Kai šokis tampa kalba: „Decimos“ istorijos, kurias visi supranta be žodžių

Kartais stipriausi dalykai pasakomi ne žodžiais. Užtenka vieno judesio, vieno žvilgsnio ar kelių minučių scenoje, kad žiūrovai susigraudintų, o šokėjoms atmintyje išliktų metų metus kauptos emocijos. Būtent tokią patirtį gegužės pabaigoje savo bendruomenei padovanojo šiuolaikinio šokio studija „Decima“, pakvietusi į baigiamąjį koncertą simboliniu pavadinimu „Kalbėjimas be žodžių“.

Festivalio „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“ akimirka, nuotraukoje iš kairės: choreografas T. Almantas , „Decima“ šokėjos, pianistė G. Gedvilaitė, perkusininkas P. Giunteris / Asmeninio archyvo nuotrauka

Tai nebuvo tik dar vienas koncertas. Kai kurioms šokėjoms jis tapo atsisveikinimu su vieta, kurioje prabėgo daugiau nei dešimtmetis jų gyvenimo, o kolektyvo vadovei Rūtai Dvorkinienei tai buvo dar viena akimirka, kai dalį šokėjų tenka paleisti į savarankišką kelią.

„Brandus judesys gimsta iš patirties, iš daugybės repeticijų, ieškojimų, kritimų ir pakilimų. Šįkart renginyje pamatėme mažąsias šokėjas, žengiančias pirmuosius žingsnius scenoje, paaugles, kurios savo energija sužavėjo žiūrovus, ir moterų kolektyvą, kuriame šoka mergaičių mamos, buvusios studijos šokėjos bei moterys, savo laisvalaikį skiriančios šokiui“, – šventės įspūdžiais pasidalijo studijos vadovė.

Pasak jos, kiekvienais metais ateina momentas, kai tenka atsisveikinti ne tik su naujai sukurtomis choreografijomis, bet ir su merginomis, kurios kartu augo, klydo, mokėsi ir subrendo.

„Pažvelgiau į šalia esančias merginas ir jas paleidau, nes gyvenimas vyksta čia ir dabar“, – sakė R. Dvorkinienė.

„Decimos“ pasirodymai jau seniai garsėja ne tik technika, bet ir gebėjimu pasakoti istorijas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Nauja patirtis – Vilniaus rotušėje

Šie metai „Decimai“ buvo ypatingi ne tik dėl baigiamojo koncerto. Kolektyvas pirmą kartą dalyvavo išskirtiniame festivalyje „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“, vykusiame Vilniaus rotušėje.

„Decimos“ šokėjoms teko išskirtinė galimybė peržengti įprastų koncertų ir konkursų ribas. Kolektyvas buvo pakviestas dalyvauti Vilniaus rotušėje surengtame tarptautiniame festivalyje „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“, kuriame susitinka muzika, šokis ir šiuolaikinės meno idėjos. Baigiamajame festivalio performanse „DIS(U)TOPIA“ druskininkietės tapo profesionalių menininkų kūrybinės komandos dalimi ir kartu su muzikantais scenoje papasakojo istoriją apie žmogaus atsakomybę už pasaulio ateitį. Tai buvo ne tik pasirodymas, bet ir reta galimybė pamatyti, kaip gimsta menas, kuriamas čia ir dabar.

Daugeliui jaunų šokėjų tai buvo pirmasis susitikimas su profesionalaus performanso virtuve. Vietoje įprasto konkurso vertinimo jų laukė kūrybinis procesas, kuriame nebuvo vieno teisingo atsakymo – tik ieškojimai, improvizacija ir bendras kūrimas kartu su pripažintais scenos menų profesionalais.Ten šokėjos turėjo progą išbandyti save visai kitokiame kūrybiniame procese ir dirbti su kitu vadovu – choreografu Tadu Almantu.

„Buvo labai įdomu stebėti visą kūrybinį procesą ir pačiai būti jo dalimi. Matyti, kaip menas gimsta čia ir dabar“, – prisiminė viena iš abiturienčių Patricija.

Kita šokėja Goda Dvorkinaitė pasakojo, kad iki šiol šokti ją mokė tik „Decimos“ vadovė, todėl nauja patirtis buvo ypač vertinga: „Buvo smagu pamatyti, kaip kitas vadovas kuria šokį. Viskas vyko visiškai kitaip, nei esame įpratusios. Net publika buvo kitokia – stebėjome jos reakcijas ir matėme, kad žmonėms buvo įdomu.“

Festivalio atmosfera pareikalavo ir didesnės atsakomybės.

