Studentės režisuotame dokumentiniame filme – besikeičiantys Druskininkai

Praėjusį penktadienį Jaunimo užimtumo centre gausiai susirinkę druskininkiečiai turėjo galimybę pirmieji pamatyti druskininkietės, Vilniaus universiteto  kūrybos komunikacijos ketvirto kurso studentės Augustės Urmanavičiūtės režisuotą trumpametražį dokumentinį filmą „Druskininkai: kaip mes keičiamės“ (operatorius, montažo režisierius – Juozapas Mikulėnas; operatorius – Dainius Mackonis; operatoriaus asistentas – Adomas Barkauskas) ir savo žinias apie Druskininkus pademonstruoti proto mūšyje. Filmo kūrybinė grupė pakvietė Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga prisiminti Druskininkų istoriją, sakydami, jog, nežinodami praeities, nesukurtume ir gražesnės ateities.

Jaunoji režisierė A. Urmanavičiūtė mintimis apie gimtąjį miestą ir filmo idėją mielai dalijasi ir su „Mano Druskininkai“ skaitytojais.

 

A. Urmanavičiūtė: „Nežinodami praeities, nesukurtume ir gražesnės ateities“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

 

Filmo „Druskininkai: kaip mes keičiamės“ kūrybinė grupė/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Kaip gimė mintis kurti filmą apie besikeičiančius Druskininkus?

– Esu Vilniaus universiteto kūrybos komunikacijos ketvirto kurso studentė. Praėjusiais metais, kai reikėjo pasirinkti kūrybinio projekto temą, aš net neabejojau, kad noriu sukurti filmą apie Druskininkus. Visi mano pažįstami ir draugai galėtų patvirtinti, jog aš labai didžiuojuosi tuo, kad esu iš Druskininkų. Man tai pats gražiausias, jaukiausias ir mieliausias miestas, todėl ir gimė mintis sukurti trumpą, Druskininkus pristatantį filmuką. Pastaraisiais metais žiniasklaidoje kalbama, kad Druskininkai labai pasikeitė ir šiandien klesti, tačiau kartu imta skleisti ir kita nuomonė – esą Druskininkų pasikeitimais nėra patenkinti nei gyventojai, nei miesto svečiai. Itin garsiai pradėti aptarinėti per paskutinius 20 metų nuveikti druskininkiečių darbai, net svarstoma, ar jie buvo naudingi, reikalingi miesto gyventojams ir svečiams.

Aš Druskininkuose augau, čia baigiau mokyklą. Druskininkai – mažas miestelis, kuriame visi visus pažįsta. Visi bendrauja ir sutaria, todėl aš matau ir žinau, kad Druskininkuose gera augti, smagu gyventi. Todėl ir sugalvojau sukurti dokumentinį filmą, kuriame patys druskininkiečiai atsako į klausimą, kodėl čia gera gyventi, kuo Druskininkų miestas yra unikalus ir kaip, bėgant metams, kurorte keitėsi gyvenimo bei poilsiavimo galimybės.

 

– Kokia pagrindinė filmo idėja?

– Filmo tikslas – parodyti besikeičiančius Druskininkus. Miestas išgyveno įvairius laikotarpius. Buvo laikas, kai kurortas merdėjo. Tačiau Druskininkų savivaldybės mero vadovaujamos komandos, verslo atstovų ir visos bendruomenės dėka miestas atgimė. Šiandien čia žmonės randa ramybę, poilsį, kokybiškas sveikatinimo paslaugas, išmėgina įvairias pramogas, šauniai leidžia savo laisvalaikį. Todėl, manau, čia gera ir miesto gyventojui, ir svečiui.

 

– Kas buvo įdomiausia kūrybiniame procese?

– Įdomiausia buvo asmeniškai susipažinti su kiekvienu pašnekovu ir išgirsti, ką jie galvoja apie Druskininkus, kodėl jie čia gyvena ir dirba. Visi pašnekovai – skirtingi, įvairių sričių specialistai, ir kiekvienas iš savo perspektyvos leido pamatyti, kad Druskininkai tikrai yra tikrai unikalus miestas.

 

– O kas buvo sunkiausia?

– Man asmeniškai turbūt sunkiausia buvo suprasti tai, kad kūrybinis darbas niekada nebūna „pagal planą“. Esu įpratusi niekur nevėluoti, gyventi, planuojant savo laiką. O, kuriant filmą, viskas vėlavo, daug ko nespėjome. Galbūt mums dar trūko patirties, bet kūrybinis procesas toks ir yra. Filmuojant, kyla naujų idėjų, kurias norisi čia pat ir įgyvendinti. Po to pastebi, kad jau kažkur kitur nespėji, vėluoji…

 

– Teko bendrauti ir kalbinti daug druskininkiečių. Kaip jie priėmė filmo idėją ir Jūsų komandą?

– Druskininkiečiai mus pasitiko labai šiltai. Sulaukėme daug paskatinančių žodžių, palaikymo. Dėkojame visiems, kurie padėjo kurti filmą: savaitraščiui ir naujienų portalui „Mano Druskininkai“, Druskininkų miesto muziejaus direktoriui Gintarui Dumčiui, UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro AQUA“ gydyklos vadovui Kęstučiui Ramanauskui, restorano „Velvetti“ savininkui Remigijui Žižiui, „Bočių“ bendrijos pirmininkei Zitai Jančiauskienei, Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos direktorei Danutei Časienei ir mokiniams, Jaunimo užimtumo centro direktorei Aušrai Nedzinskienei, Turizmo ir verslo informacijos centro direktoriui Rimui Palioniui, Druskininkų savivaldybės vyriausiajai specialistei kultūrai ir turizmui Ingridai Griniūtei, „Snow Arena“ komandai, viešbučiui „Inza“ ir kitiems.

 

– Ar Tau smagu, kad filmas iš karto sulaukė druskininkiečių dėmesio, daug žmonių atėjo į jo pristatymą?

– Tuo labai džiaugiuosi. Reiškia, mano trumpametražis filmas aktualus, druskininkiečiams rūpi miestas, jo istorija. Man tai didžiulis palaikymas ir įvertinimas. Džiugu, kad susirinko įvairaus amžiaus žmonių: ir jaunimo, ir senjorų. Prieš filmo pristatymą surengtas trumpas proto mūšis parodė, kad druskininkiečiai tikrai domisi savo miestu, jo istorija. Ir tiek daug žino!

– Kaip supratome filmo pristatymo metu, pati esi tikra Druskininkų patriotė?

– Visuomet labai gera čia sugrįžti. Filme miestą parodžiau tokį, kokį matau aš. Esu įsitikinusi, kad taip Druskininkus mato dauguma druskininkiečių ir miesto svečių.

 

– Ar galime tikėtis filmo tęsinio?

– Nespėjome visko nufilmuoti, turime dar ilgą sąrašą žmonių, kuriuos norime pakalbinti. Norisi parodyti ir visą Druskininkų grožį. Todėl jau dabar planuojame filmuoti pavasarį, vasarą, rudenį. Ir galbūt metų pabaigoje išvysite pilnametražį filmą.