Druskininkietės savo pomėgiais žavi aplinkinius

Moteris – kaip darbšti bitutė, visur reikia suspėti, daug kuo pasirūpinti. Ir ne bet kaip, o nuoširdžiai, švelniai, atidžiai. Tačiau norisi, kad ne tik aplinkiniams, bet ir sau laiko liktų: veiklai, kuri yra miela širdžiai, atgaiva sielai, stiprina gyvenimo džiaugsmą, ilsina. Apie savo pomėgius papasakojo druskininkietės.

 

Rima Buchienė

„Esu anglų kalbos mokytoja „Saulės“ pagrindinėje mokykloje. Piešti pamėgau jau vaikystėje, ir tik daug vėliau, studijų metais, vėl buvau kuriam laikui prisiminusi šį savo pomėgį. Sukūrusi šeimą, pomėgiams daug laiko neturėjau. Prieš dešimtį metų draugė papasakojo, kad Druskininkuose, dailės mokykloje yra klasė suaugusiems ir puiki mokytoja Onutė Zakarienė. Pas ją ir mokiausi piešimo meno. Grupėje drauge su kitomis moterimis išbandėme įvairias technikas: akvarelę, tapybą ant šilko, akrilinius ir aliejinius dažus, net piešimą ant stiklo, karpinius. Bet, ką bebandyčiau, vis tiek grįžtu prie akvarelės ar karpinių. Savo kūrybai, pomėgiams laiką skiriu tik tada, kai ateina įkvėpimas. O jei jau pradedu kurti kokį darbą, tai norisi kuo greičiau jį pabaigti. Pasitaiko, kad įkvėpimas ir kelis metus neaplanko. Tokių pertraukų metu kitų pomėgių atsiranda. Pavyzdžiui, joga. Žinoma, ir piešdama atsipalaiduoju, tai taip pat tarsi meditacija. Malonu, kai mano sukurtas darbas patinka ne tik man pačiai, bet ir aplinkiniams.“

 

Algina Markauskienė

„Esu filologė, studijas baigiau Vilniaus universitete. Nuo pat vaikystės esu kuriančių, dainuojančių žmonių aplinkoje. Choras „Druskininkai“, vadovaujamas Ingos Vagnoriūtės, jau tapo mano gyvenimo dalimi. Puikus kolektyvas ir šauni vadovė. Manau, kad skirdama laiko kūrybiniam savo vystymuisi, moteris tampa ramesnė, moteriškesnė.

Man choras „Druskininkai“ – pozityvi energija, harmonijos siekiamybė, nauji kūrybiniai ir savęs pažinimo atradimai. Juk dainuodami drauge, koncentruojamės ne tik į save, bet ir įdėmiai klausomės kitų: mokomės girdėti vieni kitus, kartu kurti. Per trejus bendro kūrybinio darbo metus jau išsiugdžiau gebėjimą jausti, pavyzdžiui, kad ir tai, ties kuria dainos, kūrinio fraze balsų grupės kaimynė dainuodama ketina įkvėpti oro. Ir žinau, kad tuo pat metu negalima atsikvėpti man, nes, nutrūkus bendrai choristų kvėpavimo grandinei, sunyks kūrinio grožis. Kiti choristai, žinau, irgi jaučia mane. Mokomės nesislėpti už kito nugaros ir galvoti ne vien apie save. Pažeidus šią nuostatą, iš karto suyra kūrinio bei paties dainavimo harmonija.

Ne tik aš, bet ir kiti choristai kartais mintyse atsiprašome savo artimųjų už šeimoje drauge nepažiūrėtus vakarinius filmus, nepagamintas vakarienes ar prieš miegą nakčiai nepabučiuotus vaikučius, – tais vakarais skyrėme laiką choro repeticijoms. Dainavimas chore – ne tik balso lavinimas, bet ir tarpusavio tolerancijos ugdymas, nepakartojamas vienybės jausmas, ir, žinoma, nuostabios dainos. Apie kai kurias pasakiško grožio dainas būčiau nė nesužinojusi, jeigu jos nebūtų įtrauktos į mūsų choro repertuarą.

