Laima Žukauskaitė: „Džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie Leipalingio dvaro atgimimo“
Leipalingio miestelio pastaraisiais metais, regis, negalima įsivaizduoti be renovuoto Leipalingio dvaro. O čia organizuojamų renginių – be Leipalingio „dvariškių“ – elegantiškai pasipuošusių ponių ir ponų. Tarp jų savo charizma išsiskiria ir Leipalingio kraštotyros muziejaus siela Laima Žukauskaitė.
Grįžusi dirbti ir gyventi į gimtinę, L. Žukauskaitė aktyviai imasi naujų veiklų ir stengiasi garsinti krašto vardą ne tik šalyje, bet ir už jos ribų/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Grįžusi dirbti ir gyventi į gimtinę, Laima, panašu, ir pati suteikė gyvybės Leipalingio dvare esančiam muziejui, aktyviai imasi naujų veiklų ir stengiasi garsinti krašto vardą ne tik šalyje, bet ir už jos ribų.
– Gimėte ir užaugote Leipalingyje, studijavote Vilniaus universitete, dirbote Vilniaus muziejuose, bet sugrįžote į gimtinę. Kas nulėmė tokį apsisprendimą?
– Sugrįžti į namus paskatino šeimyninės aplinkybės. Tačiau net ir jos nebūtų privertusios pasilikti visam laikui, jeigu čia nebūčiau radusi darbo. Leipalingio progimnazijos direktorės Astos Černiauskienės pastangomis gavau pasiūlymą dirbti muziejuje ir Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje renginių organizatore. Tačiau esminis pokytis įvyko, kai 2015 m. nuo 1957 metų veikiantis muziejus Druskininkų savivaldybės pastangomis pagaliau galėjo persikelti į atnaujintas dvaro patalpas su naujais ekspozicijos baldais ir jaukia rūsyje įrengta erdve edukacijoms. Tada buvo galima drąsiai įgyvendinti savo idėjas. Jos įgyvendinamos tikrai ne mano vienos dėka – prie to prisideda ir progimnazija, ir seniūnija, ir bendruomenė.
– Buvote mokytojo Algirdo Volungevičiaus mokinė. Kokios įtakos šis ypatingai Leipalingiui nusipelnęs žmogus turėjo, Jums renkantis profesinį kelią?
– Mokytoją Algirdą Volungevičių prisimenu, kaip ypatingai šviesią asmenybę. Jo kraštotyrinė veikla liudijo didelę meilę gimtajam kraštui. Ir tai matė ir būtent taip vertino patys Leipalingio miestelio ir apylinkių žmonės. Kiekvienas, kuris tik norėjome, galėjome prisidėti prie muziejaus kūrimo, dovanodami eksponatų ir su pasididžiavimu papildydami muziejaus fondus.
Tačiau į mano gyvenimą muziejininkystė atėjo tik 2005-aisiais, kai po aštuonerių pedagoginio darbo metų pradėjau dirbti Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje. Mintis apie Leipalingio dvaro atgaivinimą buvo kilusi 2007-aisiais, kada ėmėmės atgaivinti dainininkės B. Grincevičiūtės tėviškę – Ilguvos dvarą Šakių rajone. Tuomet ir pagalvojau, kad daug veiklų būtų galima organizuoti ir Leipalingio dvare, kuris tikrai yra išvaizdesnis. Bet tikrai nemaniau, kad man prie to teks prisidėti.
– Tie, kurie domisi Pietų Lietuvos istorija, dabar dažnai užsuka į renovuotą Leipalingio dvarą, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1503 metų. Kokie žmonės dažniausiai užsuka į Leipalingio dvarą ir kraštotyros muziejų? Kas žmones labiausiai domina?
– Pirmiausia turėčiau paminėti buvusius Leipalingio mokyklos mokinius. Juk dvare mokykla pradėjo veikti nuo 1923 metų. Pavaikščioti po dvaro kambarius, kuriuose anksčiau buvo klasės, ir akimirkai sugrįžti į nerūpestingas mokyklos dienas yra ritualas, lydintis kone kiekvieną klasės susitikimą.
Muziejuje apsilanko Leipalingio, Druskininkų bei Seirijų mokyklų mokiniai. Kita dalis lankytojų yra pakankamai įvairi, jeigu kalbėtumėme apie amžių. Tačiau vis tik didžiausią dalį sudaro grupinės ekskursijos iš įmonių. Galiu pasakyti, kad muziejaus lankytojai dažniausiai yra vidutinio amžiaus, žingeidūs, apsiskaitę žmonės. Jiems iš tiesų įdomi istorija. Tačiau visiems įdomiausia, kai istorija atspindima per žmogaus gyvenimą.
