Stračiūnų Žolinės šventėje smagu buvo ir mažiems, ir dideliems
Stračiūnų Žolinės šventėje netrūko nei žolynų, nei gardumynų, nei dainų, nei šokių. Vos užsukus į bendruomenės skverą, buvo galima suprasti – čia paprastai nepasisėdėsi. Iš vieno kampo sklido muzika, kitame jau kvepėjo žolelių arbata, kažkas pynė vainikėlį, kažkas suko rankose žolynėlius, o vaikai, regis, turėjo savąją šventę – su batutu, burbulais, žaidimais ir spalvingais veidukais. Tądien visi buvo kviečiami ne tik žiūrėti, bet ir patys aktyviai dalyvauti.
Stračiūnų Žolinės šventėje netrūko nei žolynų, nei gardumynų, nei dainų, nei šokių / Laimos Rekevičienės nuotraukos
Ir žmonės tuo kvietimu mielai pasinaudojo. Popietę skvere prie Bendruomenės namų šurmuliavo įvairiausių edukacijų dalyviai. Vieni išbandė „Samanų ir augalų kūrybines dirbtuves“ su floriste edukatore Rūta Kazakevičiene, kiti su odininke Vilte Gudzinskiene gaminosi odines apyrankes ar raktų pakabukus. Keramikės Aurelijos Markelionienės dirbtuvėse žolynėlių raštai nugulė ant molio, o Agnė iš „Vėjo sielos“ mokė audimo iš žolynėlių. Medinių gėlių gamybos paslapčių atskleidė drožybos meistras Vidmantas Kyga, o edukatorė Jolita Ivanauskienė kvietė kurti iš to, „ką turiu“ – primindama, kad gražiam daiktui nebūtinai reikia brangių medžiagų.
Norintieji galėjo ir gerai savimi pasirūpinti. Pirties bei masažo „zbitkos“ leido atsipūsti, o fitoterapeutė Reda Vaikšnorienė pamokė pasigaminti asmeninį inhaliatorių. Ji pasakojo ir apie natūralius gamtos kvapus, galinčius padėti apsaugoti namus nuo visokių „kvarabų“, demonstravo savo gaminamus muiliukus, kvepaliukus ir kitokią natūralią kosmetiką. Daug dėmesio sulaukė ir Almos Šikšnelytės originaliai dekoruotos pirties kepurės ir mieli rankų darbo žaisliukai. Renginyje dalyvavo ir žolininkė Adelė Karaliūnaitė.
Stračiūnų Žolinės šventėje netrūko nei žolynų, nei gardumynų, nei dainų, nei šokių / Laimos Rekevičienės nuotraukos
Tuo metu vaikų zonoje virte virė gyvenimas. Vieni smaginosi ant batuto, kiti pūtė burbulus, žaidė, gaminosi apyrankes, leido sau pasiteplioti veidukus ir net pasidaryti „tatuiruotę“. Buvo akivaizdu – mažiesiems nuobodžiauti tikrai neteko.
O šventės skoniai buvo ne mažiau svarbūs už pramogas. „JovaiŽolės“ moterys vaišino kvapniu žolelių arbata, Augų ūkis iš Bilso bendruomenės atvežė ledų ir sūrių, „Editos kepyklėlė“ pasirūpino gardžia duonele. Stračiūnų bendruomenė pristatė vietos gamintojus ir jų gėrybes – medų, sūrį, girukę, uogutes, vafliukus, sausainius. O tada jau atėjo metas tikrai dzūkiškai bendrystei. Leipalingio parapijos klebonas Artūras Vaškevičius pašventino duoną ir pasveikino visus, susirinkusius į tradicinę Žolinės šventę. Bendruomenės skvere buvo mušamas sviestukas, virė viecinės srubukės ir bulbaitės, kaštavotas kaimiškas rūgpienis ir girukė.
Ir čia jau, rodės, niekas nebeskubėjo. Nes kai aplink tiek pažįstamų veidų, kai garuoja sriuba, skamba juokas ir kažkur šalia jau pradeda groti muzika, norisi tiesiog ilgiau kartu pabūti.
O muzika netruko įsisiūbuoti. Liaudiškų šokių grupė „Avilys“ iš Vieciūnų pakvietė patrepsėti, kapela „Ratilai“ grojo ir dainavo taip, kad sėdėti tapo vis sunkiau, o vakarui įsibėgėjus sceną užėmė muzikos grupė „16Hz“. Šventės pabaigoje dar laukė diskoteka, tad tie, kuriems dar liko jėgų, galėjo linksmybes tęsti iki pat vakaro. Visą šį dzūkišką šurmulį vedė nenuilstanti jaunikio ieškotoja Marceliutė. O ar jai pavyko tą vakarą surasti savo išsvajotąjį? Čia jau kita istorija… Bet viena buvo aišku – šventė pavyko. Joje buvo visko: ir žolukių, ir muzikos, ir amatų, ir gardzių skanumynų, ir vaikų juoko, ir šokių, ir svarbiausio dalyko – žmonių, kurie atėjo ne tik pažiūrėti, bet ir pabūti kartu. Oi, smagu buvo. Ir mažiem, ir dzideliem!
Laima Rekevičienė