlydėjo iki to pastato – ir kieme laukė, kada gi iš jo išeisime, kad vėl galėtų atgal, namo parlydėti; tačiau namo mūsų taip ir nebeišleido – tiesiai į sunkvežimį…

Šiandien džiaugiuosi gyvenimu, tačiau žinau, kad reikia ruoštis ir kelionei. Ir ruošiuosi, nes nenoriu palikti nepadarytų darbų. Tas paprastas akmuo yra ypatingo grožio gamtos kūrinys, iš laukų mano tėviškėje, Savanoriuose. Mano svajonė buvo, kad jis taptų simboliu, įprasminančiu istorinę atmintį. Esu labai dėkinga Antanui Vailioniui iš Jovaišių už tai, kad padėjo išsipildyti šiai mano svajonei, padėjo akmenį atgabenti, išliejo jam fundamentą.

– Kuo galite pasidžiaugti šiandien, laisvoje Lietuvoje sutikdama savo 85-ąjį gimtadienį?

– Man viskas gerai, viskas lengva – juk Tėvynės saulės, miškų, paukštelių čiulbėjimo niekas neatėmė… Lietuvoje – viskas mums; reikia džiaugtis viskuo. Esu laiminga, kad manimi rūpinasi dukra, esu mylima ir lankoma visų anūkų. Tai man teikia daug džiaugsmo. Kaip galima nesidžiaugti gyvenimu šioje Žemėje, kai čia tiek Dievo malonių!

– Dainuojate Druskininkų tremtinių ir politinių kalinių chore: ką Jums reiškia šis užsiėmimas?

– Labai ačiū mūsų choro vadovei Antaninai Laurenčikienei už jos kantrybę ir atsidavimą, muzikuojant drauge su mumis, kaip aš juokais sakau, gal kartais ir „bebalsiais“?.. Kai girdžiu ir savo balsą, ir dainuojančių šalia choristų balsus, mano gyvenimui tai įlieja dar daugiau tyro džiaugsmo. Tarp choristų jaučiuosi gerai, galiu atsipalaiduoti, šnekėti, kas rūpi ir kas ant širdies – ir žinoti, kad mane tikrai išgirs ir supras.

Paminklinio akmens kovotojams už Lietuvos laisvę pastatymo iniciatorė A. Priekulienė: „Esu laiminga, kad 2014-aisiais mano svajonė, kad šis akmuo taptų simboliu, įprasminančiu istorinę atmintį, išsipildė.“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

A.Priekulienei šie metai ypatingi ir tuo, kad Vasario 16-ąją, akcijos „70 laisvės laužų“ organizatorių pakviesta, ji uždegė vieną iš laužų Vilniuje, Lietuvai švenčiant atkurtos Valstybės dieną ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos pasirašymo 70-ąsias metines/Asmeninio archyvo nuotrauka A. Priekulienė balandžio 16 dieną pasitiko jubiliejinę, 85-ąją savo gyvenimo sukaktį/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Parengė Ramunė Žilienė