Kai per mūsų choro koncertą klausytojams per kūną nubėga šiurpuliukai arba kai jų akyse suspindi ašaros – suprantu, kad einame teisingu keliu. Gera dovanoti žmonėms ne tik savo laiką, bet ir dalintis mums duotomis Dievo dovanomis.“

 

Marytė Kraunelienė

„Mano didžiausias pomėgis – vairuoti automobilį. Teisę vairuoti įgijau dar 1972-aisiais, vairavimo stažas – jau 46 metai. Nors man jau 77-eri, nežadu atsisakyti vairavimo. Jei kokia bėda ar liga užpuola, sėdu prie vairo ir visas negandas pamirštu. Žiemą nevažinėju – laukiu pavasario. Tada apdraudžiu savo „audinę“, ir – pirmyn. Aplankau Ratnyčią, Pilvingį, Kapčiamiestį, Kasčiūnus… Reikalų visokių yra: atšilus, reikės ir artimųjų kapus lankyti, prižiūrėti, vasarą nuvažiuoju į mišką mėlyniauti ar grybauti. Į atlaidus nuvykstu… Dar prisimenu tuos laikus, kai Druskininkuose vairuojančių moterų buvo nedaug, gal buvau viena iš pirmųjų? Menu, mano gimtajame kaime anuomet labai stebėdavosi, kad moteris vairuoja. Kaimynė klausinėdavo: „Jei mokinies vairuoti, tai gal taksiste dirbsi?..“ Taksiste nedirbau, tačiau gyvenime teko dirbti daug kitų darbų, ir audėja kilimų fabrike, ir lifto prižiūrėtoja, ir pardavėja kaimo krautuvėlėje. Mokytis vairuoti teko dėl gyvenimiškų aplinkybių: gyvenant kaime, auginant tris vaikus, nelengva buvo pasiekti Druskininkus, kur tada dirbau. Vairavimo mokslai prasidėjo, mokantis vairuoti sunkvežimį. Būdavo, pareinu namo, tai rankų nepakeliu, taip sunkiai tas sunkvežimio vairas sukaliojosi… Bet teorines vairavimo žinias įsiminti nebuvo sunku, išmokau gerai, „kaip poterius“. Esu keturių anūkų močiutė ir dviejų proanūkių – vienuolikmečio Luko ir trejų metukų Urtės – promočiutė. Vienas mano anūkas vis pajuokaudavo, kad „mūs močiutė jei ko ir nemoka, tai gal tik suvirinimo darbų“. Stengiuosi neprarasti humoro, nors gyvenimas manęs nelepino. Esu našlė, patyriau sūnaus netektį… Tačiau negandų tamsą man prašviesina dar ir kitas mano pomėgis – giesmės. Druskininkų bažnyčioje giedu. Malonu, kai po mišių žmonės padėkoja už gražų giedojimą ir maldas. Patinka ir virtuvėje sukiotis, valgį gaminti, esu sugalvojusi receptą, pagal kurį dažnai kepu ir „Sveikuolių pyragą“. Vaišinga esu, mano pyragas daug kam patinka. O kiek esu priaudusi visokių rankdarbių, išsiuvinėjusi pagalvėlių! Jau gal net ir parodai užtektų…“

 

Laimutė Radinienė

„Pagal profesiją esu automatikos-telemechanikos inžinierė. Kol dirbau, maniau, kad, išėjus į pensiją, laiko bus begalės. Pasirodo, dabar, kai jau esu senjorė, yra visai kitaip: esu taip užsiėmusi įvairia veikla, kad net sūnus juokiasi, jog mamos namie pagauti negali.

