Pozicija: Tikėjau ir tikiu SAVO ŽMOGUMI

Šiuo metu esu kaip dekabristo žmona: tvirtai tikinti vyru, jo teisumu ir įsitikinimais, bet einanti kartu prieš nepalankų vėją nepalankiomis sąlygomis. Išsakiau savo mintis socialiniame puslapyje ir pasikartosiu:

„Didžiavausi, didžiuojuosi ir didžiuosiuosi savo vyru, jo profesine kompetencija, patirtimi, mąstymu ir  sugebėjimu vadovauti. Visada Jis man – vadovo pavyzdys. Būdamas reiklus, teisingas ir principingas, yra geras diplomatas, turintis puikų humoro jausmą, nepasimetęs politinėse peripetijose bei karjeros apžavuose žmogus. Jo patarimas yra svarbus man darbe, žinau, kad ir kitiems buvo.

Akivaizdu, kad principingas ir reiklus vadovas, turintis savo nuomonę ir ją argumentuojantis, kažkam tampa neparankus. Manau tuomet ir atsiranda „anonimas“ su  tariamom blogybėm, o paskui, kaip sakoma: duok žmogų, o nuodėmių mes jam priklijuosim.

Daug metų darbo ir pastangų vyras skyrė tam, kad miesto gaisrinė ir patys ugniagesiai nebūtų (o buvo) miestiečių pajuokos objektu. Visa tai nubraukiama vardinant tariamas blogybes,  su prierašu „galimai“…

Vyrui persikėlus dirbti iš Kauno į Druskininkus, buvau šalia jo kuriamos tarnybos: mačiau, kaip sunkiai sekėsi išguiti mėgstančius išgerti ir patinginiauti darbe. Dar prisimenami atvejai, kaip ugniagesiai per vėlyvus vyro patikrinimus iš baimės iššokinėdavo pro langą, kad neužkluptų pagiringų. Susitvarkė su šiomis problemomis. Kiek prisimenu, pastoviai, nuo darbo pradžios,  aiškino, kad pareigūnas – tai pavyzdys kitiems (mokė, kaip tinkamai dėvėti uniformą, tikrino net kojinių spalvą, kaip elgtis viešose vietose, net kame neštis asmeninius daiktus prie uniformos; jam buvo svarbu, kokie jo vadovaujamos įstaigos pareigūnai). Žinau, kad nuolat rytinėse rikiuotėse buvo kalbama apie ištikimybę Lietuvai, valstybinių švenčių ir vėliavos iškėlimo reikšmę ir tautos vertybes: suprato, kad net šiais laikais reikia žmones teisingai šviesti. Nesitaikė su tais, kurie darbe rusiškas „čiastuškas“ paleisdavo skambėti. Nepatiko… Jau per pirmus trejus metus už „kovą“ su nenorinčiais taikytis prie TVARKOS, sulaukė grasinimų susidoroti (kaip dabar), kai kurie darbuotojai tada kerštavo ir priešinosi tvarkai, kuri keitė gaisrinės veidą į gerą pusę.

Pakeitė gaisrinę taip, kad jau daugel metų žmonės, užsukę į šią įstaigą, stebisi, kad tokia tvarka gaisrinėje: rinko geriausiai tinkančias medžiagas ir spalvas, todėl „tyrėjai“ pastebi, kad „ugniagesių gelbėtojų poilsio patalpos atrodo kaip viešbučio kambarys…“. O turėtų atrodyti kaip landynė? Kažkada, sunkiais biudžeto finansavimo laikais (įstaiga nepavaldi Druskininkų savivaldybei ir priklausoma nuo VRM biudžeto),  vyras pasakė: „Pas mus taip nebus, kad tualetinio popieriaus ir muilo pritrūktų“. Ir nepritrūko, nes minimas klubas padėjo įsigyti, ko neįstengė remontui, pagalbinėms ir higienos priemonėms visai gaisrinei. Ir ne tik tai: klubas padėjo įkurti krepšinio komandą, kuri nuo autsaiderių iškopė į prizininkus. Pernai diskutavo, kaip išmokyti miesto vaikus plaukti ir įgyvendino: klubo dėka apie pusantro šimto miesto vaikų išmoko plaukti, treniruojami kompetentingų trenerių geriausiuose baseinuose, tėveliai prašė tęsti šią iniciatyvą…

Taip, jam nesuprantama, kad, esant visai reikalingai technikai ir turint laisvo laiko, darbuotojas negali per parą nusipjauti žolės, palaistyti ją ar pasitaisyti nuskelto savo patalpų sienos kampo, nes šiais laikais jam jau tai nepriklauso ir jau nelegalu (?)  ir gal bus skirta kada lėšų pasisamdyti pagalbinę įmonę. Gal. Kai užaugs žolė ir apkerpės kampai… Tvarka įmonės viduje ir aplinkoje, ypač šalia pagrindinės miesto gatvės, jam buvo svarbi. Kai kam, gal šarikovams (personažas iš M. Bulgakovo romano „Šuns širdis“) atrodo, kad taip neturi būti?

Vyras nesiekė karjeros, nes, vertinant  kompetenciją, kelis kartus jam siūlė aukštesnes profesines pareigas kituose miestuose. Atsisakė: nenorėjo palikti miesto, galų gale, ne to siekė. Džiaugiuosi.

Stebiuosi straipsnyje minimais „galimais“ automobilio plovimo faktais. Kiek žinau, yra nustatyta, kad tai buvo tarnybiniai lengvieji automobiliai. Atrodo, nekaltas žodelis „galimai“ rašantįjį atleidžia nuo atsakomybės, o šmeižiamąjį skaitančiųjų akyse gali paversti tiesiog nusikaltėliu.

Turėdamas planų ir sumanymų, būdamas pensinio (pareigūno) amžiaus, vyras dar ankstyvą pavasarį – vienintelis apskrity nerašė prašymo pratęsti tarnybą, todėl išėjimas iš darbo buvo suplanuotas, o, prasidėjus „anonimo“ vajui, išėjimą perkėlė  pora savaičių anksčiau, kad „tyrimai“ eitų sklandžiai. Bet tai „anonimus“ paskatino skubiau dar ko nors pripaistyti ir, pasirodo, pavyko jiems. Nes papilt juodumos, sumazgyt taip, kad skaitančiam atrodytų: kaltas, kaltas, kaltas ir paplatint galima greitai ir be klausimų.

Žinau, kad vyras nesijaučia kaltu ir nesijaus, taip pat ir dabar dirbtų.

Yra neteisinga ir negarbinga melagingas ir juodinančias nuomones  su žodeliu „galimai“ skleisti, norint susidoroti su žmogumi. Nors, vargu, ar liejantys tulžį „anonimai“ ir keistai, tendencingai aplinkybes vertinantys „tyrėjai“ supranta šių žodžių reikšmę.

Tikėjau, tikiu SAVO ŽMOGUMI, jo darbais, siekiais. Neleisiu taip paprastai jį apjuodinti.

Alma Matulevičienė