„Vijūnėlės dvaro“ sunaikinimas būtų didelis nuostolis šalies ir Druskininkų biudžetui

Lietuvos Aukščiausias teismas (LAT) priėmė sprendimą, kuriame nurodyta nugriauti „Vijūnėlės dvarą“. Nors šio statinio savininkas yra privatus asmuo, tačiau beveik penkerius metus trukusiame teismų maratone minima ir Druskininkų savivaldybė. Koks Savivaldybės vaidmuo šioje istorijoje, kokie teisiniai šios istorijos aspektai ir kokių pasekmių LAT nutarimo vykdymas gali turėti Druskininkams? Apie tai kalbėjomės su Savivaldybės administracijos direktore Vilma Jurgelevičiene bei Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėju Renaldu Viščiniu.

– Koks savivaldybės vaidmuo šioje istorijoje. Kaip Druskininkų bendruomenei ir valstybei gali atsiliepti privataus pastato prie Vijūnėlės tvenkinio nugriovimas.

Vilma Jurgelevičienė: „Nemeluosiu, LAT sprendimas mane nuvylė. Esmė ta, kad šio pastato statybai Savivaldybė davė leidimą, nes nebuvo jokio teisinio pagrindo neišduoti statybos leidimo pastato prie Vijūnėlės tvenkinio statybai.

Prieš gaudamas statybos leidimą, pastato savininkas privalėjo surinkti daugybės valstybinių institucijų – Nacionalinės žemės tarnybos, priešgaisrinės apsaugos, kultūros paveldo, aplinkosaugos, Statybų inspekcijos, energetikos specialistų ir kitų suderinimus. Savivaldybė, matydama visų institucijų suderinimus, išdavė leidimą. Todėl manau, kad kartu su valstybinėmis institucijomis esame atsakingi už tai, į kokią teisinę koliziją dabar pateko šio pastato savininkas.

Dabar, kai nuspręsta nugriauti šį pastatą, valstybė ir savivaldybė gali turėti finansinių pasekmių. Namo savininkas yra pateikęs teismui 1,6 mln. Eurų ieškinį, kuriame reikalauja, kad valstybė ir savivaldybė jam sumokėtų, jei pastatas būtų nugriautas.

Tokie pinigai būtų labai didelė netektis biudžetui, už juos būtų galima įgyvendinti ne vieną bendruomenei svarbų projektą.

Kad toks pesimistinis scenarijus yra labai tikėtinas, įrodo visiems gerai žinomas Juodkrantės pavyzdys, kai teismas liepė nugriauti prie marių, turint visus būtinus leidimus, pastatytą kavinę. Nugriovus pastatą, savininkas teisme išsireikalavo solidžios kompensacijos, kuri ženkliai patuštino valstybės ir Neringos savivaldybės biudžetus.“

– Kokia Jūsų, kaip teisės specialisto, nuomonė „Vijūnėlės dvaro“ teismų maratono klausimu?

Renaldas Viščinis: „Per ketverius bylinėjimosi metus buvo visko, tačiau po viešų aukščiausio rango politikų pasisakymų teisės šioje byloje nebeliko. Visi teisiniai argumentai nublanko prieš politikų nuosprendį, kad ši byla yra parodomoji – visi pamatykite, kaip reikia rauti korupciją su visomis jos šaknimis. Mano manymu, joks teisėjas ar prokuroras nedrįstų nepaklusti tokio rango, kaip šalies prezidentė, vos ne tiesioginiam nurodymui iš Seimo tribūnos, kokį sprendimą reikia priimti šiuo konkrečiu atveju.

Po šio įsimintino metinio pranešimo prasidėjo vienas už kitą keistesni sprendimai. Teismai sprendimuose nurodydavo negaliojančius teisės aktus, o kai jiems tą akivaizdžiai parodydavome, sakydavo: „Na ir kas, juk tai visiškai neesminiai sprendimo trūkumai“. Teismui pateikėme institucijų dokumentus, kad kurortuose tokia statyba galima, net parodėme konkretų prokuratūros pavedimu atliktą tyrimą dėl Palangos miesto, kur identiškoje kurorto apsaugos juostoje stovi ir dar šiandien statomi gyvenamieji statiniai. Tame dokumente institucijos konstatuoja, kad tokia statyba galima, bet, nagrinėdamas „Vijūnėlės dvaro“ bylą, 50-tyje sprendimo puslapių teismas nei žodžiu neužsimena apie jiems nepatogų dokumentą.

Paskutinis liepos 12 dienos LAT sprendimas tik patvirtino šios bylos komiškumą. Aukščiausia teisminė instancija suburia 7 teisėjų, savo srities profesionalų, kolegiją, kuri, nurodydama bylos sudėtingumą, vis atideda teismo sprendimo paskelbimą, o kai jį paskelbia, paaiškėja, jog toks gausus būrys teisėjų nusprendė atmesti prašymą todėl, kad kasacinis teismas nesprendžia tokio pobūdžio prašymų. Nesuprantu kam reikėjo šito žaidimo su 7 teisėjų kolegija, kai tokį atsakymą galėjo duoti bet kuris teisėjas per savaitę po prašymo gavimo.

Kadangi pastato savininkas nesulaukė teisingumo Lietuvos teismuose, jis jau kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, Strasbūras jo skundą priėmė.“

„Mano Druskininkai“ informacija