Literatūrinės premijos laureatas Bernardas Gailius: „Idėja parašyti trilerį brendo 15 metų“

Šie metai yra jubiliejiniai lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus metai – spalio mėnesį buvo paminėta šio rašytojo 140-ųjų gimimo metinių sukaktis. V. Krėvė savo kūryba aprėpė didelę erdvę – nuo Dainavos šalies iki Biblijos žemės, sukūrė įspūdingų literatūrinių personažų – nuo kaimo skerdžiaus iki senovės karžygių, nuo Lietuvos kunigaikščių iki Rytų žemės išminčių. Garsiausi ir populiariausi jo kūriniai yra „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, apsakymas „Skerdžius“, apysaka „Raganius“, biblinė apysaka „Dangaus ir žemės sūnūs“, dramos „Šarūnas“, „Skirgaila“, „Mindaugo mirtis“.

Rašytojui B. Gailiui Viešojoje bibliotekoje naująjį jo trilerį „Kraujo kvapas“, pelniusį jam Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinę premiją, pristatyti padėjo bibliotekos direktorė L. Žėkienė / Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

V. Krėvė yra gimęs Varėnos rajone, Subartonyse, netoli nuo Merkinės. Tad Varėnos rajono savivaldybės iniciatyva Alytaus regiono plėtros taryba šiemet įsteigė kasmetę Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinę premiją už naują literatūros kūrinį, atspindintį šio rašytojo kūrybos dvasią, lietuviškąsias tradicijas ir istorinę tautos atmintį.

Buvo paskelbtas konkursas šiai premijai gauti.

Solidi komisija, sudaryta iš Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus bei penkių Alytaus regiono savivaldybių atstovų, išrinko konkurso nugalėtoją. Juo tapo Bernardas Gailius, pateikęs konkursui trilerį „Kraujo kvapas“. Paaiškėjo, kad šis autorius nurungė net 11 kitų konkurso dalyvių.

Laureatą pasveikino ir gėlėmis pradžiugino Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė J. Naruckienė / Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Lapkričio 24-ąją rašytojas B. Gailius Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatė savo naująją knygą, pelniusią jam konkurso laimėtojo vardą. Laureatą pasveikino ir gėlėmis pradžiugino Druskininkų savivaldybės administracijos atstovė – Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Naruckienė. Renginį moderavusi bibliotekos direktorė Laima Žėkienė pirmiausia atsiprašė susitikimo dalyvių, kad knygą „Kraujo kvapas“ gali pademonstruoti tik ekrane, nes bibliotekos įsigytų egzempliorių iškart neliko nė kvapo – išgraibstė skaitytojai. Autorių tokia žinia pradžiugino. Moderatorė svečią kalbino subtiliai ir išraiškingai. Rašytojas B. Gailius mielai atsakė į pateiktus klausimus.

– Esate teisininkas ir istorijos mokslų daktaras, visuomenei pažįstamas kaip politikos apžvalgininkas interneto portaluose, taip pat publicistikos knygų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai „prie Smetonos“, „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ autorius. Koks buvo Jūsų kelias į literatūrą?

– Ilgas ir vingiuotas. Pradėjau rašyti dar tuomet, kai teisės studijas derinau su darbu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Pirmuosius straipsnius publikavo žurnalas „Naujasis židinys – Aidai“. Archyve analizuodamas daugybę dokumentų, jau tada pastebėjau, kad kai kurios partizanų karo istorijos yra vertos trilerio. Nors mano rašymo patirtis augo, bet imtis grožinės kūrybos nedrįsau, ji man atrodė didelis iššūkis. Idėja mano pasąmonėje brendo apie 15 metų. Gaila buvo prarasti šią svajonę, tad pradėjau aiškintis, kaip yra rašoma grožinė knyga.

– „Kraujo kvapas“ – solidus 480 puslapių leidinys – yra pirmasis trileris lietuvių literatūroje pokario partizanų kovų tema. Dar iki šiol rezistencinio judėjimo laikotarpis Lietuvoje būna vertinamas prieštaringai, sukelia ne tik diskusijų, bet ir aštrių ginčų. Ar nejautėte rizikos, rinkdamasis šią temą?

