(POZICIJA) Kortai griūva, bet tenisas Druskininkuose gyvuos: ką sako teniso bendruomenė?

Druskininkų teniso bendruomenei žinia apie teismo sprendimu pradėtą teniso kortų ardymą tapo skaudžia akistata su realybe. Objektas, kurį žmonės ne vienerius metus kūrė, puoselėjo ir laikė svarbia miesto sportinio gyvenimo dalimi, dabar griaunamas.

Objektas, kurį žmonės ne vienerius metus kūrė, puoselėjo ir laikė svarbia miesto sportinio gyvenimo dalimi, dabar griaunamas / Roberto Kisieliaus nuotraukos

Teniso klubo nariai neslepia nusivylimo. Jie sako sunkiai suprantantys, kodėl turi būti pašalintas aikštynas, kuriame treniravosi vaikai ir suaugusieji, buvo rengiami turnyrai, rinkdavosi bendruomenė. Klubo atstovai buvo parengę peticiją, surinko parašus, kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau, jų teigimu, šioms pastangoms nepavyko pakeisti susiklosčiusios situacijos.

Tenisininkai taip pat kelia klausimų dėl sprendimų, kurių pagrindu aikštynas turi būti pašalintas, ir pasakoja, ką šis objektas reiškė Druskininkų sporto gyvenimui. Jų pozicijoje netrūksta emocijų – juk griūva ne tik statiniai, bet ir naikinama vieta, su kuria daugelį sieja asmeniniai prisiminimai, bendruomeniškumas ir ilgametė teniso tradicija.

Kita vertus, dalis bendruomenės narių jau žvelgia į priekį. Jie tikisi, kad tenisas Druskininkuose neišnyks, o ši istorija taps postūmiu ieškoti galimybių sukurti naują, galbūt net dengtą, teniso infrastruktūrą.

Ką apie susiklosčiusią situaciją sako patys tenisininkai?

Egidijus Vosylius, Druskininkų teniso klubo prezidentas: „Ką aš galiu pasakyti apie tą visą situaciją – ji yra labai bloga, liūdna. Patys matote, kortus jau pradėjome nugriauti, ardyti visą mūsų teniso bendruomenės išpuoselėtą vietą, kurioje buvo tikrai smagu, faina, visi džiaugėsi.

Sunku patikėti, kad tokie dalykai dedasi Lietuvoje. Kiek man žinoma, buvo išduoti visi leidimai, ir statyboms privalomi konkursai organizuoti. Ši vieta galėjo tikrai suteikti papildomo patrauklumo aerodromui. Žmonės, atskridę į Druskininkus, būtų galėję praleisti laiką ir aktyviai sportuodami. O dabar, mūsų vertinimu, susiklostė labai liūdna situacija.

Pajuokaujame, kad norint išvengti tokių situacijų, galbūt reikėtų, prieš pradedant ką nors statyti, patiems save apskųsti teismams, kad šie viską išnagrinėtų, praeitų visas teismų instancijas. O kai Aukščiausiojo Teismo sprendimas – GALIMA STATYTI – būtų galutinis ir neskundžiamas, imtis statybų. Kad vėliau nereikėtų pastatytus pastatus nugriauti. Turbūt Lietuvoje taip reikia elgtis?“

Objektas, kurį žmonės ne vienerius metus kūrė, puoselėjo ir laikė svarbia miesto sportinio gyvenimo dalimi, dabar griaunamas / Roberto Kisieliaus nuotraukos

Ramūnas Apalainis, teniso bendruomenės narys: „Prokurorai teigia, kad, ginant viešąjį interesą, reikia nugriauti teniso kortus ir pagalbinius statinius. Bet juk buvo daromas statinio projektas, jis, kaip ir numato įstatymai, buvo viešinamas. Visuomenės informavimas apie numatomą statinių projektavimą yra teisiškai apibrėžta viešojo intereso dalis. Tada, kiek man žinoma, nebuvo jokių prieštaravimų, visuomenė sutiko, jiems tiko, patiko, niekas nesakė, kad yra blogai. Man tikrai kyla klausimų dėl to viešo intereso. Būtent viešinimas ir yra pati svarbiausia viešojo intereso dalis. Beje, statytojas – vieša įmonė. Kortų naudotojas – fiziniai asmenys, VšĮ Druskininkų teniso klubas.

