Nuomonė: „Namas – per vieną naktį“

Viešas kreipimasis į skulptorių – vandentiekio valdymo pulto operatorių

„Prisimindami Sąjūdžio idealus, Baltijos kelio vienybę ir viltis turėti civilizuotos visuomenės pamatines vertybes – demokratiją, žmogus teises ir laisves, nesitikėjome, jog po kovo 11-osios laisva Lietuva, įveikusi esminius sunkumus pirmaisiais gyvavimo metais, vėliau susidurs su sunkiai įveikiamais faktoriais. Ir tai ne tik socialinė atskirtis, emigracija, neteisingumas…“ – čia iš vieno neseniai skelbto kreipimosi į aukščiausius Lietuvos vadovus.

Lapkričio viduryje Druskininkuose apsilankė Ministras Pirmininkas. Aplankė augančius kurorto objektus, aptarė svarbius strateginius ir mažesnius, bet ne mažiau svarbius druskininkiečiams reikalus. Labai svarbus įvykis miesto gyvenime. Nedžiugina tokie vietinės opozicijos. Tuojau skubiai reikia apipilti miestą ir jo vadovus purvais. Ir patys rašeivos pripažįsta – „pasirašiusiųjų šį laišką bus nedaug“. Paskelbus „kreipimusi“ pavadintą raštą, socialiniuose tinkluose palaikančių nedaug – druskininkiečių keletas, o likusieji, ko gero, vien giminės ir konservatoriai. Na, ką darysi, toks purvinas jų darbas.

Kreipiuosi į buvusį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atsakingąjį sekretorių, konservatorių Gintarą Žilį. Jūs, kaip buvęs Druskininkų miesto vandentiekio valdymo pulto operatorius-dispečeris, Jūs, kaip „menininkas, kurį patriotiškumas ir meilė tėvynei paskatino žengti į politiką“, Jūs, kaip aktyviai ir principingai atstovaujantis ne savo ir konservatorių, o viešajam visuomenės interesui, neabejotinai pritarsite, kad reikia griauti „sunkiai įveikiamus faktorius“ – pavyzdžiui, gobšumą! Pritarsite, kad, kovojant su socialine atskirtimi, nesąžiningai užvaldytą turtą reikia grąžinti visuomenei? TAIP?..

Tuomet pradedam.

1982 m. Gintaras Žilys įsidarbina Druskininkų miesto vandentiekyje valdymo pulto operatoriumi-dispečeriu. Dirbti reikėjo nedaug, pamainomis – kas ketvirtą parą, todėl kūrybai susidarė puikios sąlygos. „Buvo ten suteiktos patalpos kaip studija. Galėjau ten kurti – ir virinti skulptūras, ir piešti,“ – kažkada pasakojo spaudai menininkas. Sunku nebuvo. Dirbant kartą per savaitę, galima ir papolitikuoti.

Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, G. Žilys paniro į Sąjūdžio veiklą, Druskininkuose buvo šio judėjimo atsakinguoju sekretoriumi.

„Mes tada steigėm įvairias rėmimo grupes, organizacijas. Miesto reikalus drauge su kitais kolegomis sprendėm Miesto taryboje,“ – leidinio „Alytaus naujienos“ žurnalistei yra pasakojęs Druskininkų konservatorius. Jis buvo pirmos ir trečios kadencijos Druskininkų tarybos nariu.

Būtent tada Druskininkai merdėjo, bedarbystė buvo didžiausia šalyje. Žmonės dar pamena to laikmečio vaiduoklius. O miesto ūkiu besirūpinantis meniškos sielos konservatorius suskubo pasirūpinti… savo ūkiu. Studijos dirbtuvės vandentiekyje kūrybiškai nusiteikusiam politikui neužteko. Todėl – PYKŠT – saulėtą 1992 m. balandžio 30 dieną Druskininkų miesto valdyba, tuomet vadovaujama konservatoriaus Vytauto Vaišnoro, „įteisina ir patvirtina faktiškai naudojamus žemės sklypus“, tarp kurių ir 0,0755 ha ploto žemės sklypas Gintaro Žilio kūrybinėms dirbtuvėms Gardino g. 6 a.

Gintaras Žilys, aišku, „sąžiningai ir labai skaidriai“ neprieštarauja. Bet palaukite – „faktiškai naudojamus“? Čia kaip užgrobtus?.. Jau tuomet G. Žilys, beje, kaip ir jo prietelius konservatorius A. Balkė, ūkiškai „priglobė“ jaukų žemės sklypelį? „Kas galėtų paneigti, kad…“ meniškai nusiteikęs politikas jau tada nepamynė viešojo intereso?

1997 metais Alytaus apskrities Viršininko administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Leidimų vykdyti statybos darbus registracijos žurnale nurodoma, kad 1997 m. birželio 16 d. išduotas leidimas G. Žilio „kūrybinės studijos“, Gardino 6a statybai galioja iki 1999 metų birželio 30 dienos.

2000 kovo 3 leidimas perregistruojamas, o 2000 kovo 7 d. išduodamas leidimas vykdyti statybos darbus iki 2002 m. birželio 16 d. Leidimas pratęstas jau „Gintaro Žilio gyvenamajam namui su kūrybinėmis dirbtuvėmis ir garažu“! Dar ne viskas!.. Jau kitą dieną, 2000 m. kovo 8-ąją, Gintarui Žiliui išduodamas individualaus statinio pripažinimo naudoti aktas – aišku, „gyvenamajam namui su kūrybine studija ir garažu“. Namelis per naktį!.. Su kovo 8-ąja Jus, druskininkiečiai, ačiū Jums už meilę menui, grožiui ir mano namui?..

„Ale tu žiūrėk, tas Žilio namas, kaip ir kiti šalia pastatyti pastatai – visi vienodomis plytomis išmūryti, tikriausiai ponų iš valdžios, valdiški,“ – klausė praeiviai. Gal todėl, kad tuomet „valdžios vyrai“ galėjo patyliukais „valdiškai“ ir dar pritaikant „menininko tarifą“ tuometės Statybos valdybos paslaugomis ir vandentiekio įmonės technika pasinaudoti?

Ups! Tai kaip čia taip? „Sunku nebuvo“?.. O gėda?.. Irgi ne?.. Tai ar dėl to mes kovojom? Ar dėl to Baltijos stovėjom kely? Sąjūdžio atsakingasai sekretoriau, konservatoriau Gintarai Žily?

1998 metais G. Žilys su draugeliu įkūrė asociaciją „Žako Lipšico skulptūrų parkas” ir tapo valdybos pirmininku. G. Žilio žodžiais, užpildyti tuščias erdves skulptūromis Druskininkų savivaldybei pasiūlė (dabar jau buvęs savivaldybės dailininkas) Antanas Balkė. Asociacija kasmet savivaldybei teikdavo paraiškas, prašydama pinigėlių. Ne po daug – tik po 50 tūkstančių litų. „Argi tai pinigai, palyginus su amžinybe“, –  nepatenkinti „trenkdavo“ argumentą.

„Kai dirbi politiku, turi visą save atiduoti žmonėms. Visa tai įvertinęs, turėjau pasirinkti arba kūrybą arba politiką – nusprendžiau pasirinkti kūrybą,“ – 2012 metais, pažymėdamas savo 70-metį, žurnalistams postringavo buvęs politikas.

O kodėl ne? Jau galima tepti slides. Namukas jau stovi,niekas neva nepastebėjo, belieka savo privačioje studijoje tik parodas rengti ir bilietukus pardavinėti? Tik kur tau, tikriausiai namukas pradėjo byrėti, jau po trejų metų, 2015-aisiais, žmogelis vėl persigalvoja. Jis vėl nutaria „visą save atiduoti žmonėms“ – konservatorius dar kartą bando kandidatuoti vietos savivaldos rinkimuose. Tik kad žmonės meniško politiko jau „nebeėmė“. Pikta tikriausiai? Dabar populiaru pykti. Kaltinti ką nors – nesvarbu ką, Petrą Cvirką, Salomėją Nerį, Druskininkų merą ir jo tvorą. Tik ar ne pagal save ir savo sugedimo laipsnį vertinate kitus, Lietuvos demokratiją ir demokratinius principus?

Benjaminas Franklinas, nugyvenęs 84 metus ir labai daug didžių dalykų savo gyvenime nuveikęs, kartą sumanė parašyti sau epitafiją. Ji prasidėjo žodžiais: „Čia ilsisi spaustuvininko Benjamino Franklino kūnas…“ Kai jis mirė, epitafija buvo prisiminta. Antkapyje taip ir užrašyta – „Spaustuvininkas“.

O kas jis buvo – aistringas rašytojas, didis mokslininkas, įžymus mokslininkas, puikus biznierius, įdėmus gamtininkas, didis elektrikas, laikraštininkas, žurnalistas, leidėjas, bibliotekininkas, išradėjas, kongreso narys, konsulas ar Amerikos tėvas?

Oi, kiek daug reikėtų rašyti… Atskirai… Liko svarbiausia – SPAUSTUVININKAS…

Vandentiekio valdymo pulto operatoriau, Druskininkų konservatoriau Gintarai Žily, ne paminklai, ne skulptūros svarbiausia. Svarbiausia – ką žmonės po tavęs, po tavo vardu ir pavarde parašys. O gal tikrai reikia „visą save atiduoti žmonėms“ ir pačiam grąžinti visuomenei tai, ką iš jos pasiėmei?

Ateiname apžiūrėti parodos – skulptoriau, ar turite ką parodyti?