Knygos puslapiuose – širdingi apkabinimai kiekvienai metų dienai

Iš Druskininkų kilusi Jolita Renevytė-Mikolaitienė, praėjusį ketvirtadienį Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristačiusi savo pirmąją knygą „Dovana beveik suaugusiai dukrai“, pasidžiaugė, kad pirmosios knygos sutiktuvės surengtos būtent Druskininkuose, jos gimtajame mieste: „Atvažiavau namo, daug pažįstamų veidų… Geras jausmas.“

 J. Renevytė- Mikolaitienė: „Žinau, kad mamos, dovanodamos tą knygą, nori mintyse kiekvienu žodžiu apkabinti savo beveik suaugusias dukras. Todėl tai ir tarsi apkabinimų knyga. Tai priminimas apie motinos ir dukros ryšį, kuris toks svarbus, kai norisi būti arti esant labai toli“/Gedimino Trečioko nuotrauka

 

Knygos autorę J. Renevytę-Mikolaitienę nuoširdžiai pasveikino ir jos mama Eugenija/Druskininkų viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

– Savo knygoje „Dovana beveik suaugusiai dukrai“ rašote: „Visada laukiu. Čia tavo namai. Čia gali būti atokvėpio vieta, ramybės uostas, baterijų įkrovimo centras, žaizdų perrišimo kabinetas, kiekvieno tavo naujo starto aikštelė. Niekada čia negrįžk, slapta turėdama bilietą atgal. Ten, iš kur jau kartą pabėgai pas mamą. Kelias iš šitų namų eina tik pirmyn.“. Susitikimo bibliotekoje metu pasakėte, kad Druskininkai pačiai buvo tie namai, iš kurių kelias ėjo pirmyn. Kokie Jums dabar atrodo ir kuo svarbūs Druskininkai?

– Druskininkuose baigiau mokyklą ir išvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą. Baigusi jį, dirbau televizijoje, buvau žurnalų redaktorė, paskui daugiau nei penkiolika metų dirbau tarptautinėje kompanijoje ir buvau atsakingą už edukacijos ir laisvalaikio tematikos knygų leidybos projektus daugelyje Europos šalių. Tačiau smagiausias darbas, kurį teko dirbti, – kūrybinis, kai idėją paversdavome sėkmingu daugelyje šalių leidiniu. Mano profesinėje veikloje buvo ir kitokių projektų, tik pastarąjį pusmetį pasiėmiau kūrybinių atostogų, nes knyga prašėsi būti išleidžiama. O Druskininkai – poilsio vieta. Dukra metus mokėsi Druskininkuose, kai aš turėjau išvažiuoti dirbti į užsienį – tada ryškiausiai pajutau, kad mažas miestas, palyginti su Vilniumi, vaikui yra gerokai jaukesnis ir mielesnis. Nors daugelis man pavydi tokios gražios gimtinės, čia atvažiuoju tik pailsėti ir aplankyti artimųjų. Būtų smagu atvažiuoti į Druskininkus kaip turistei, tiesiog paatostogauti, o gal ilgesniam laikui užsibūti, kai imsiuosi kito rimto projekto. Savaitgaliai man per trumpi, kad daugiau sužinočiau, kokie nauji ir įdomūs pokyčiai vyksta mano gimtajame mieste, tačiau jo žydėjimą, atsinaujinimą ir grožį pastebiu, net trumpam atvažiavusi.

 

– Apie ką Jūsų knyga? Kokią svarbiausią žinią ji neša?

– Tokią knygą galėtų savo dukrai parašyti kiekviena mama. Kiekvienos mamos knyga būtų vis kitokia, bet kažkuo ir panaši. Man viena skaitytoja sakė, kad tai lyg užšifruotas mano dienoraštis. Mano – moters, mamos, dukros, sesers ir tam tikros srities profesionalės. Aš net neabejoju, kad kiekviena dukra čia rastų jai artimų, svarbių, aktualių dalykų. Knygą pradėjau rašyti kaip patarimus, kurie kilo iš tam tikrų man išgyventų, mano gyvenime susiklosčiusių situacijų. Juk tam tikra prasme jos vienaip ar kitaip kartojasi kiekvienoje šeimoje.

