Nežinios kankinamiems sanatorijos „Belorus“ darbuotojams baigiasi ir pinigai, ir kantrybė

Jau trečias mėnuo tęsiasi sanatorijos „Belorus“ drama. Dėl abejotinai taikomų ES sankcijų nuo gruodžio įšaldyta sanatorijos sąskaita, o žmonės gyvena nežinioje – be darbo ir be pajamų. Vieni jų bando iš situacijos suktis, naudodamiesi galimybe gauti pinigus už nuotoliniu būdu besimokančius vaikus, kiti jau baigia išleisti daugelį metų kauptas santaupas. Yra ir tokių, kuriems belieka vienas variantas – prašyti savo pensininkų tėvų ar suaugusių vaikų juos finansiškai sušelpti.

Dėl abejotinai taikomų ES sankcijų nuo gruodžio įšaldyta sanatorijos „Belorus“ sąskaita, o darbuotojai gyvena nežinioje – be darbo ir be pajamų/Mariaus Dovidausko nuotrauka

Kuo ilgiau mūsų šalies vadovybė nesprendžia „Belorus“ problemos, tuo į vis didesnę finansinę ir psichologinę duobę grimzta beveik 400 šios sanatorijos darbuotojų.

„Mano Druskininkai“ pakalbino keletą sanatorijos „Belorus“ darbuotojų ir pasidomėjo, kaip jiems pastaraisiais mėnesiais sekasi gyventi be darbo, be pinigų ir visiškoje nežinioje.

Gelbsti pinigai už vaikų mokymąsi

Kineziterapeutė Lina Smaliukė sakė besijaučianti bedarbė per prievartą – iš darbo jos niekas neatleido, tačiau dirbti neleidžiama, atlyginimas nemokamas, nors sanatorijos sąskaitoje pinigų yra.

„Mes gyvename nežinomybėje, neaišku, ar esame apdrausti socialiniu draudimu, ar neapdrausti. Kas bus, jei pateksime į ligoninę? Daug klausimų, daug nežinomybės. Kokios socialinės garantijos? Niekas į tą klausimą neatsako. Man „Sodroje“ sakė, jog mes būsime drausti iki tol, kol už mus mokės darbdavys arba bus darbdavio skola“, – kalbėjo Lina.

Jauna moteris su vyru augina du nepilnamečius vaikus – trimetį sūnų ir devynmetę dukrą. Vyras šiuo metu nedirba, jis – buvęs statutinis pareigūnas, užsitarnavęs tarnyboje savo pensiją.

Lina pasakojo, kad laikinu išsigelbėjimu jų šeimai tapo galimybė gauti pinigus už vaikų nuotolinį mokymą, tai sudaro 67 proc. atlyginimo. Šios pajamos leidžia išgyventi, tačiau moteris nežino, kas bus, kai pasibaigs nuotolinis mokymas.

Kineziterapeutė L. Smaliukė jaučiasi bedarbė per prievartą – iš darbo jos niekas neatleido, tačiau dirbti neleidžiama, atlyginimas nemokamas, nors sanatorijos sąskaitoje pinigų yra/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Skaudina įžeidinėjimai ir nežinia

„Be to, kad negauname darbo ir pajamų, jaudina ir tai, jog kai kas mus net drįsta pavadinti „tarakono pakalikais“. Juk visus mokesčius mokėjome Lietuvai, o kai valstybė turėjo mumis pasirūpinti, tai ji to nesugebėjo padaryti. Kodėl niekas neatėjo ir nepasakė konkrečiai, kad jūs uždaryti ir nedirbsit? Arba – palaukite, tai laikina, po pusmečio mes išspręsime šią problemą, ir jūs turėsite darbo vietas. Mūsų sanatorija nuo 2018 m. lapkričio mėnesio kartu su Lietuvos partneriu – Abromiškių reabilitacijos ligonine ir Baltarusijos partneriu – regioniniu vaikų su negalia ir psichoneurologiniais susirgimais medicininės reabilitacijos centru vykdė projektą „Reabilitacijos paslaugų gerinimas vaikams, sergantiems sunkiomis neurologinėmis ligomis, pasienio regione“. Jis finansuotas iš 2014-2020 m. Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programos bei projekto partnerių lėšų. Pernai su kuponais pas mus ilsėtis važiavo programoje „Atostogos medikams“ dalyvavę Lietuvos medikai. Tai reiškia, kad sanatorija „Belorus“ buvo pripažįstama, kaip gydymo įstaiga. Ir staiga viskas baigiasi, išeina, kad tu esi niekas. Skaudina ir įžeidinėjimai, ir nežinia“, – kalbėjo Lina.

Moteris teigė, jog tarp sanatorijos darbuotojų vyrauja niūrios nuotaikos, ypač – tarp vyresnio amžiaus žmonių, kurie jaučiasi nereikalingi. Moters teigimu, yra tokių darbuotojų, kurių visi šeimos nariai dirba sanatorijoje.

„Jų vaikai išvažiavę į užsienį, santaupų nėra, darbo susirasti neįmanoma. Ir griūna gyvenimai“, – kalbėjo sanatorijos „Belorus“ kineziterapeutė Lina.

R. ir K. Ražanskai, dirbę „Belorus“ sanatorijos Ūkio skyriuje, jau trečias mėnuo neturi nei darbo, nei pajamų ir skaudžiai išgyvena dėl savo ateities/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Nesitiki susirasti darbą

Rasa ir Kęstas Ražanskai, dirbę „Belorus“ sanatorijos Ūkio skyriuje, šiandien sunkiai suduria galą su galu. Jau trečias mėnuo neturi nei darbo, nei pajamų ir skaudžiai išgyvena dėl savo ateities. Jie įsitikinę, jog vyresnio amžiaus žmonėms darbą susirasti Druskininkuose bus labai sunku, o važinėti dirbti į kitus rajonus ar miestus jie neturi galimybių.