Džiaugiuosi, kad dabar galiu sau leisti užsiimti pomėgiais, kuriuos anksčiau tekdavo atidėti. Ką veikiu? Mezgu, siuvu, kepu tortus, žaviuosi kelionėmis; mėgstu knygas, poeziją. Bet labiausiai – šokti. Kai 1964-aisiais įstojau į Kauno politechnikos institutą (KPI), tapau KPI nusipelniusio dainų ir šokių liaudies ansamblio „Nemunas“ šokėja. Tame ansamblyje ir susipažinome su Juozapu, tada dar tik būsimuoju mano vyru. „Nemune“ šokome nuo pirmo iki penkto kurso. Šokis mums abiems buvo malonumas ir atgaiva tarp įtemptų studijų, seminarų ir sesijų.

Vėliau man dar dvejus teko šokti ir Žemės ūkio projektavimo instituto liaudies šokių ansamblyje „Rasa“. 2009-aisiais atvykus gyventi į Druskininkus, į senjorų veiklos ir renginių verpetą įtraukė Druskininkų „Bočių“ vadovė Zita Jančiauskienė, Jonas Valskys, vadovaujantis Druskininkų Trečiojo amžiaus universitetui. Dalyvaudama „Bočių“ veikloje, ansamblyje vėl pradėjau šokti tautinius, o grupėje – linijinius šokius. Mano dabar jau šviesios atminties vyras tada aktyviai dalyvaudavo renginiuose: jis domėjosi fotografija ir pats mėgo fotografuoti, todėl mielai fiksuodavo mūsų viešus pasirodymus, padėjo sukaupti gražų prisiminimų archyvą…

Kai prieš pusantrų metų netekau vyro, likau viena, tiesiog neberadau vietos namuose… Prisiminiau, kad jaunystėje labai norėjau išbandyti pramoginius šokius. Tad dabar šoku ir Povilo Lapinsko vadovaujamame kolektyve „Dosado“. Nors ir esu vyriausia iš visų šokėjų, stengiuosi nenusileisti jaunesnėms moterims. Man šokiai duoda tiek geros energijos ir noro gyventi, kad net savo metų nejaučiu. Norėčiau patarti visiems senjorams neužsidaryti namuose, bendrauti, atrasti savo pomėgius ir galimybes, nes Druskininkuose tikrai yra visos sąlygos gyventi aktyviai, sveikai, linksmai ir negalvoti apie bėgančius metus.

 

Rasa Šoliūnienė

„Esu vadybininkė, tačiau visą gyvenimą traukė menas. Nuo mažens labai mėgau piešti, kopijuodavau, perpiešdavau atvirukus, o vėliau – ir įvairias man patikusias nuotraukas. Kai susilaukiau dukters, atsirado kitokie mano kūrybinės saviraiškos būdai: ūgtelėjusi Laurutė vis prašydavo nupirkti kuo daugiau drabužių jos lėlytėms. Laisvo laiko turėjau, tad nusprendžiau lėlėms rūbelius pasiūti pati. Iš senų rūbų ir visokių atraižų prisiuvau daug drabužėlių lėlėms. Dukra buvo laiminga, ir ypač todėl, kad visas būrys draugių ateidavo pažaisti su jos lėlėmis.