 

– Kartais tėvai save graužia, kad nėra tobuli…

– Kad ir kiek dirbame, kad ir kokie pavargę esame, svarbiausia, kad vaikai jaustųsi namuose saugūs. Dažnai vaikui sakoma: „Tu gi žinai, kad mes Tave mylime.“ O vaikas turi ne žinoti, o jausti, kad yra mylimas. Ir to užteks, kad prisimins vaikystę kaip laiką, kai buvo besąlygiškai mylimas. Ne todėl, kad gavo gerus pažymius, ne todėl, kad buvo mandagus ir susitvarkė žaislus, o todėl, kad jis yra. Manau, kiekvienas vaikas, užaugęs, yra bent kartą pagalvojęs, kad tėvai jį mylėjo ne taip, kaip jis norėjo. Ši tema, manau, dar viena iš daugelio, kuria tėvai gali pasišnekėti su savo suaugusiais vaikais, ir tai nebebus taip jautru, skaudu; nes tik suaugę suprantame, kad tėvai buvo žmonės, kurie mylėjo taip, kaip jie suprato, kaip sugebėjo. Gal jie nebuvo tobuli, ir pridarė klaidų, tačiau, jei mylėjo, – ar ko daugiau reikia? Meilę mes kiekvienas dovanojame tokią, kokią ją suprantame, nes visi kalbamės skirtingomis meilės kalbomis: vieniems meilė yra paslaugos, rūpestis ar materialinės dovanos, kitiems – laikas, praleistas drauge… Ir jei mums atrodo, kad, pavyzdžiui, geriausia meilės forma yra kokybiškai su vaiku praleistas laikas, nebūtinai taip gali atrodyti mūsų vaikui – gal jam reikėjo visai kitokios meilės? Gal jis domisi muzika ir tėvų dovanotas bilietas į mėgstamos grupės koncertą jam bus ryškesnis prisiminimas nei, pavyzdžiui, slidinėjimas ar pokalbiai su tėvais. Beje, knygos pabaigoje yra keli puslapiai, kur mama dar gali įrašyti savo patarimų. Taip knyga įgaus dar daugiau jautraus asmeniškumo ir sustiprins mamos ir dukros ryšį.

 

– Ar knyga „Dovana beveik suaugusiai dukrai“ – tik dovana?

– Ši mano knyga yra ir skola, ir dovana mano dukrai. Mes visada buvom artimos, niekada nenustojome kalbėtis apie dalykus, kurie svarbūs jai, svarbūs man ir svarbūs mums abiems, todėl knygoje ji ras daugelį dalykų, kuriuos jau žino. Ši knyga jai – mano ilgesys, o kitas mamas ir dukras galbūt ji paskatins pasikalbėti, atnaujinti gal kiek laiko, atstumų, rūpesčių ar konfliktų sutraukytą ryšį. Džiaugiuosi, kad knyga, vos pradėjusi savo gyvenimą, palietė skaitytojų širdis, gaunu  gausybę laiškų iš skaitytojų, ir šis grįžtamasis ryšys man yra svarbus, brangus. Labai įsiminė vienos skaitytojos komentaras: „Jūs padarėte tai, ko aš nemokėjau, nesugebėjau, neturėjau laiko padaryti. Jūs tai padarėte tai už kitas mamas.“ Aš tai padariau ir už tas mamas, kurių dukros neteko per anksti.

Žinau, kad mamos, dovanodamos tą knygą, nori mintyse kiekvienu žodžiu apkabinti savo beveik suaugusias dukras. Todėl tai ir tarsi apkabinimų knyga. Tai priminimas apie motinos ir dukros ryšį, kuris toks svarbus, kai norisi būti arti esant labai toli.

 

– Kaip kilo mintis parašyti tokią knygą?

– Pirmasis poreikis užrašyti savo patarimus dukrai kilo po vieno ilgo, atviro naktinio mūsų pokalbio, kai dukra buvo patyrusi pirmuosius nusivylimus dėl romantiškų širdies reikalų. Tada pamaniau, kad rašysiu savo patarimus kasdien į knygelę, kaip patirtį, ir padovanosiu. Dukra tada mokėsi mokykloje, bet mano gražus ketinimas netruko ilgai. Prieš kelis metus, kai dukra jau buvo išvažiavusi studijuoti į užsienį, net ir labai aktyviu savo gyvenimu negalėjau užkaišyti vienatvės. Pasiilgdavau jos, tačiau paleidau ją gyventi savo gyvenimą, o aš turėjau gyventi savąjį. Švilpaujantys skersvėjai ištuštėjusiame lizde privertė mane imtis tinklaraščio reikalų. Atrodydavo, kad žodžiai galvoje ūžia, persekioja ir neduoda miegoti, kad juos reikėtų sudėti į sakinius ir pastraipas. Baimė, ar tavo vaikui viskas gerai svetimoje šalyje visai vienam, irgi skaudino mamos širdį. Ji ten kovos savo nematomus mūšius, nė necypteldama apie tai, kas nesiseka. Apie smulkius nesklandumus informuodavo, o didelius įveikdavo pati, tylomis. Rašyti pradėjau iš ilgesio, supratau, kad vis dėlto geriau savo apmąstymus fiksuoti tinklaraštyje. Užrašytos mintys saugiai lieka, bet kada, kas panorėjęs, gali jas perskaityti.