„Publika buvo labai solidi, muzika rimta, todėl jautėme didelę atsakomybę parodyti viską, ką galime geriausiai. Tokia aplinka įpareigoja“, – kalbėjo šokėja Goda Savukynaitė.

Koletyvo vadovė R. Dvorkinienė pasidžiaugė, kad merginos puikiai prisitaikė prie naujų sąlygų: „Tadas dirba visiškai kitaip – daug kuria vietoje, vienu metu pateikia labai daug informacijos. Jis gavo paruoštas merginas ir dėl to buvo labai laimingas.“

„Decima“ – daugiau nei šokių studija

Kalbėdamos apie tai, ką joms reiškia šokis, šiemet „Decimą“ paliekančios šokėjos vienbalsiai kartojo – tai kur kas daugiau nei užsiėmimas po pamokų.

„Šokis yra mano kasdienybė. Ateidavau po mokyklos, atsipalaiduodavau, pabūdavau su draugėmis ir grįždavau namo atsigavusi“, – sakė Patricija.

Kitoms „Decima“ tapo antraisiais namais.

„Pusę savo gyvenimo praleidau čia. Sutikau geriausias drauges, išmokau pasitikėti savimi, daug sužinojau apie gyvenimą. Konkursai, kelionės, patirtys… Čia palikau labai didelę dalį savęs“, – prisiminė viena iš ilgamečių šokėjų G. Dvorkinaitė.

Ne mažiau svarbios ir pamokos, kurios nepriklauso šokio technikai.

„Išmokau atsakomybės, supratimo, kaip elgtis sudėtingose situacijose. Tai patirtis, kuri liks visam gyvenimui“, – kalbėjo kita kolektyvo narė Elzė.

Kai emocijos pasiekia žiūrovus

„Decimos“ pasirodymai jau seniai garsėja ne tik technika, bet ir gebėjimu pasakoti istorijas. Dažnai po koncertų žiūrovai prieina padėkoti, pasidalyti savo išgyvenimais ar net prisipažįsta braukę ašarą.

„Kai šeimos nariai ar žiūrovai pasako, kad mūsų šokis juos sujaudino ar net pravirkdė, supranti, kad emociją pavyko perteikti“, – mintimis dalijosi G. Dvorkinaitė.

Anot merginų, emocinis ryšys su kuriama istorija atsiranda natūraliai.

„Kai tiek metų šoki, tiesiog išmoksti įsijausti. Tada nebegalvoji apie klaidas ar techniką – gyveni tuo, ką pasakoji scenoje“, – teigė jos.

Didelę reikšmę turi ir tarpusavio ryšys.

„Man svarbiausia mūsų vienybė. Kai visi kartu išgyvename istoriją, šokti tampa lengva“, – sakė viena kolektyvo narių Patricija.

Talentas ar darbas?

Paklausta, kas svarbiau – įgimtas talentas ar sunkus darbas, R. Dvorkinienė nedvejodama atsako, kad vieno recepto nėra: „Yra labai techniškų šokėjų, tačiau joms sunkiau perteikti emociją. Yra ir tokių, kurios galbūt neturi idealios technikos, bet sugeba kiekvieną judesį pripildyti jausmo. Kai visa tai susijungia, gimsta geriausias rezultatas.“

Vadovė neslepia, kad kelias iki scenos būna ilgas: „Kasmet priimu apie dešimt mergaičių. Po dvejų ar trejų metų lieka vos kelios, tačiau būtent jos dažniausiai šoka dešimt ar net penkiolika metų.“

Šiandien studijoje nuolat šoka apie pusšimtį mergaičių. Kiekviena jų skirtinga, tačiau visas vienija tas pats dalykas – meilė šokiui.

Jautriausia vakaro akimirka

Baigiamajame „Decimos“ koncerte netrūko emocijų. Viena iš jautriausių akimirkų tapo mažųjų šokėjų dovana vyresnėms kolegėms, kurios šiemet baigia mokyklą ir palieka studiją.

Jaunesniosios mergaitės pačios sukūrė šokį, kurį skyrė abiturientėms.

„Stebėjome jas ir ašaros pačios pradėjo riedėti. Jos panaudojo net kai kuriuos mūsų judesius. Kadangi viską sukūrė pačios, buvo nepaprastai jautru“, – prisiminė šiemet „Decimą“ paliekančios šokėjos.

Tokios akimirkos, pasak vadovės, ir yra didžiausias atlygis už daugelį metų darbo.

Juolab kad ryšys su „Decima“ dažniausiai nenutrūksta, net ir pabaigus mokykląi.

„Pastebiu, kad nemažai buvusių šokėjų sugrįžta. Kai kurios jau atveda šokti savo dukras“, – šypsojosi R. Dvorkinienė.