Mane traukia nauji kūrybiniai iššūkiai, norisi sukurti, išmėginti ką nors nauja. Internete pamačiusi kokį nors meno kūrinį, sukurtą, pagamintą man nauja technika, būtinai „užsidegu“ padaryti ką nors tokiu būdu pati. Išbandžiau daug įvairių technikų: karpinius, frivolite (nėrimas adata), sutažą (papuošalų gamyba iš virvučių su karoliukais ar akmenukais), lėkščių dekoravimą, vėlimą iš vilnos, vąšeliu nertus papuošalus iš karoliukų, iš įvairių senų, nebenaudojamų rankinių ar medžiagų atraižų esu pasisiuvusi ne vieną rankinę, dekupažą (medinių lentelių, butelių ir vazų, dėžučių, baldų). Susidomėjimas prasidėjo, kai viena draugė pamokė mane dekupažo technikos. Supratau, kad tai labai universalus menas, nes dekupažo technika dekoruoti galima viską: medį, popierių, metalą, baldus. Fantazija kuria vis naujus ir naujus vaizdinius… Tačiau pastaruoju metu man įdomiausia kurti dirbinius iš odos. Dažniausiai informaciją apie visas technikas, kaip kas gaminama, randu bibliotekose arba internete. Pasirodo, visai nesudėtinga! Esu sukūrusi papuošalų iš odos, užrašinių, rėmelių, vazų… Visus savo kurtus gaminius dažniausiai padovanoju draugams, giminėms ar šiaip man mieliems žmonėms. Džiaugiuosi, kai jie nešioja mano sukurtus papuošalus ar puošia patalpas mano sukurtais darbeliais. Man pačiai labiau patinka procesas, o ne rezultatas. Daugybę papuošalų sukūriau dukrai – ji labai mėgsta jais puoštis. Kartais draugai paprašo padaryti jiems ką nors „pagal užsakymą“. Padarau, bet to nemėgstu, nes kai tau kas nors pasako konkrečiai, ko nori, dingsta polėkis… Dažnai naujas dirbinys gimsta netikėtai: pamatau kokią nors įdomią detalę, ir netrukus iš jos „išauga“ visas kūrinys. Mieliausio gaminio turbūt neturiu. Į visus juos įdedu daug darbo ir meilės. Kūryba man – atgaiva nuo problemų ir buitinių dalykų. Idėjų turiu daug, trūksta tik laiko. Ir dar turiu svajonę – išmokti tapyti.“

 

Janina Klimienė

„Esu baigusi tuometį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, kineziterapeute dirbau 42 metus. Jau treji metai esu senjorė. Ir anksčiau pomėgiams skirdavau visą savo laisvalaikį. Nors ir nedaug jo turėjau, kai auginau vaikus, bet mezgimui ir siuvinėjimui laiko visada rasdavau. Kiek save pamenu, nuo mažens mėgau rankdarbius: nerti vąšeliu, megzti. Vėliau susidomėjau dekupažu, man labai patinka kurti įvairias, ypač gėlių kompozicijas. Labai patinka ir siūti. Pasisiuvau du tautinio kostiumo komplektus. Pačios pasisiūtu tautiniu kostiumu pasipuošiu per įvairias šventes, taip pat ir savo gimtadienio proga. Dar labai patinka kurti įvairius kalėdinius bei velykinius suvenyrus. Rankdarbiais visada puošiu namus įvairiomis progomis ar per šventes, o savo sukurtus sveikinimus išdalinu giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę savo patirtimi dalintis ir su bendramintėmis, draugėmis. Vadovauju „Bočių kraitės“ klubo moterims, prieš įvairias šventes tenka smagiai padirbėti: siuvame maišelius su dekupažo elementais. Man labai patinka kažką originalaus, savito sukurti, nemėgstu kopijuoti. Prisijungusi prie Zitos Jančiauskienės vadovaujamo „Bočių“ kolektyvo, turėjau galimybę suruošti ir po keletą kalėdinių bei velykinių savo darbų parodų. Daugelį metų priklausau ir Druskininkų miesto gėlininkų draugijai, dalyvauju įvairiose šios draugijos organizuojamose parodose. Drauge su vyru Viktoru gyvename Ratnyčioje, turime nemažą sklypą, todėl jau nuo ankstyvo pavasario norisi dirbti savo sode, puoselėti gėlynus, pavyzdingai tvarkyti aplinką. Esame dalyvavę daugelyje konkursų Lietuvoje, pavyzdžiui, „Gražiausio daržo“, „Išpuoselėtos sodybos“ ir kituose. Mudu džiugina, kad esame ir žurnalo „Mūsų sodai“ 2003-2004 metais organizuoto Lietuvos liaudiškiausios sodybos konkurso laureatai.“