„Sklepų aidai“ – trys jauni druskininkiečiai liaudies muziką prikelia naujam gyvenimui

Kai kalbame apie liaudies muziką, dažnas ją vis dar įsivaizduojame, kaip vyresnių kartų puoselėjamą tradiciją. Tačiau Druskininkų krašte kuriantys kaimo kapelos „Sklepų aidai“ vaikinai šį stereotipą griauna su šypsena, akordeono garsais ir dzūkiška energija. Vakaris Stankauskas, Nojus Kašlėjus ir Eivinas Marcelis įrodė, kad senos dainos gali suskambėti jaunatviškai, o ilgametės tradicijos – tapti natūralia kasdienybės dalimi.

Iš repeticijų kaimo „sklepe“ gimusi draugystė pamažu virto koncertais, pilnomis šokių aikštelėmis ir vis didesniu būriu klausytojų, kuriems liaudies muzika vėl tampa sava ir artima.

Taigi šįkart Jūsų laukia pažintis su trimis unikalios Druskininkų krašto kapelos „Sklepų aidai“ muzikantais Vakariu, Nojumi ir Eivinu.

Į kapelą „Sklepų aidai“ susibūrę druskininkiečiai N. Kašlėjus, E. Marcelis ir V. Stankauskas, įrodė, kad senos dainos gali suskambėti jaunatviškai, o ilgametės tradicijos – tapti natūralia kasdienybės dalimi / Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Esate labai jauni vaikinai. Kodėl sumanėte susiburti į liaudiškos muzikos kapelą ir kodėl pasivadinote „Sklepų aidais“?

Vakaris: Viskas įvyko labai spontaniškai. Susitikome kovo 8-ąją mano senelių kaime, Dainavos girioje, Merkio dešiniajame krante esančiose Milioniškėse. Nusprendėme sukurti muzikinį pasveikinimą Tarptautinės moters dienos proga. Susėdome ir užtraukėme dainą „Dangus ima rausti pusę keturių“, kuri mus greitai išpopuliarino. Žinoma, tai Džesikos Shy daina, kurią dar labiau išpopuliarino ansamblis „Ratilio“. Bet mums, dzūkams, ji labai patiko ir tiko.

Kadangi nuo vaikystės dažnai būdavau kaime ir grodavau armonika, vienas  labai geras pažįstamas pajuokavo: „Vakari, mes čia kaip kokie sklepų aidai“. Mes daug laiko praleisdavome kartu, būtent iš jo išmokau groti armonika, repetuodavome, bendraudavome, tad šis pajuokavimas mums vėliau labai įsiminė. Galima sakyti, išlindome iš to „sklepo“ į dienos šviesą.

– Kokie Jūsų muzikiniai keliai?

Eivinas: Aš baigiau Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklą, ten mokiausi septynerius metus. Pagalvojau, kad mano muzikos kelias privalo tęstis, nes aš daugiau nieko nemoku, tik muzikuoti. Dabar Kauno J. Gruodžio konservatorijoje studijuoju akordeono specialybę.

Vakaris: Aš taip pat pabaigiau Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklą, o dabar studijuoju VDU Muzikos akademijos trečiame kurse. Be šios grupės, dar vadovauju Druskininkų „Bočių“ ansambliui ir neįgaliųjų kolektyvui „Rasa“.

Nojus: O aš su profesionalia muzika nieko bendra neturiu (juokiasi). Mokausi Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje. Mano instrumentas – šaukštai. To mane išmokė tėtis, jį – senelis, o senelį – prosenelis. Tai – šeimos tradicija. Visa kita pas mus – iš širdies balsų.

– Kodėl Jums svarbi liaudies muzika?

Eivinas: Tai – mūsų istorija, tėvų ir prosenelių palikimas. Norisi pratęsti tas tradicijas, kad jos nenumirtų.

Nojus: Tai yra mūsų dalis. Man labai gera širdyje, kai matau, kad liaudies muzika domina ir kitus. Planuoju studijuoti etnologiją, noriu dar giliau į tai nerti. Mano močiutė Birutė mane labai įkvėpė, jai esu dėkingas už meilę dainai ir tautiniam kostiumui.

– Vakari, Tu, dar būdamas paauglys, Milioniškėse įkūrei unikalų „Muziejuką“. Papasakok apie jį.

Vakaris: Savo senelių kaime – Miloniškėse – įkūriau „Muziejuką“. Pradžioje ten atsirado sovietmečio buities eksponatai, viskas, kas buvo užsigulėję palėpėse: pirmieji senelio radijo imtuvai, kiti daiktai. Oficialiai jį atidariau 2020 m. liepos 4-ąją. Praėjusiais metais atšventėme penkerių metų sukaktį. Smagu, kad Nojus ten įkūrė ir etnografinį kampelį. Eksponatų dabar tiek daug, kad nebėra kur dėti – ir mano restauruotų magnetofonų, ir Nojaus atneštų autentiškų daiktų iš Miloniškių kaimo apylinkių, ir vietos gyventojų padovanotų daiktų. Nojus sako, kad turime net tokių retų eksponatų, kokių net Rumšiškėse nėra.

