Neleistinų pastatų šeimininkams – skirtingos bausmės: viską lemia tik viena detalė

Jei krantus ardanti upė priartėja prie pastato, jį būtina nugriauti. Jei sodybą įkuri valstybinio miško sklype, nieko griauti nereikia, nes nuosavybė – svarbiausia. Teismų sprendimai priklauso nuo to, kas į juos kreipiasi? Kaip nubausti šeimininką, jei jo sodybos tvora atsidūrė valstybinėje žemėje? Svarbiausia – ne matuoti sklypą, o išsiaiškinti, kas yra sodybos savininkas. Tokiomis taisyklėmis vadovavosi Kauno apygardos teismo trijų teisėjų kolegija, kuri vieną kartą nusprendė, jog svarbiausia – privati nuosavybė, o po kelių mėnesių persigalvojusi.

 

Kai pareigūnai susidomėjo V.Trinkūno sodyba, jis ją jau buvo padovanojęs dukteriai/„Lietuvos Ryto“ nuotrauka

Bylas išsprendė skirtingai

Kai Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) Kauno apygardos teismui pateikė skundą dėl Druskininkuose, šalia Vijūnėlės tvenkinio, užimto valstybinio miško, šio teismo teisėjai Evaldas Burzdikas, Nijolė Indreikienė ir Virginija Lozoraitytė nusprendė ne tik pasigailėti sodybos savininkų, bet ir išsaugojo visus valstybinėje žemėje stovinčius statinius.

Teisėjų sprendimu NŽT ir Druskininkų savivaldybė sodybos savininkams turėjo atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas. Tų pačių teisėjų nuomonė visiškai pasikeitė nagrinėjant bylą dėl netoli Druskininkų esančiame Latežerio kaime prie Ratnyčios upės įrengtos sodybos.

Teismui buvo pateikti įrodymai, kad per dešimtmetį erozijos paveikti Ratnyčios krantai priartėjo prie sodybos pastatų ir iki upės nebeliko privalomų penkių metrų. Bet teisėjai priėmė sprendimą nugriauti ne tik kieme stovinčius statinius, bet ir dalį gyvenamojo namo.

Ar ne dėl to, kad sodyba Latežeryje priklauso Druskininkų merui Ričardui Malinauskui, o vienas sklypo šalia Vijūnėlės tvenkinio savininkų – nuolatinis skundų dėl Druskininkų valdžios veiksmų rašytojas liberalas Valdas Trinkūnas?

 

Nesudomino uolaus prokuroro

Per patikrinimus NŽT nustatė, kad Druskininkuose, Pakalnės gatvėje, esanti sodyba užima didesnį plotą, nei pažymėta kadastro žemėlapyje ir nustatyta Nekilnojamojo turto registre. Tai išsiaiškinę NŽT pareigūnai kreipėsi į Druskininkams ir šio miesto merui ypač daug dėmesio rodantį Kauno prokurorą Marijų Šalčių ir paprašė pagalbos. Šį kartą prokuroras NŽT pasiūlė į teismą kreiptis jiems patiems. Kai V. Trinkūno sodyba susidomėjo pareigūnai, vietos politikas ją jau buvo padovanojęs savo dukteriai.

 

Gynė savininkų interesus

Gindama viešąjį interesą NŽT teismui pateikė ieškinį dėl neteisėtai užstatytos valstybinės žemės ir pareikalavo išardyti joje esantį pavojingą dujų saugojimo rezervuarą ir kitus statinius. Kauno apygardos teismo teisėjai pripažino, kad šie statiniai yra valstybiniame miške, bet nutarė, jog jų griauti nėra būtinybės. „Byloje ginamo viešojo intereso reikšmingas aspektas yra tai, kad šis interesas turi būti ginamas nepažeidžiant arba kaip galima mažiau pažeidžiant statinių savininkų interesus“, – nutarė teisėjai.

 

Nuostoliai – nė motais

Visiškai kitaip savininkų interesus tie patys Kauno teisėjai įvertino išnagrinėję bylą dėl Latežerio kaime esančios R. Malinausko sodybos. Teismas įpareigojo nugriauti ne tik lauko statinius, kurių dalis pastatyta dar 1960 metais, bet ir dalį gyvenamojo namo, rekonstruoto ant 1960-aisiais stovėjusio pastato pamatų. „Sutiktina su R. Malinausku, kad priėmus sprendimą nugriauti statinius (jų dalį) jis patirs nuostolių, tačiau negalima toleruoti viešojo intereso, draudžiančio statyti pakrantės apsaugos juostoje, pažeidimo“, – sprendimą paaiškino teisėjų kolegija. Skirtingų sprendimų žurnalistams nesutiko paaiškinti nė vienas iš trijų teisėjų kolegijos narių. „Kolegija nesiima vertinti padarytų išvadų pagrįstumo jas gretindama, nes šių bylų aplinkybės yra skirtingos, o išvados byloje daromos pagal faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes“, – paaiškino Kauno apygardos teismo atstovė Skirmantė Zelenkienė. Kauno apygardos teismas netgi nebandė aiškintis, kada išplatėjo Ratnyčios vaga – prieš šių statinių pastatymą ar po jo. Visi R. Malinausko prašymai skirti ekspertizę ir išsiaiškinti, kiek galėjo išplatėti upė, buvo atmesti. R. Malinauskui jau po teismo sprendimo pačiam teko kreiptis į ekspertus. Šių metų sausį bendrovės „Geodeziniai matavimai“ specialistai dabartinę Ratnyčios upės vagą ir kranto linijas palygino su archyvine kartografine medžiaga ir nustatė, kad Ratnyčios vaga pakitusi, – per dešimtmetį dėl natūralios erozijos priartėjusi prie R. Malinausko paveldėtos sodybos.

 

Sodybą dar gali apginti

Ekspertai patvirtino ir R. Malinausko teiginius, kad jo paveldėta ir rekonstruota sodyba stovi toje pačioje vietoje kaip ir ankstesnis pastatas, bet prie namo priartėjo kasmet patvinstanti ir krantus vis ardanti Ratnyčia. „Darytina išvada, kad pastatas po rekonstrukcijos iš esmės išliko toje pačioje vietoje, o pastato užstatymo plotas padidėjo vakarų kryptimi – tai yra nuo upės Ratnyčios“, – teigiama geodezininko-matininko Rolando Paškonio išvadoje. Ekspertų išvadas gavęs Druskininkų meras neatmetė galimybės kreiptis į teismą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. „Ar ne keista, kad tame pačiame Latežerio kaime arčiau nei 5 metrai nuo Ratnyčios upės stovi dar bent keturios sodybos, tačiau jos nei prokurorams, nei kitoms institucijoms nekliūva? Lieka tik tikėtis, kad teisinėje valstybėje teisingumas priklausys ne nuo politinių vėjų, o nuo sąžiningo teisėjų sprendimo“, – kalbėjo R. Malinauskas.

 

„Lietuvos rytas“ 2018-03-13

Milda Kuizinaitė