Kitas dalykas – statinių įteisinimas. Yra statybos įstatyme, statybos teisėje sukurta tvarka, kai net ir be leidimo statomą statinį, su tam tikromis sąlygomis, galima įteisinti. Nėra kategoriškai teigiama, kad reikia tik griauti. Šiuo atveju, mano vertinimu, statybos teisės aktai nėra pažeisti. Tiktai vienas dalykas – žemės nuomos (ar kitaip) sutartyje pritrūko kelių žodžių, pavyzdžiui, reikamoje vietoj įrašyti „kiti statiniai“ ar panašiai. Tai tą būtų buvę galima įrašyti, įteisinti, ir viskas baigtųsi. Kam griauti? Griovimas yra absurdų absurdas. Tai – valstybės lėšų švaistymas.“

Rimantas Palionis, Druskininkų teniso klubo narys: „Drąsiai pasakysiu – Druskininkai teniso klausimu visame regione, Lietuvoje buvo pirmi. Druskininkų miesto muziejuje yra tai įrodančių nuotraukų.

Į Druskininkus pailsėti atvažiuodavę šviesuomenės atstovai – poetai, rašytojai, aktoriai, medikai ar šachmatininkai – atsiveždavo ir teniso raketę. Mūsų klubo narys Kęstutis Krušas yra to liudininkas – per tokius įžymius žmones ir tenisą išmoko žaisti.

Vieną dešimtmetį aš pats organizavau tris didelius teniso turnyrus – jais džiaugėsi ir gausiai dalyvavę šalies energetikai, ir Dzūkijos taurės dalyviai, ir renginius stebėję turistai.

Teniso kortų projektas prasidėjo tada, kai įkalbinome verslininką investuoti būtent į šitą objektą. Jis turėjo papildyti Druskininkuose surengtų Pasaulio lietuvių žaidynių programą, nes mieste nebuvo tokio lygio teniso kortų, kuriuose būtų galima priimti daugiau sportininkų ir dalyvių.

Žmogus įdėjo savo pinigus, matė miesto ir šito objekto ateitį. Ir dabar žinia lyg iš giedro dangaus – reikia kortus nugriauti. Bet juk projektas buvo viešinamas, pateiktas viešam svarstymui, tada, kiek man žinoma, niekas pretenzijų nepareiškė. Kiek mes žinome, ankstesni teismų sprendimai buvo palankūs, o vėlesnis teismo sprendimas įpareigojo statinius nugriauti. Kažkokia beprotystė, net nežinau, kaip pakomentuoti.“

Kęstutis Krušas, teniso veteranas: „Penkis teismus laimėjome. O po šeštojo miestas vėl liks be teniso aikštynų. Juk teniso kortai irgi yra vizitinė kortelė aukšto lygio kurortui. Dabar buvusio gražaus ir reikalingo aikštyno vietoje turėsim plyną lauką. Paprasti dalykai.“

Ramūnas Juodeška, teniso bendruomenės narys: „Jau ilgus metus intensyviai žaidžiu tenisą. Kalbant apie teismo sprendimą nugriauti teniso kortus, jis man nesuvokiamas, ką čia dar pridurti? Gyvenu kortų kaimynystėje, stebėjau, kaip čia vis daugėjo teniso entuziastų. Ir štai žinia, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – kortus reikia nugriauti. Man iš tiesų labai liūdna, nes ir aš, ir mano vaikai čia mėgdavo ateiti pažaisti tenisą – juk šalia gyvename. Sprendimas nugriauti kortus tikrai labai nuliūdino.“

Audrius Rauba, teniso bendruomenės narys: „Sudėtingiausia šitoje situacijoje paaiškinti vaikams, kas vyksta. Jie nesupranta. Mano dukrai 12 metų, aš jai aiškinu, kas atsitiko ir kokios bus pasekmės. Ji, kaip vaikas, negali suprasti, kodėl taip reikalingą bendruomenės susirinkimo vietą, kurioje žmonės susirenka prasmingai praleisti laiką, pažaisti tenisą, pasportuoti, reikia griauti.

Tai yra skaudu, nesuprantama nei suaugusiems, nei vaikams.

Vienintelė viltis, kad po šios pamokos mes būsime stipresni ir imsimės naujų teniso kortų projekto vystymo, galbūt – dengtų kortų steigimo Druskininkuose. Tenisas – ir jaunajai kartai skirta sporto šaka, jai buvo sukurta puikiausia infrastruktūra. Ir, tikiu, ji vėl bus. Būtent apie tai svajojame.“

Ričardas Klincaras, teniso bendruomenės narys: „Aš taip pat seniai žaidžiu tenisą Druskininkuose. Gaila, to kortų griovimo proceso mes turbūt jau nebesustabdysime. Reikėtų žiūrėti į priekį, ką darysime toliau. Dairytis atgal jau nebeverta, judėsime į priekį ir toliau puoselėsime tenisą, pritrauksime jaunąją kartą. Po šio teismo sprendimo nugriauti puikius teniso kortus, mums, senbuviams, teks sukurti naują infrastruktūrą, kad rakečių sportas gyvuotų.