– Žinojau, kad jautraus reagavimo neišvengsiu, bet temos nebijojau. Dabar žmonių požiūris į pokario kovas jau yra kitoks, nei buvo tuomet, kai prieš 16 metų išėjo pirmoji mano knyga. Tais laikais auditorija tuojau pat pasidalindavo į dvi stovyklas, kurios stengdavosi ir man pritaikyti vienokių ar kitokių epitetų. Šiuo metu visuomenės atmintyje yra įvykę svarbūs lūžiai, ir pokario pasipriešinimo kovų tema nuėjo į istorijos lauką. Visada manydavau, kad Lietuvos visuomenės santykis su partizanų karu bus sveikas tik tuomet, kai apie tuos įvykius bus parašytas trileris, kai jausimės laisvi naudoti tą foną pramoginei literatūrai ar kinui.

– Ar naujojoje knygoje panaudojote tą istorinę medžiagą, kurią apibendrinote savo knygoje „Partizanai tada ir šiandien“ (2006) bei nagrinėjote disertacijoje „1944-1953 m. partizanų karas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje“ (2009)? Ar knygos siužetas remiasi istoriniais faktais, ar yra vien tik autoriaus fantazija?

– Perkelti į romaną disertacijos medžiagą ar publicistiką nėra lengva, todėl trileryje tiesiogiai ji nėra naudojama. Tačiau istorinis kontekstas liko, mokslininko patirtis į knygą, aišku, pateko, detalės yra autentiškos. Knygos siužetas yra įkvėptas tikrų faktų. Tikrovė – tai grūdas, iš kurio išaugo trileris, bet jame ir labai daug fantazijos. Trilerio tikslas, kaip teigė garsiojo Džeimso Bondo kūrėjas britų rašytojas Janas Flemingas, – priversti skaitytoją versti puslapius. Juk žodžio „trileris“ pirminė reikšmė yra „jaudinti, kutenti“. Todėl trileriui svarbu ne autentiškumas, o tikroviškumo jausmas. Kad skaitytojas patikėtų pasakojama istorija, reikia sukurti ne tikrą, bet tikrovišką vaizdą.

– Kodėl trilerio veiksmo vieta pasirinkote Žemaitijos regioną? Istorikai teigia, jog Dainavos apygardoje pokario metais virė pačios aršiausios partizanų kovos…

– Vietovės į knygą atėjo iš archyvinių dokumentų, faktų, kuriuos kažkada nagrinėjau. Kulminacinei schemai parinkau tikrus įvykius, vykusius tam tikrame kaime, tam tikroje sodyboje. Deja, daugelyje aprašomų Žemaitijos vietų net nesu lankęsis. Kurdamas romaną, su jomis susipažinau tik „Google Maps“ žemėlapiuose.

– Mes taip pat leidomės į paieškas visagalėje „Google“ platformoje: ieškojome žinių apie partizaną Andrių Karnauską-Drakoną, kuris aprašytas Jūsų knygoje. Bet, tokio neradę, supratome, kad jis išgalvotas. Gal šis pagrindinis herojus ir kiti trilerio veikėjai turėjo savo prototipų?

– Taip, Dubysos tėvūnijos vadas Jonas Jankauskas-Audronis yra pagrindinio herojaus Andriaus Karnausko-Drakono prototipas. Tačiau per mažai žinojau apie tą vadą, todėl knygoje teko jo charakterį papildyti daugeliu pramanytų bruožų. Buvo ir kitų realių asmenybių, kurias panaudojau knygos personažams sukurti. O tokio partizano, kuris turėtų Drakono slapyvardį, neaptikau nė viename archyviniame dokumente, bet savo herojų vis vien taip pavadinau, nes norėjau jam suteikti išskirtinį asmenvardį, kuris sietųsi su jo tapatybe ir mąstymo būdu.

– Kiek laiko rašėte šią didelės apimties knygą? Ar rašymui atidavėte visą savo laisvalaikį?

– Užtruko apie 1,5-2 metus, bet viso laisvalaikio jai neaukojau. Rašymas neprilygo maratono bėgimui, kuriame sportininkas atiduoda visas savo jėgas. Suradau savo ritmą, teko gerai susiplanuoti laiką. Šeima dėl šio kūrybos proceso nenukentėjo.