Iš 366 patarimų, istorijų, apmąstymų – apkabinimų žodžiais – du trečdalius parašiau tinklaraštyje. Paskui teko parašyti tiek, kiek trūko, kad dukra nė vieną dieną neliktų neapkabinta – net keliamaisiais metais, vasario 29-ąją. Intensyviai dirbau nuo birželio, lapkritį atidaviau spausdinti, gruodžio pradžioje jau turėjau ją rankose. Išankstiniai užsakymai byrėjo, dar knygai nepasirodžius, todėl gruodis buvo labai darbingas ir smagus. Kiek knygų dukros rado po eglute! Beje, knygą mano mama gavo dovanų anksčiau nei dukra. Ne tik man, ir joms abiems mano knyga yra labai svarbi.

 

– Kaip reagavo į knygą Jūsų dukra?

– Baigusi žmogaus teisių studijas ji gyvena Švedijoje, tad nematė mano trypčiojimo dėl knygos rašymo, nors visada tikėjo, kad turiu tai padaryti. Kai prasitariau, kad galiausiai pasiryžau išleisti knygą, apsidžiaugė: „Mama, PAGALIAU!“ Ji skaitė tekstus internete, tinklaraštyje, tačiau galutinis variantas jai nebuvo matytas. Sako, kad dabar kasdien turi ritualą – skaityti mano patarimus. Skaito po vieną per dieną – „kad užtektų ilgam“. Manau, kad dukra didžiuojasi manimi, juk kitaip nebūtų knygų dovanojusi savo draugėms ir mylimoms mokytojoms.

 

– Daugeliui tėvų tuščias lizdas tampa nelengvu išbandymu, kai vaikai, pasirinkę savo kelią, išvažiuoja studijuoti, dirbti ar, įvairių kitų aplinkybių genami, pasirenka svečią šalį…

– Mes norėtume saugoti vaikus po savo sparnu kuo ilgiau. Norime, kad jie būtų šalia, kad bet kada, ištiesę ranką, galėtume juos pasiekti, kad galėtume apsikabinti, pabarti, pamokyti gyventi… Mes norime, kad mums patiems būtų šilčiau kartu su vaikais. Aš sąmoningai ruošiausi tam, kad teks gyventi kitaip, kai dukra užaugs, nors nežinojau, ar ji pasiliks Lietuvoje, ar išvažiuos. Mūsų vaikai mums paskolinti, mes turime juos išmaitinti, išmokyti vaikščioti ir kalbėti, išmokslinti, įdiegti svarbiausias vertybes ir paleisti gyventi – daryti savo pasirinkimus ir klaidas. Knyga baigiasi tokiu patarimu: „Sulauksi 18-os – spirsiu pro duris, nes turi gyvent savo gyvenimą!“(…) Vaikai užauga ir turi gyventi atskirai. Vaikščioti pro kitas duris. Kad ir toje pačioje laiptinėje, tame pačiame name, tame pačiame mieste, toje pačioje šalyje. Ar dar toliau. Suaugę vaikai turi spręsti smulkias ir dideles problemas patys, savo galva. Daryti savo klaidas ir mokytis iš jų. Priimti neteisingus sprendimus ir kapanotis iš padarinių. Pasirinkti tai, kas jiems atrodo reikalinga tik tą akimirką, o paskui likti ištikimiems tam pasirinkimui. Arba derėtis dėl teisės pasirinkti iš naujo. Ir žinoti, kad yra mama ir namai, kur galima grįžti.“

Kai manęs klausia, o kodėl knyga nepardavinėjama knygynuose, atsakau, kad noriu labai asmeniškai su šia knyga pasielgti. Noriu paklausti, kodėl ir kam renkasi tą knygą, noriu žinoti, kam ji skirta, užrašyti palinkėjimą, Stebėdama, kaip pakuoju knygą išsiųsti, dukra tarstelėjo, kad tarsi vystyčiau kūdikį…  Knygą reiktų užsisakyti internetu, iš internetinio puslapio: www.dovanadukrai.lt. Šiame puslapyje ir pristatoma tik viena ši knyga.

Parengė Ramunė Žilienė