Mums svarbu, kad tie daiktai nedūlėtų palėpėse, o turėtų antrą gyvenimą. Gyvename ne tik senomis dainomis, bet ir senoviniais daiktais bei papročiais.

Lankytojai „Muziejuke“ gali apsilankyti nemokamai. Nors kaimas kiek atokiau nuo miesto, mus lengva rasti internete – turime „Facebook“ puslapį „Muziejukas“, taip pat esame pažymėti „Google Maps“.

Kapela „Sklepų aidai“ dažnai kviečiama į įvairius renginius, o laisvą laiką jaunuoliai skiria „Muziejukui“ ir kitiems savo pomėgiams / Asmeninio archyvo nuotraukos

– Kas Jums smagiausia koncertuose?

Eivinas: Man labai smagu matyti šokančius žmones. Nesvarbu, koks renginys – kai pradedi groti polką ar valsą, lietuviškas kraujas „užverda“, ir visi pakyla šokti. Nesvarbu, ar grojame gimtadienyje, per jubiliejų, miesto šventėje. Atsiranda vienas, kitas šokėjas, o galiausiai susidaro visa grupė šokančių. Tai labai malonu ir gera širdžiai.

Nojus: Man smagu, kai po to, kai ką nors pašneku, žmonės iš mano „bajerių“ juokiasi. Atrodo, jėgos, kurių koncerto metu jau nebebuvo likę, vėl sugrįžta, ir galime koncertuoti toliau.

Vakaris: Aš supratau – mitas, kad žmonės pamiršo liaudies muziką, yra neteisingas. Kiekvienas lietuvis savyje turi tą dalelę, kuri atgyja, išgirdus pažįstamas melodijas.

– Kokių dar pomėgių turite?

Nojus: Aš užsiimu tautodaile: pjaustau iš popieriaus karpinius, skutinėju margučius, mokausi kitų senųjų amatų. Taip pat esu Šaulių sąjungos narys, patarnauju bažnyčioje. Mano visuomeninis gyvenimas virte verda.

Eivinas: Aš laisvalaikiu dažniausiai važiuoju žvejoti – vienas arba su seneliu. Žvejybos hobį perėmiau būtent iš jo. Gaudome ir mažus karosiukus, ir didesnes žuvis. Esu pagavęs 3 kilogramų karpį, bet aš iš tų žvejų, kurie pagauna, pabučiuoja ir paleidžia (šypsosi).

Vakaris: Man muzika yra išsigelbėjimas. Po muzikos mokyklos baigimo maniau, kad prie akordeono nebegrįšiu, tačiau mano akordeono mokytoja Lina Dunauskytė pakvietė į kapelą „Ratnyčėlė“, ten susipažinau su vadovu Gintaru Černiausku ir vėl „užsikabinau“. Nors tėvai manė, kad būsiu inžinierius ar mechanikas, nes iki šiol domiuosi radiotechnika ir restauruoju senus automobilius (Druskininkuose mane daugelis žino dėl mano „Žiguli“), 12-oje klasėje po fizikos egzamino supratau, kad tikslieji mokslai – ne man. Pasirinkau muzikos pedagogiką ir dabar sėkmingai studijuoju VDU Muzikos akademijoje.

– Ar atsiranda bendraminčių, kurie palaiko Jūsų meilę liaudiškai muzikai?

Vakaris: Žinoma, surandame bendraminčių šventėse, festivaliuose. Nėra taip, kad kas nors sakytų: „Ką jūs čia darot?“. Daug kas domisi liaudiška muzika, smagu, kad jaunimas ją vertina. Mūsų „užsiėmimų kampelis“ gal kitoks, bet bendraminčių tikrai turime. Ir tai yra gerai, kad jaunimas iš viso kažkuo domisi.

– Kaip parenkate savo repertuarą? Minėjote, kad nemažai dainų pateikia Nojaus močiutė.

Vakaris: Repertuarą parenkame visi kartu. Kiekvienas turime idėjų, ką norime sukurti, ką norime sudainuoti. Žinoma, Nojus apie etnografiją tikrai nemažai išmano ir pasiūlo labai daug dainų. Aš galbūt jų mažiau žinau iš vaikystės, kažką prisimenu, susiieškome žodžius ir dainuojame. Mūsų parengta programa gyvuoja jau metus, bet nuolat kažką papildome, išimame tai, kas jau „atidainuota“. Ko išmokome, tikrai sau neleidžiame pamiršti.