– Rašantys žmonės dažnai savo improvizacijas pirmiausia patiki šeimos nariams ar draugams, pasikliauja jų nuomone ir atsiliepimais. O kas buvo pirmieji Jūsų trilerio vertintojai?

– Rašantys šeimos nariai. Tėvas yra vertėjas ir poetas, sesuo – taip pat vertėja. Be to, apie dešimtį draugų subūriau į vertintojų ratą, tuo tikslu specialiai parinkau skirtingų pažiūrų bei charakterių žmones. Jiems duodavau paskaityti atskiras rankraščio dalis. Dėl atsiliepimų labiausiai nerimavau, iš jų stengiausi suprasti, ar einu teisinga linkme, ar sugebu rašyti.

– Dabar, kai jau esate parašęs grožinės literatūros knygą, turbūt galite palyginti, kuris žanras pareikalauja daugiau laiko: publicistika ar beletristika?

– Akademinis veikalas pareikalauja maždaug 3 kartus daugiau laiko. Kartais išnašą parengti užtrunka ilgiau, nei parašyti pusę puslapio. Ilgai tęsiasi tyrimas, informacijos tikrinimas. O romaną kurti yra žymiai lengviau, nes rašantysis jau turi ir faktinį pagrindą, ir daug laisvės. Belieka mažiau svajoti, o daugiau rašyti!

– Kiek Jums asmeniškai yra artima pokario kovų tema?

– Tėvo dėdė buvo partizanas, jis žuvo. Knygoje vieną herojų sukūriau jo garbei. Prie šios temos mane vedė atsitiktinumai. Apie pokario kovas pirmąsyk perskaičiau, būdamas 13 metų, kai namuose į rankas pakliuvo Juozo Daumanto-Lukšos knyga „Partizanai“. Buvo įdomu skaityti, tačiau daugelio įvykių bloga pabaiga kėlė nerimą. Baigęs vidurinę mokyklą, pasirinkau studijuoti teisę, nes norėjau tirti nusikaltimus. Mokydamasis trečiame kurse, ieškojau darbo ir sužinojau, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras užsiima istorinių nusikaltimų tyrimais. Pavyko ten įsidarbinti. Centre galėjau pasirinkti nagrinėti arba holokausto, arba partizanų bylas. Pasirinkau pastarąsias. Trečias žingsnis, paskatinęs gilintis į slaptojo karo istoriją, buvo tas, kad man, pradedančiajam teisininkui, nors dar neturinčiam diplomo, bet vieninteliam centre, buvo patikėta gvildenti reabilitacijos procesą, spręsti teisių atkūrimo problemas. Įsigilinęs į pokario pasipriešinimo kovų temą, „atsitiktinai“ parašiau ir disertaciją. Dabar į šiuos sutapimus žiūriu dėmesingai.

– Gal planuojate rašyti trilerio „Kraujo kvapas“ tęsinį ir papasakoti, kaip toliau sekėsi Jūsų herojams?

– Planuoju, kad tikrai rašysiu grožinę literatūrą. Dėl konkretesnių pažadų esu užsibrėžęs principą – pranešti apie planus tik tuomet, kai žinosiu, kad knyga tikrai išvys dienos šviesą. Juk rašantis žmogus turi įveikti du slenksčius: užbaigti kūrinį ir jį išleisti. Pasitaiko, kad knyga jau būna parašyta, o jos idėja leidykloms neatrodo įdomi ir patraukli. Tad atsakyti į šį klausimą dabar dar negaliu.

Knygos „Kraujo kvapas“ pristatyme dalyvavusi Dainavos krašto Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrinės premijos kūrinių vertinimo komisijos narė, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Lina Dudulienė prisipažino, kad šį trilerį, tiesiog neatsitraukdama, „suvalgė“. „Komisija turėjo dirbti vasarą, kasmečių atostogų metu reikėjo perskaityti konkursui pateiktų 12 knygų, tačiau, skaitant B. Gailiaus kūrinį, nublanko net mano noras nuvykti prie jūros. O kai prasidėjo mokslo metai, mokiniams rekomendavau, kad greta programinės literatūros perskaitytų ne tik K. Sabaliauskaitės trilogiją, bet ir B. Gailiaus trilerį „Kraujo kvapas“, – sakė renginio viešnia mokytoja L. Dudulienė.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija