Kurorto muzikos legenda Mikas Suraučius dar kartą surado raktą į klausytojų širdis

Šį šaltą ir lietingą pirmadienį kompozitorius, atlikėjas, Druskininkų Garbės pilietis, mūsų miesto himno autorius Mikas Suraučius dar gyveno šiltais prisiminimais apie svarbų įvykį – praėjusį savaitgalį organizuotą jo vadovaujamos bigbito grupės „Bassvim“ jubiliejinį koncertą gimtuosiuose Druskininkuose. „Vasaros aidų“ koncertinėje programoje nuskambėjo ir kūrybinės veiklos 60-metį pažymėjęs išskirtinis pasirodymas Pramogų aikštėje.

„Vasaros aidų“ koncertinę programą praturtino M. Suraučiaus kūrybinės veiklos 60-mečio ir bigbito grupės „Bassvim“ jubiliejinis koncertas / Roberto Kisieliaus nuotrauka

„Proginius – sukakčių koncertus anksčiau mes rengdavome kas dešimtmetį, vėliau – kas penkmetį, o per pandemiją sukakčių koncertų sistema suiro. Gera, kad dabar pagaliau deramai paminėjome solidų grupės jubiliejų. Tarp mūsų ir publikos pavyko sukurti fantastišką kontaktą“, – kalbėjo M. Suraučius.

Kol po jubiliejinio koncerto dar buvo šviežios emocijos, su M. Suraučiumi pasikalbėjome apie jo kūrybinį kelią, grupės „Bassvim“ susikūrimo istoriją, Druskininkų muzikos legendos gyvenimą ir kūrybą Druskininkuose, kūrėjo pašaukimą ir … sriubos valgymą su režisieriumi Jonu Vaitkumi.

– Paskutiniu metu retai koncertuojate. Kodėl?

– Koncertų dažnai nebūna, tik jubiliejiniai. Mūsų gretos retėja, prieš metus dėl insulto praradome vieną narį. Keturiese buvo gerai, o dabar likome trise. Anksčiau rinkomės repetuoti du kartus per savaitę, tai darėme dėl savo malonumo, mes verslo nedarome, neturime vadybininko, patys koncertuoti nesisiūlome. Nėra reikalo muzikuoti dėl pinigų, mes pragyvename iš to, ką per daug metų užgyvenome, uždirbome. Juk mes – pensininkai.

– Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidote Druskininkuose, nors tikrai turėjote galimybių persikelti į sostinę. Kodėl likote čia?

– Pirmiausia – gimtinė traukia, tai stiprus jausmas nuo pat mažens. Tam tikrą laiką gyvenau Vilniuje, dirbau filharmonijoje, vadovavau ansambliui „Plius Minus“. Mūsų veiklos pabaiga sutapo su Nepriklausomybės atgavimu. Prisiminkime, kas tuo metu vyko mūsų valstybėje – visur pokyčiai ir perversmai. Filharmonijoje įsivyravo nauja tvarka, nauja valdžia, jie norėjo atsikratyti estradinių kolektyvų, norėjo klasikos, bet mes labai su klasikais draugavome ir buvome filharmonijai labai naudingi, nes „maitinome“ klasikinės muzikos atlikėjus. Kai viskas pradėjo griūti, estrada pasidarė nereikalinga, ji pasidarė barikadine muzika.

Kai išėjau iš filharmonijos, sutapo ir visos asmeninės bėdos. Tada aš atsidūriau gimtinėje, todėl, kad gimtinė yra švenčiausias dalykas, Pagal mano teoriją, tėviškė yra sudaryta iš gimtinių. Kiekvienas pilietis turi savo tėviškę, ir iš jų mes suklijavome Lietuvą.

– Koks buvo Jūsų kelias į didžiąją muziką? Kodėl po Jūsų Druskininkuose neatsirado ryškesnio muzikinio reiškinio?

– Mama mane į Druskininkų muzikos mokyklą atvedė, kai man buvo keturiolika. Buvau pasinešęs į teoriją, į tvarką, viską mėgau sudėlioti ir ant popieriaus, ir į ausį, ta tvarka mane lydi iki šiol. Kai tik rimčiau pradėjau domėtis muzika, muzikos mokykloje draugėn susibūrėme akordeonistai. Tiesa, tada dar nežinojome, kas yra tas bigbitas.

Mes aktyviai rengėmės 1964 metų moksleivių dainų šventei. Man jau tada kilo ranka parašyti partijas akordeonams – tema, akordai, bosai. Buvo tada apie penketas mano draugų, kurie pradėjo pirminę bigbito erą, mes tą darėme nesąmoningai. Tai buvo kažkokia mistika – transas, neapmąstyti dalykai. Vėliau visi ėmė kelti sparnelius. Jie ėmė galvoti, kad muzika – ne verslas, ne gyvenimo prasmė. Vienas tapo lakūnu, kitas – laivo kapitonu, dar vienas garsiu režisieriumi (Jonas Vaitkus, aut. past.). Beje, šiandien su Jonu eisime valgyti sriubos. Čia – tarp kitko.

Kai grįžau iš sovietinės kariuomenės, man pavyko atkurti mūsų grupę. Tada pradėjome groti restorane. Prie restorano durų stovėdavo lankytojų eilės. Mes grojome keturiese, publika mumis susidomėjo. Beje, patikome ir užsieniečiams, kurie lankydavosi Druskininkuose.

Bandydavome dainuoti neva angliškai – kaip girdėdavome, taip užsirašydavome dainų žodžius, nes anglų kalbos nemokėjome. Kartą atvažiavo lietuvių senolių emigrantų grupė iš Amerikos, jiems mes labai patikome, todėl vienas tipiškas amerikonas priėjo prie mūsų ir pagyrė, kad gerai grojame. O paskui paklausė: „O kokia kalba dainavote?“. Tada man pasidarė šiek tiek gėda. Nuo to laiko dainavome tik savas dainas, atsiribojome nuo anglų kalbos. Manau, kad gimtąja kalba mes dainuojame geriausiai Lietuvoje, mūsų tekstai komponuojasi su muzika.

Dirbome ir su liaudies ansambliais, grojome tuometės „Vilniaus“ sanatorijos kapeloje. Tuometis sanatorijos vyriausiasis gydytojas Čebatorius buvo palankus menui, tai jis pasiekė, kad iš trijų šimtų sanatorijos darbuotojų net šimtas dvidešimt buvo saviveiklininkais. Mus šefavo „Lietuvos“ ansamblio choro, kapelos, šokių vadovai.

Jei kalbėsime apie muziką Druskininkuose, tai mieste buvo ir orkestrų, bet mūsų stiliaus muzikantų neliko, pasiliko tik mūsų ketveriukė. Jau anksčiau pastebėjau, kad nėra kuo papildyti mūsų kolektyvą. Buvo tarsi dykuma, kurią iki šiol jaučiu.

Dabar susirgo grupės gitaristas, mes likome trise, reikia naujo nario, tačiau jis turėtų būti bendraamžis, bendramintis. Ir tokio nėra. Tai mūsų krašte yra problema, mažai dėmesio muzikantai kreipia į šią muzikos sritį. Prieš du dešimtmečius buvo atsiradusi tokia muzikos grupelė, mes su jais bendravome. Aš jiems pasakiau, kad, norint muzikoje ko nors pasiekti, reikia jai paaukoti savo gyvenimą. Arba eini su muzika, kaip pakeleivis, arba atiduodi jai visą save. Šiai profesijai reikia pakloti gyvenimą, atsisakyti visų kitų darbų. Ar gali taip? Negali? Tai čiau – scena negailestinga. Ir neliko tos grupės.

– Esate parašęs gausybę įsimintinų kūrinių. Kaip vyksta Jūsų kūrybos procesas?

– Rašau, kai esu alkanas muzikos, kai užtrina kokia mintis ir dieną, ir naktį. Tada einu ją realizuoti. O dabar keliu klausimą: ar to reikia kam nors, ar ne? Jei ne, tai ta mintis manyje ir lieka, nepaleidžiu jos į pasaulį. Jei žinau, kad to reikia, tai galiu dirbti visą parą.

Visada kėliau labai aukštus reikalavimus dainų tekstams. Mano visa muzika prasideda nuo tekstų parinkimo. Matau eilėraštį ir galiu pasakyti, ar jis man tinka. Pirmiausia įvertinu tekstą, o tik paskui jam rašau muziką. Juk, kaip rašoma Biblijoje, pirmiausia buvo žodis. Man labai tikdavo ir patikdavo pernai Anapilin išėjusio Algimanto Mikutos eilėraščiai.