Nojus: Aš su muzika neturiu nieko bendra, niekuo negrojau – nebent „ant nervų“ (juokiasi). Mano pagrindinis instrumentas yra šaukštai, kurie visur padeda. Groti šaukštais mane išmokė tėvelis, tėvelį – mano senelis, o senelį – prosenelis. Galima sakyti, tai perduodama iš kartos į kartą. Kol kas su kitais instrumentais nelabai ką bendrą turiu.

– Vakari, sakei, kad pastaraisiais metais pačiam teko dirbti su keliais Druskininkų ansambliais.

Vakaris: Dirbu su „Bočių“ ansambliu ir Druskininkų neįgaliųjų ansambliu „Rasa“. Taip pat „Atgimimo“ mokykloje turėjau galimybę padirbėti muzikos būrelio vadovu. Labai džiaugiuosi tokiu pasiūlymu, tai yra puiki galimybė „pasimatuoti“ būsimą profesiją, kurios siekiu. Tikiuosi, kad ši mano patirtis tęsis, viliuosi suderinti studijas su šiuo darbu ir dažniau būti Druskininkuose.

– Nojau, minėjai, kad Jums svarbi ne tik muzika, bet ir pats etnografinis paveldas. Ar Jūsų ateities planai taip pat susiję su tuo?

Nojus: Visko turi būti po truputį – ir muzikos, ir muziejinių reikalų. Man labai svarbi etnografija, tas gilus senasis folkloras. Jei tau kažkas patinka, tu tuo gyveni. Dainuoti liaudiškas giesmes, domėtis mūsų krašto, Dzūkijos, Žemaitijos ir kitų regionų turtais man yra didelis malonumas. Tai yra mūsų – ne kieno nors svetimo, taigi negalima pamiršti. Ateityje planuoju studijuoti etnologiją Vilniuje, galbūt vėliau dirbti Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse.

– Ar druskininkiečiai noriai Jus kviečia į savo šventes?

Vakaris: Tikrai taip. Tai mus ir skatina groti, smagu žinoti, kad nesame kažkur „sklepe“ pasislėpę – esame reikalingi Druskininkams. Pastaruoju metu kvietimų į svarbius Druskininkų renginius tikrai netrūksta, dėl to esame labai laimingi. Labai smagu buvo, kai laimėjome JUC Jaunimo apdovanojimų 2025 nominaciją, buvome pastebėti ir įvertinti.

– Ar Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykla turėjo įtakos Jūsų muzikiniam keliui?

Vakaris: Be abejo. M. K. Čiurlionio meno mokykla tikrai labai prisidėjo. Atsirado dar didesnis noras groti būtent akordeonu. Ne vienas šią mokyklą baigęs druskininkietis šiandien koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Labai padėjo ir tas bendradarbiavimas, kai mokydamiesi eidavome į vaikų darželius pristatyti savo instrumentų. Mokytojų kolektyvas labai palaiko kiekvieną mokinį, todėl tas noras muzikuoti tik auga.

– Kokia įprastai būna Jūsų auditorija?

Vakaris: Mūsų auditorija labai įvairi. Be abejo, vyresni žmonės sudaro didelę dalį, bet jaunimo taip pat netrūksta. Esame gavę pasiūlymų dalyvauti jaunimo jubiliejuose ar gimtadieniuose.

Nojus: Net ir gimnazijoje sulaukiu gražių atsiliepimų iš bendraamžių. Nors aš dar tik baigiau dešimtą klasę, smagu, kad mano amžiaus žmonėms įdomu, kaip ir kodėl mes tai darome. Liaudiška muzika mums yra labai sava.

Vakaris: Mums didelę įtaką padarė ansamblio „Ratilio“ pasirodymas su Jessica Shy. Tai nuskambėjo labai dzūkiškai, įdomiai ir nekasdieniškai. Tai buvo viena iš tų „liepsnelių“, dėl kurių nusprendėme atlikti liaudiškas dainas ir jų nepamiršti.

– Kur bus artimiausias jūsų koncertas Druskininkuose, kur visi galėtų ateiti?

Vakaris: Esame pakviesti į Druskininkuose rengiamą Respublikinę Dainavos krašto folkloro šventę rugpjūčio mėnesį. Taip pat bus puiki galimybė mus pamatyti Marcinkonyse, folkloro festivalyje „Subatėlės vakarėlis“. Ten dažnai dalyvauja „Aukso paukštės“ laureatai, tad mums tai didelis įvertinimas ir proga pasirodyti šalia geriausiųjų. Galėsime užsidėti dar vieną „varnelę“ savo veikloje.

– Ko palinkėtumėte sau ir savo grupei

Nojus: Kad niekada neišblėstų tas begalinis noras, kurį turime dabar. Kad į koncertus važiuotume su šypsena ir džiugintume žmones dar daugybę metų.

Vakaris: Kad išliktume draugais, nes būtent draugystė yra mūsų grupės pamatas. Kol dega ta liepsnelė širdyse, tol ir grosime.

Laima Rekevičienė