Durys, kurios visada lieka atviros

Atsisveikindama su šių metų abiturientėmis, vadovė joms palinkėjo tik vieno – nepamiršti to jausmo, kurį patyrė šokdamos: „Man prasmingiausi yra mūsų pokalbiai. „Decimos“ durys visada atviros, kada besugrįžtumėte. Sulaukiu merginų, kurios studijas baigė prieš daugelį metų, tačiau vis tiek ateina į mūsų koncertus. Tai tęsiasi iš kartos į kartą.“

Ir galbūt būtent čia slypi ilgaamžės „Decimos“ paslaptis. Ne konkursuose, ne apdovanojimuose ir net ne sudėtingose choreografijose. O bendrystėje, kuri išlieka gerokai ilgiau nei paskutinis nusilenkimas scenoje. Kai šokis tampa kalba, kurią supranta visi – net ir be žodžių.

Guoda Gedvilaitė-Göhle: „Jau ketvirtą kartą organizuodama festivalį „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“, kuris šiemet gegužės viduryje nuaidėjo dar pastoliais apstatytoje Vilniaus Rotušėje, dažnai pagalvoju, kad be kelių muziką mylinčių ir meną remiančių druskininkiečių bei Druskininkų Rotary klubo narių finansinės paramos šį sumanymą įgyvendinti būtų buvę gerokai sunkiau. Esu nuoširdžiai dėkinga visiems, kurie tiki festivalio idėja ir prisideda prie jos augimo.

Šiuo metu svarstau kitais metais penktąjį festivalį surengti ne tik Vilniuje, bet ir Druskininkuose. Tikiu, kad tai paskatintų nemažai sostinės ir kitų miestų melomanų atvykti į Druskininkus pasiklausyti aukšto lygio koncertų, galbūt – jau ir naujojoje koncertų salėje.

Todėl norėčiau kreiptis į druskininkiečius: kuriuo metų laiku ar mėnesiu jums labiausiai trūksta gyvos muzikos renginių? Kada, jūsų nuomone, būtų tinkamiausias metas surengti klasikinės muzikos festivalį Druskininkuose?

Man visuomet labai svarbu, kad Druskininkų vardas būtų matomas ir girdimas ne tik Lietuvos sostinėje, bet ir visoje Europoje bei pasaulyje. Muzika, šokis, kinas, teatras, dailė, literatūra, kalba, bendravimas ir žmogiškumas yra puikios terpės tai daryti. Turėdama galimybę kurti ir organizuoti festivalius, galiu pakviesti talentingus atlikėjus, suteikti jiems erdvę atsiskleisti. O mano organizuojamuose festivaliuose dalyvauja talentingi menininkai iš viso pasaulio, Lietuvos ir Druskininkų. Šiemet – vienuolika šiuolaikinio šokio studijos „Decima“ šokėjų, kurias su didžiuliu atsidavimu ir meile ugdo jų vadovė R. Dvorkinienė.

Nuolat ieškau naujų kūrybinių iššūkių. Viena iš šių metų festivalio baigiamojo koncerto-performanso „DysUtopia“ idėjų buvo sujungti fortepijono ir perkusijos garsus, kuriuos įspūdingai atliko Lietuvos perkusijos grandas Pavelas Giunteris, su šokio, vizualizacijų menais. Siekėme, kad visi šie elementai susilietų į vieną organišką, emocingą ir įtraukiantį meninį pasakojimą apie mus supantį labai gražų, bet žmonių naikinamą gamtos pasaulį. O menas, kaip žinome, išgelbės pasaulį.

Prie projekto prisijungė tarp Frankfurto ir Kauno dirbantis bei kuriantis choreografas ir šokėjas T. Almantas, sukūręs įsimintinas choreografijas šiam koncertui-performansui. Jas puikiai įgyvendino jaunatviškos, elegantiškos ir talentingos Druskininku šiuolaikinio šokio studijos „Decima“ šokėjos. Jų pasirodymuose atsispindėjo ne tik profesionalumas, bet ir didžiulis darbas, atsidavimas bei širdis, kurią jos sudėjo į kiekvieną judesį.

Tikiu, kad šis bendras muzikantų ir šokėjų projektas sujungė ir praturtino mus visus – muzikinėje, kūrybinėje ir žmogiškoje plotmėje. O jaunosioms šokėjoms jis tapo dar vienu įkvėpimo šaltiniu augti, tobulėti, drąsiai priimti naujus iššūkius, siekti profesionalumo ir niekada nenustoti kurti, kokią profesiją jos bepasirinktų. Būtent tokios patirtys ugdo ne tik menininkus, bet ir asmenybes, kurios ateityje garsins savo miestą, savo šalį ir kultūrą.“