– Kuruojate muziejaus veiklą, siūlote įdomias edukacines programas. Kas žmonėms čia labiausiai patinka?
– Pastebėjome, kad lankytojams labiausiai patinka, kai žmonės gali įsijausti ir tam tikra prasme tapti istorijos dalyviais. Malonu pastebėti, kad šiandienos lankytojas yra žingeidus ir jam nepakanka tik išklausyti gido pasakojimą. Vien „sausi“ faktai nėra įdomūs. Daug įdomiau, kai pasakojimą lydi veiksmas, ypač, jei jis nukelia į praeities kasdienybę. Todėl ir ieškau tos kasdienybės, kuri būtų įdomi ir nekasdieniška mūsų dienomis.
– Kokių įdomesnių nutikimų, pristatant edukacines programas, yra pasitaikę? Kaip jaučiasi žmonės, patekę į dvarišką aplinką?
– Iš tiesų tai mūsų programa yra pakankamai santūri. Tačiau malonu, kai žmonės sugrįžta ir atsiveda draugus. Juokingų dalykų, be abejo, būna. Tačiau dažniausiai tai būna įvairūs komentarai per edukacines programas. Žinoma, jie visiems pakelia nuotaiką.
Žmones intriguoja ir vėduoklės kalba, sukurta būtent žaismingam flirtavimui, ir šokio pamoka, kuri kad ir mažai akimirkai leidžia žmogui prisiliesti prie XIX a. gyvenimo smagesnių akcentų. Jei žmonėms smagu, pavyksta atsipalaiduoti, galime sakyti, kad programa pavyko.
Tiesa, dažniausiai atvykusieji į Leipalingio dvarą nesitiki čia sutikti elegantiškus „dvaro gyventojus“. O juk netikėtumo momentas edukacijoje yra labai svarbus!
– Teko girdėti, kad muziejus tampa ir klase įvairioms pamokoms. Kokios pamokos ten vedamos ir ko galima išmokti muziejuje?
– Iš tiesų dabartinis muziejus yra visiškai kitoks, nei ankstesnis, kuris veikė XX amžiuje. Turiu omenyje jo veiklą.
Mūsų muziejus turinio prasme turi pakankamai potencialo neapsiriboti tik mokykline programa. Tai mes ir darome. Iš kitos pusės, atsižvelgiant į šiandien keliamus reikalavimus mokyklai, augančios kartos ypatybes, visų muziejų laukia nauji iššūkiai. O ypač turėtų būti atkreiptas dėmesys į mokyklų muziejus, jei jau deklaruojama, kad pamokos kuo dažniau turėtų vykti netradicinėse erdvėse.
Vien tik parodyti daiktą ir papasakoti istoriją – ne visada efektyvu. Tam, kad eksponatai galėtų būti liečiami ar apskritai naudojami, reikia turėti jų kopijas ar bent jau keletą originalų. Ir nesunku nuspėti, kokių problemų galėtų iškilti, jeigu būtų tik vienas eksponatas…
Tai – nelengvas iššūkis, tačiau esame išsikėlę sau prioritetus. Taigi mūsų muziejuje esantys eksponatai ar tiesiog jo erdvė puikiai pasitarnauja muzikos, dailės, literatūros, fizikos, matematikos užsiėmimams, jau nekalbant apie istorijos ar geografijos pamokas. Muziejus byloja apie gyvenimą praeityje, o kai kurių sričių mokslas jį surašo į formules. Nieko keisto, kad kažkada buityje naudotų daiktų veikimą galima perteikti formulėmis. Todėl fizikos pamokoje aiškinimas apie alkūninio mechanizmo veikimo principą pagal verpimo ratelį yra akivaizdus teorijos pagrindimas praktikoje. Drąsiai galime sakyti, kad beveik kiekvieno dalyko mokytojai yra atvedę vaikus į muziejų. Žinoma, labai daug priklauso nuo mokytojo kūrybiškumo. Tai – esminis dalykas. Muziejus pateikia istoriją, daikto ypatybes, o kaip jį panaudoti mokymo procese – tai jau iššūkis mokytojui.
Todėl turime galvoti ne tik apie muziejaus panaudojimą kasdieniame mokymo ar ugdymo procese, bet ir apie jo ateitį. Eiti koja kojon su technologinėmis naujovėmis ir kartu neprarasti esmės yra nelengvas uždavinys, kurį mums lemta įveikti.
L. Žukauskaitė Leipalingio dvaro atidarymo metu 2015 m. pristatė jo istoriją/Ramunės Žilienės nuotrauka
– Leipalingyje pernai įgyvendinta įdomių projektų, organizuota smagių renginių, kurių metu galima buvo susipažinti su šiame krašte gyvenusių tautų kultūra ir kulinariniu paveldu?
– Leipalingio progimnazija kartu su Palenkės žemės ūkio konsultavimo centru Šepietave vykdė Interreg V-A bendradarbiavimo programos projektą „Kultūros maršrutai be sienų“, kurio tikslas buvo sukurti turistinį maršrutą, paremtą kulinariniu paveldu, neatmetant ir kultūrai bei istorijai svarbių objektų. Leipalingyje ir Lenkijoje buvo suorganizuoti penki renginiai, tarp kurių – du seminarai ekologinės žemdirbystės bei mažos apimties produktų perdirbimo tema ir du „Pasienio skonių festivaliai“. Vienas iš jų surengtas Leipalingyje.
Renginio metu siekėme pristatyti Leipalingyje gyvenusių tautų kulinarinį paveldą. Festivalio lankytojai galėjo paragauti žydų, totorių, lenkų, ir, žinoma, mūsų regionui būdingų dzūkiškų patiekalų. Taip pat sukurtas internetinis puslapis su mobiliąja aplikacija bei knyga „Pasienio kultūros ir kulinarijos maršrutai“ ir pastatyti informaciniai stovai Leipalingyje, žymintys miestelio istorijai ir kultūrai svarbius objektus.
– Kokie dar projektai įgyvendinami Leipalingio dvare?
– Pastaruoju metu tęsiame daugiau nei prieš metus pradėtą rezistencinio karo tyrinėjimo darbą. Esame suradę ir kartu su Lietuvos Nacionalinio muziejaus archeologais ištyrinėję partizanų stovyklavietę Dulgininkų miške. Pastaruoju metu atkreipėme dėmesį į NKVD kiemo tyrinėjimus, nors jie buvo atlikti 1991 m., tačiau ši vieta dar reikalauja detalesnio tyrinėjimo ir solidesnio istorinio požiūrio. Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras jau atlieka tyrimus archyvuose, tačiau tolimesniems darbams realizuoti prašysime Savivaldybės paramos ir palaikymo.
– Kur semiatės idėjų projektams, renginiams? Kas Jums suteikia didžiausią atgaivą sielai?
– Idėjos ateina netikėtai, bet jų šaltinis yra Leipalingio istorija su savo kultūrine praeitimi. O tai labai platus veiklos laukas! Kiek sunkiau sekasi rasti patrauklias išraiškos formas. Čia dar labai daug yra ką veikti.
– Kas Jums labiausiai patinka Druskininkų krašte?
– Man čia viskas patinka, nes šis kraštas man savas. Labai smagu, kad Druskininkų kultūrinis gyvenimas kiekvienais metais vis sodrėja, vis daugiau solidžių renginių.
Praėjusią vasarą Viečiūnuose surengtoje šventėje „Tautos šimtmečio ąžuolai“ LR Žemės ūkio ministerijos Leipalingio dvarui skirtą nominaciją „Už tai, kas pamiršta, atrasta naujai“ atsiėmė ir L. Žukauskaitei/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Leipalingio muziejaus lankytojus intriguoja ir vėduoklės kalba, sukurta būtent žaismingam flirtavimui/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Mano laisvalaikis skirtingas žiemą ir vasarą. Kai geras oras, dažniausiai norisi būti lauke. Kadangi gyvenu nuosavame name, tad veiklos tikrai netrūksta. Žiemą laiką leidžiu pasyviai ir tikrai negalėčiau pasakyti, kad užsiimu rankdarbiais ar kuo nors panašaus.
Šiaip tai man pavyksta pailsėti, jeigu pakeičiu aplinką. Tad stengiuosi kur nors išvykti, nors laiko tam nebuvo daug.
– Apie ką svajojate?
– Svajonių turiu įvairių. Dabar svajoju apie atostogas…
Laima Rekevičienė