„Savanorystės pagrindas yra ir savęs pažinimas bei išbandymas“ – Darijos Švanba įspūdžiai iš Slovėnijos

Druskininkų jaunimo užimtumo centro (JUC), siunčiančiosios organizacijos, savanorė Darija Švanba, dalyvaujanti projekte „Start your adventure in MCT“ pasidalino įspūdžiais apie savanorystę Trbovlje mieste, Slovėnijoje. Ten devyniolikmetė Darija, kurią ir anksčiau įvairiose Druskininkų organizacijose buvo galima sutikti kaip savanorę, savanoriškoje veikloje dalyvauja nuo praėjusių metų spalio, į Lietuvą planuoja grįžti rugpjūtį: „Esu daug kur savanoriavusi Lietuvoje, norėjau pagaliau išvykti ir į užsienį. Praėjusių metų rugsėjo pradžioje JUC „Facebook‘o“ puslapyje pamačiusi pasidalintą informaciją apie projektą savanoriauti Slovėnijoje, užpildžiau anketą. Reikėjo parašyti ir motyvacinį laišką, kodėl norėčiau dalyvauti šiame projekte. Man tai buvo ganėtinai sunku, nes prieš tai to dar nebuvau dariusi. Reikėjo nusiųsti ir savo gyvenimo aprašymą, bet ne lietuviškai, o angliškai. Labai džiaugiuosi, jog JUC‘o darbuotojai man padėjo, taip pat ir pasirašant savanorystės sutartį. Labai daug vilčių nedėjau, jog pateksiu į šį projektą, nes maniau, kad atras geresnių savanorių nei aš… Vis dėlto nekantriai laukiau skambučio. Maždaug po mėnesio man paskambino iš organizacijos, kurioje dabar ir dirbu. Pokalbio metu manęs daug klausinėjo apie tai, kodėl aš noriu savanoriauti ten, koks būtų mano veiklos indėlis į šį projektą. Po savaitės vėl paskambino ir pranešė, jog patekau į projektą. Laimės buvo begalė! Reikėjo pasirašyti daug įvairiausių dokumentų, šiuos dalykus padėjo tvarkyti JUC‘o darbuotojai“, – pasakojo D. Švanba. Ji Trbovlje savanoriauja neigaliųjų centre, padeda jiems dirbtuvėse gaminti įvairius gaminius. Šlepetės, stalai, nugaros įtvarai, dėžutės gėlėms – šie ir kiti įvairūs gaminiai vėliau parduodami juos užsisakiusioms kompanijoms, o už įgytus pinigus neįgalieji turi galimybę pakeliauti ar nusipirkti kasdieniniam gyvenimui praverčiančių dalykų. Padėti dirbtuvėse – ne vienintelė Darijos pareiga. Ji padeda centro gyventojams atlikti kasdienius darbus, nes daugeliui iš jų reikia pagalbos valgant, prausiantis. Mergina kartu su jais leidžia laisvalaikį – žaidžia žaidimus, eina pasivaikščioti ar tiesiog kalbasi.

Darija Švanba (centre): „Atostogų akimirka Budapešte (Vengrija), kurį aplankiau kartu su kitais savanoriais, savo naujaisiais draugais; Slovėnijoje dirbame skirtingose organizacijose, bet dažnai susitinkame.“/Asmeninio archyvo nuotrauka

Kada pirmą kartą sužinojote ir kodėl susidomėjote Europos savanorių tarnybos programa?

– Apie šią programą sužinojau gal dar dešimtoje klasėje, iš karto norėjau užpildyti paraišką ir išvykti, bet, deja, man dar nebuvo galima: neturėjau 18-os metų. Apie internete paskelbtą informaciją sužinojau iš pažįstamų, kurie jau buvo išvykę savanoriauti pagal šią programą į įvairias šalis. Ji mane sudomino todėl, kad ten buvo įvairiausios projektinės veiklos: mokyti vaikus anglų kalbos, padėti skurdžioms šeimoms, dirbti neįgaliųjų centre. Renkantis projektą, labai padėjo ir mano šeima.

 

Ką Jums reiškia savanorystė?

– Ko gero, galėčiau parašyti ilgoką rašinį apie tai… Trumpai, pasakyčiau taip: savanoriaudama aš randu sau atsakymą į klausimą: „Ką aš veiksiu ateityje?“. Savanorystė – geriausias dalykas, man nutikęs gyvenime.

Kokių būdo savybių reikia savanoriui?

– Esu užsispyrusi ir nusiteikusi veiklai. Visada norėjau išvykti į užsienį ne savaitei ar dviems, o ilgesniam laikui. Pagaliau dėl savo užsispyrimo ir, žinoma, sulaukusi kitų pagalbos, aš tai padariau. Šiame gyvenimo etape man svarbiausia yra pagalba kitiems žmonėms. Manau, visiems savanoriams panašiai yra, bet visi projektai skirtingi. Mano manymu, labiausiai reikia noro, užsispyrimo, geros nuotaikos, nusiteikimo darbui ir, svarbiausia, ištvermės. Darbas yra ganėtinai sunkus, kartais varginantis. Neįgaliųjų centre reikia daug dirbti, nes ten jie neateina tiesiog pasėdėti ir pažaisti žaidimus – ateina dirbti. Neįgalūs žmonės, kurie lankosi šiame neįgaliųjų centre, dirba įvairiausius darbus, tačiau centre yra ir daug žmonių, kurie negali vaikščioti, judinti rankų, kalbėti, atsistoti. Todėl darbus už juos atlieka kiti žmonės, kurie ten dirba. Kasdien išmokstu vis naujų dalykų, sužinau vis ką nors nauja apie slovėnų kultūrą, apie neįgaliųjų žmonių gyvenimą. Ir, žinoma, taip pat išmokstu atlikti vienokį ar kitokį darbą. Man tai labai patinka, todėl kiekvieną dieną ten žygiuoju su gera nuotaika ir nusiteikimu išmokti dar ką nors naujo.

 

Ką galėtumėte patarti kitiems savanoriams?

– Nebijokite išbandyti savęs! Dabar kiekvienoje šalyje yra labai daug jaunų žmonių, kurie, baigę mokyklą, nenori pradėti iš karto studijuoti, nes negali apsispręsti, kas jiems būtų įdomiausia. Puiki proga pažinti save – padėti savanoriauti, galbūt tai padės apsispręsti dėl to, ką galėtumėte veikti ateityje. O kartu tai ir puiki proga susirasti naujų draugų iš įvairiausių šalių. Savanoriaujant, yra visos galimybės įtvirtinti anglų kalbos įgūdžius. Nebijokite klysti, nes atvykstate savanoriauti – o tai reiškia, išbandyti, pažinti save. Darykite gerus dalykus kitiems, ir pamatysite, kokie žmonės bus laimingi. Darydami gera kitiems, darote gera ir sau. Ieškokite projektų, tik turite būti pilnametis. Savanoriauti gali tik žmonės nuo 18 iki 30 metų. Šioje internetinio puslapio nuorodoje https://europa.eu/youth/volunteering_en rasite įvairiausių projektų.

 

Kokie ateities planai?

– Norėčiau dar kur nors pakeliauti, ieškosiu savanorystės projektų kitose šalyse, toliau nuo namų. Norėčiau aplankyti Tailandą arba Ameriką. Vėliau planuoju veiklą, susijusią su jaunimo reikalais: galbūt rašyti projektus jaunimo mainų programoms; taip pat norėčiau dirbti kokį nors socialinį darbą, noriu padėti žmonėms.

 

Parengė Ramunė Žilienė