„Man, 56 metų moteriškei, turinčiai 37 metus darbo stažą, visą laiką mokėjusiai mokesčius Lietuvai, teks prašyti pinigų iš mamos, gaunančios  nedidelę pensiją, reikės maistui prašyti eurų iš savo vaikų. Asmeniškai mes su vyru kiekvieną mėnesį sumokam apie 500 eurų mokesčių. Galiausiai likome lyg kokie nusikaltėliai ir niekam nereikalingi. Tai labai skaudu ir neteisinga“, – kalbėjo Rasa.

Moteris pasakojo, jog yra dirbusi bendrovėje „Druskininkų duona“. Šiai sužlugus, ilgai ieškojo darbo, kol pagaliau jį rado – įsidarbino sanatorijoje „Belorus“ sanatorijoje skalbėja.

Rasai iki pensijos liko devyneri metai, o jos sutuoktiniui Kęstui – penkeri. Ražanskai įsitikinę, jog susirasti darbą jiems tai tas pat, kas ieškoti adatos šieno kupetoje.

„Kur rasime darbą mūsų amžiuje? Vyras bandė ieškoti darbo, tai Leipalingyje pasiūlė dirbti už 300 eurų. Juk vien į darbą važinėjant, kelionei išleidi 100 eurų, tai kas liks? Nematau galimybės dirbti kitame mieste, nes čia butas. Reikia gauti milžinišką atlyginimą, kad galėtum ir nuomoti butą kitame mieste, ir susimokėti už savąjį. Esame taip įvaryti į kampą, kad trūksta žodžių. Nėra tokios dienos, kad negerčiau širdies lašų. Be migdomųjų neužmiegu. Mintys tokios ima, kad nors bėk laukais“, – kalbėjo Rasa.

Kęstas pripažino, jog tik vienintelis Druskininkų meras ir Savivaldybė kovoja už „Belorus“ darbuotojus, rūpinasi jų ateitimi. Vyriškis pasigenda Lietuvos valdžios dėmesio ir atjautos. „Ar tie ponai galvoja, kad jie amžinai bus valdžioje? Ar alkanų vaikų ir moterų ašaros neatsisuks jiems antru galu?“, – sakė K. Ražanskas.

E. Dabrilaitė tikisi, jog sanatorijos „Belorus“ problema bus išspręsta, kitu atveju „Belorus“ darbuotojai taptų didelės neteisybės įkaitais/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Bijo prarasti mėgstamą darbą

Ergoterapeute sanatorijoje „Belorus“ dirbanti Eimantė Dabrilaitė sakė, kad gruodį gauta žinia apie sankcijas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Dabar ji jau šiek tiek susitaikė su šia situacija.

„Savaitgaliai būna ramūs, o kai išaušta nauja darbo savaitė, tai imi laukti naujų žinių – ar tau reikia susirinkti daiktus ir išeiti, ar ieškotis kito darbo. Gyveni nežinioje, tam tikroje baimėje – nejaugi reikės ieškotis kitokio darbo. Visi žinome, kad permainos sukelia žmogui stresą“, – sakė jauna moteris.

Paklausta, kaip ji ne vieną mėnesį gyvena be algos, Eimantė sakė, jog situaciją gelbsti tai, jog ji gyvena su draugu, kuris gauna atlyginimą. Ketvirčiu etato ji dirba antraeilėse pareigose kitoje sanatorijoje, tačiau ir ši neveikia.

Sanatorijoje „Belorus“ Eimantė dirbo didesniu, nei vienas etatas darbo krūviu, nes buvo daug vaikų, turinčių įvairių sunkių negalių ir atvažiavusių gydytis į šią sanatoriją.

Šį darbą Eimantė labai mėgsta, ir jis buvo pagrindinis jos pragyvenimo šaltinis.

„Kai gruodį ištiko ši bėda, bandžiau domėtis, ar rasčiau ergoterapeutės darbą kur nors šalia Druskininkų. Paaiškėjo, jog šiame regione darbo pagal mano specialybę nėra. Kai pradėjau domėtis visos Lietuvos mastu, tai sužinojau, kad gal tik Klaipėdoje rasčiau darbą. Viską čia tektų mesti ir keliauti dėl darbo į Klaipėdą? Man nesuprantama, kai valdžia sako, jog reikia persikvalifikuoti ir keisti mėgiamą darbą, kurį tu išmanai. Šioje situacijoje kartais galvoji, kad esi nieko vertas žmogus, o kai dar paskaitai komentarus po straipsniais šalies žiniasklaidoje, tai apskritai suima liūdesys“, – kalbėjo Eimantė.

Paklausta, kokius matanti šios problemos sprendimo variantus, Eimantė sakė, pradžioje galvojusi, kad uždarys sanatoriją, ir viskas tuo pasibaigs. „Bet kitą dieną pagalvojau, kaip gali uždaryti tokią didelę sanatoriją? Kur bus gydomi tie vaikai, kurie čia gauna geriausią gydymą ir reabilitaciją? Baltarusijoje tokio lygio paslaugų tikrai nėra, ten net ergoterapijos paslaugos vaikams neteikia“, – svarstė Eimantė.

Ji tikisi, jog ši problema turėtų būti išspręsta, nes antraip „Belorus“ darbuotojai taptų didelės neteisybės įkaitais.

Parengė „Mano Druskininkai“ redakcija