– Mikai, kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinę Lietuvos lengvąją muziką?

– Daug kas manęs to klausia. Čia gal kiek neetiškas klausimas, nes aš dar pats kartais išropoju į sceną. Manau, kad tai yra išmindžioti takeliai, kuriais dabartinis jaunimas eina. Tai nėra plėšiniai, kaip mūsų laikais, kai viskas, ką darei, buvo nauja. Jaunimas naudojasi moderniomis technologijomis. Aukšto lygio technologija „ištvirkina“ kūrybiškumą, sustabdo potenciją –  paspaudei mygtuką, ir viskas „gatava“. Jei tu, jaunasis kūrėjau, nori sukurti ką nors vertinga, tikrą šedevrą, nedėk visų technikos pasiekimų ant darbo stalo, paimk paprastą penklinės lapą, pieštuką, trintuką ant paprasto pianino, sukurk kuo gražesnį variantą. Kai šį pagimdytą kūrinėlį aprengsi, pamatysi, koks jis vertingas. Bet jei pradėsi nuo to, ką išrado tūkstančiai inžinierių, tai bus banalu.

(Nusikabina nuo kaklo atminties laikmeną ir išsitraukia mygtukinį telefoną). Mes stebimės, kad galima į flešą sutalpinti beveik visą gyvenimo kūrybą. Nežinau, kaip mes kurtume muziką, jei būtume turėję tas technologijas. Man pačiam teko kūrinių natas nurašinėti, klausantis jų atlikimo per seną juostinį magnetofoną. Mes – kaip senovinė „Nokia“, tačiau, ją naudodami, žmonės vis dar sėkmingai gali bendrauti. Taigi skiriasi mūsų ir jaunimo požiūriai.

– Su kokia nuostata rengėtės jubiliejiniam koncertui? Kas yra Jūsų publika?

– Buvo tam tikra nuostata, jam rengiantis, nes be nuostatos neįvyktų nieko gražaus. O atsitiko labai gražus dalykas. Esu labai priekabus, galėčiau koncerte rasti daug problemų, bet emocionaliai ir dvasingumo požiūriu buvo fantastiška, man atrodo, kad pataikėme į dešimtuką. Tarp muzikantų ir publikos vyko gyvas procesas.

Jei kalbėsime apie mūsų publiką, tai tarp mūsų gerbėjų yra mūsų bendraamžių, yra ir trisdešimtmečių, ir visai paauglių. Jauniausieji atsimena mane, kai parašiau Druskininkų himną, dar pamena, kai jie dalyvavo tame procese. Smagu, kad vaikai to nepamiršo. Mūsų fanai mums išliko ištikimi. Į jubiliejinį koncertą buvo daug atvykusių iš visos Alytaus apskrities. Tai – tie žmonės, kurie mus prisimena, tie, kas buvo šokiuose, kuriuose mes grojome. Deja, bet jų kasdien mažėja.

– Prieš kelerius metus Jums suteiktas Druskininkų Garbės piliečio vardas. Ar šis įvertinimas Jums svarbus?

– Tai yra malonu. Po apdovanojimo matau kitokias žmonių akis. Gal mane jauną tas vardas būtų kitaip paveikęs, gal imčiau žvaigždėti, kaip yra buvę viename jaunystės etape, kai grojome restorane ir visi mus gyrė: „Kokie jūs gabūs“. Dievas taip pasuko likimą, kad man praėjo „žvaigždžių liga“. Čia kaip ir su depresija: jei persergi, vertybės pasikeičia.

Druskininkuose visus pažįstu, matau, kuris druskininkietis, kuris – ne. Mūsų giminės pavardė šiame krašte žinoma nuo Druskininkų gyvenvietės įkūrimo. Esu vietinis nuo pat pirmapradžių giminės šaknų, Mizarų gatvėje pastačiau atminimo kryžių savo giminei. Mano stiprybė yra paveldėta iš giminės. Esu laimingas, kad gimtinėje mane pažįsta ir pripažįsta. Juk gimtinė – švenčiausias dalykas.

Laimutis Genys