Koks jausmas, kai dabar savomis rankomis dar reikia visa tai ir išardyti? Sunku, gaila, bet galbūt net geriau, kad patys tą darbą ir pasidarysime. Sunku susigyventi su mintimi, kad kito kelio nebus.“

Druskininkų teniso bendruomenei žinia apie teismo sprendimu pradėtą teniso kortų ardymą tapo skaudžia akistata su realybe. Objektas, kurį žmonės ne vienerius metus kūrė, puoselėjo ir laikė svarbia miesto sportinio gyvenimo dalimi, dabar griaunamas.

Teniso klubo nariai neslepia nusivylimo. Jie sako sunkiai suprantantys, kodėl turi būti pašalintas aikštynas, kuriame treniravosi vaikai ir suaugusieji, buvo rengiami turnyrai, rinkdavosi bendruomenė. Klubo atstovai buvo parengę peticiją, surinko parašus, kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau, jų teigimu, šioms pastangoms nepavyko pakeisti susiklosčiusios situacijos.

Tenisininkai taip pat kelia klausimų dėl sprendimų, kurių pagrindu aikštynas turi būti pašalintas, ir pasakoja, ką šis objektas reiškė Druskininkų sporto gyvenimui. Jų pozicijoje netrūksta emocijų – juk griūva ne tik statiniai, bet ir naikinama vieta, su kuria daugelį sieja asmeniniai prisiminimai, bendruomeniškumas ir ilgametė teniso tradicija.

Kita vertus, dalis bendruomenės narių jau žvelgia į priekį. Jie tikisi, kad tenisas Druskininkuose neišnyks, o ši istorija taps postūmiu ieškoti galimybių sukurti naują, galbūt net dengtą, teniso infrastruktūrą.

Ką apie susiklosčiusią situaciją sako patys tenisininkai?

Egidijus Vosylius, Druskininkų teniso klubo prezidentas: „Ką aš galiu pasakyti apie tą visą situaciją – ji yra labai bloga, liūdna. Patys matote, kortus jau pradėjome nugriauti, ardyti visą mūsų teniso bendruomenės išpuoselėtą vietą, kurioje buvo tikrai smagu, faina, visi džiaugėsi.

Sunku patikėti, kad tokie dalykai dedasi Lietuvoje. Kiek man žinoma, buvo išduoti visi leidimai, ir statyboms privalomi konkursai organizuoti. Ši vieta galėjo tikrai suteikti papildomo patrauklumo aerodromui. Žmonės, atskridę į Druskininkus, būtų galėję praleisti laiką ir aktyviai sportuodami. O dabar, mūsų vertinimu, susiklostė labai liūdna situacija.

Pajuokaujame, kad norint išvengti tokių situacijų, galbūt reikėtų, prieš pradedant ką nors statyti, patiems save apskųsti teismams, kad šie viską išnagrinėtų, praeitų visas teismų instancijas. O kai Aukščiausiojo Teismo sprendimas – GALIMA STATYTI – būtų galutinis ir neskundžiamas, imtis statybų. Kad vėliau nereikėtų pastatytus pastatus nugriauti. Turbūt Lietuvoje taip reikia elgtis?“

Ramūnas Apalainis, teniso bendruomenės narys: „Prokurorai teigia, kad, ginant viešąjį interesą, reikia nugriauti teniso kortus ir pagalbinius statinius. Bet juk buvo daromas statinio projektas, jis, kaip ir numato įstatymai, buvo viešinamas. Visuomenės informavimas apie numatomą statinių projektavimą yra teisiškai apibrėžta viešojo intereso dalis. Tada, kiek man žinoma, nebuvo jokių prieštaravimų, visuomenė sutiko, jiems tiko, patiko, niekas nesakė, kad yra blogai. Man tikrai kyla klausimų dėl to viešo intereso. Būtent viešinimas ir yra pati svarbiausia viešojo intereso dalis. Beje, statytojas – vieša įmonė. Kortų naudotojas – fiziniai asmenys, VšĮ Druskininkų teniso klubas.

Kitas dalykas – statinių įteisinimas. Yra statybos įstatyme, statybos teisėje sukurta tvarka, kai net ir be leidimo statomą statinį, su tam tikromis sąlygomis, galima įteisinti. Nėra kategoriškai teigiama, kad reikia tik griauti. Šiuo atveju, mano vertinimu, statybos teisės aktai nėra pažeisti. Tiktai vienas dalykas – žemės nuomos (ar kitaip) sutartyje pritrūko kelių žodžių, pavyzdžiui, reikamoje vietoj įrašyti „kiti statiniai“ ar panašiai. Tai tą būtų buvę galima įrašyti, įteisinti, ir viskas baigtųsi. Kam griauti? Griovimas yra absurdų absurdas. Tai – valstybės lėšų švaistymas.“

Teniso klubo nariai neslepia nusivylimo / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Rimantas Palionis, Druskininkų teniso klubo narys: „Drąsiai pasakysiu – Druskininkai teniso klausimu visame regione, Lietuvoje buvo pirmi. Druskininkų miesto muziejuje yra tai įrodančių nuotraukų.

Į Druskininkus pailsėti atvažiuodavę šviesuomenės atstovai – poetai, rašytojai, aktoriai, medikai ar šachmatininkai – atsiveždavo ir teniso raketę. Mūsų klubo narys Kęstutis Krušas yra to liudininkas – per tokius įžymius žmones ir tenisą išmoko žaisti.

Vieną dešimtmetį aš pats organizavau tris didelius teniso turnyrus – jais džiaugėsi ir gausiai dalyvavę šalies energetikai, ir Dzūkijos taurės dalyviai, ir renginius stebėję turistai.

Teniso kortų projektas prasidėjo tada, kai įkalbinome verslininką investuoti būtent į šitą objektą. Jis turėjo papildyti Druskininkuose surengtų Pasaulio lietuvių žaidynių programą, nes mieste nebuvo tokio lygio teniso kortų, kuriuose būtų galima priimti daugiau sportininkų ir dalyvių.

Žmogus įdėjo savo pinigus, matė miesto ir šito objekto ateitį. Ir dabar žinia lyg iš giedro dangaus – reikia kortus nugriauti. Bet juk projektas buvo viešinamas, pateiktas viešam svarstymui, tada, kiek man žinoma, niekas pretenzijų nepareiškė. Kiek mes žinome, ankstesni teismų sprendimai buvo palankūs, o vėlesnis teismo sprendimas įpareigojo statinius nugriauti. Kažkokia beprotystė, net nežinau, kaip pakomentuoti.“

Kęstutis Krušas, teniso veteranas: „Penkis teismus laimėjome. O po šeštojo miestas vėl liks be teniso aikštynų. Juk teniso kortai irgi yra vizitinė kortelė aukšto lygio kurortui. Dabar buvusio gražaus ir reikalingo aikštyno vietoje turėsim plyną lauką. Paprasti dalykai.“

Ramūnas Juodeška, teniso bendruomenės narys: „Jau ilgus metus intensyviai žaidžiu tenisą. Kalbant apie teismo sprendimą nugriauti teniso kortus, jis man nesuvokiamas, ką čia dar pridurti? Gyvenu kortų kaimynystėje, stebėjau, kaip čia vis daugėjo teniso entuziastų. Ir štai žinia, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – kortus reikia nugriauti. Man iš tiesų labai liūdna, nes ir aš, ir mano vaikai čia mėgdavo ateiti pažaisti tenisą – juk šalia gyvename. Sprendimas nugriauti kortus tikrai labai nuliūdino.“

Audrius Rauba, teniso bendruomenės narys: „Sudėtingiausia šitoje situacijoje paaiškinti vaikams, kas vyksta. Jie nesupranta. Mano dukrai 12 metų, aš jai aiškinu, kas atsitiko ir kokios bus pasekmės. Ji, kaip vaikas, negali suprasti, kodėl taip reikalingą bendruomenės susirinkimo vietą, kurioje žmonės susirenka prasmingai praleisti laiką, pažaisti tenisą, pasportuoti, reikia griauti.

Tai yra skaudu, nesuprantama nei suaugusiems, nei vaikams.

Vienintelė viltis, kad po šios pamokos mes būsime stipresni ir imsimės naujų teniso kortų projekto vystymo, galbūt – dengtų kortų steigimo Druskininkuose. Tenisas – ir jaunajai kartai skirta sporto šaka, jai buvo sukurta puikiausia infrastruktūra. Ir, tikiu, ji vėl bus. Būtent apie tai svajojame.“

Ričardas Klincaras, teniso bendruomenės narys: „Aš taip pat seniai žaidžiu tenisą Druskininkuose. Gaila, to kortų griovimo proceso mes turbūt jau nebesustabdysime. Reikėtų žiūrėti į priekį, ką darysime toliau. Dairytis atgal jau nebeverta, judėsime į priekį ir toliau puoselėsime tenisą, pritrauksime jaunąją kartą. Po šio teismo sprendimo nugriauti puikius teniso kortus, mums, senbuviams, teks sukurti naują infrastruktūrą, kad rakečių sportas gyvuotų.

Koks jausmas, kai dabar savomis rankomis dar reikia visa tai ir išardyti? Sunku, gaila, bet galbūt net geriau, kad patys tą darbą ir pasidarysime. Sunku susigyventi su mintimi, kad kito kelio nebus.“