Kunigas Vaidas Vaišvilas: „Miesto širdis plaka tiek, kiek ją palaiko žmonės“

Iki Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šimtmečio liko penkeri metai, o Druskininkų parapija jau skaičiuoja beveik du šimtmečius. Artėjančios sukaktys kviečia prisiminti ne tik miesto ir parapijos istoriją, bet ir pamąstyti apie tai, kas šiandien sutelkia tikinčiųjų bendruomenę, kokie iššūkiai tenka šimtametį paveldą saugančiai bažnyčiai ir kodėl jos ateitis priklauso ne vien nuo kunigo, o nuo kiekvieno žmogaus.

Kunigas V. Vaišvilas: „Tai Jūsų istorija, tai Jūsų šaknys, tai Jūsų bažnyčia“ / Asmeninio archyvo ir Roberto Kisieliaus nuotraukos

Su Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebonu Vaidu Vaišvilu pasikalbėjome ne tik apie Druskininkų bažnyčią, kaip miesto širdį, tikėjimą, bendruomeniškumą, kasdienius rūpesčius, bet ir apie bendruomenės atsakomybę.

– Šiemet Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčiai sukanka 95 metai, o parapijai – 185. Po penkerių metų švęsime naujos bažnyčios šimtmetį ir Druskininkų parapijos beveik 200 metų sukaktį. Ką šios datos reiškia Jums asmeniškai?

– Aš esu čia paskirtas tarnystei, kaip klebonas, – tarnauti čia gyvenantiems žmonėms, čia esančiai katalikų bendruomenei. Data iš esmės turėtų daug reikšti čia gyvenantiems žmonėms, kurie yra suaugę su šiuo miestu, šio miesto istorija ir tos istorijos kūrimu dabar. Tai turi būti klausiama druskininkiečių, kurių seneliai šią Bažnyčią statė, proseneliai, kurie stengėsi beveik prieš du šimtus metų įkurti Druskininkų katalikų parapiją. Tai Jūsų istorija, tai Jūsų šaknys, tai Jūsų bažnyčia. Aš esu tik pakeliui kartu su Jumis kažkuriam laikui Jūsų istorijoje, tol, kol Dievas panorės kitaip.

– Kuo mūsų bažnyčia išskirtinė Lietuvos bažnyčių kontekste?

– Turime Švento Valentino relikviją, kurios ieško daug tikinčiųjų norėdami pasimelsti prie Šventojo Valentino, tikintieji atvyksta ir iš kitų šalių. Per paskutinius metus Bažnyčia tapo jautriai graži savo tarnyste, atvirumu, priėmimu kiekvieno – kas į ją užsuka. Tai – mūsų miesto širdis, juokaudamas ją vadinu Dzūkijos katedra.

Šiemet Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčiai sukanka 95 metai / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Ar yra istorijos faktų, kurie, Jūsų nuomone, druskininkiečiams dar per mažai žinomi?

– Norėčiau atsargiai pasakyti, kad ne aš ar kitas paskirtas čia tarnauti kunigas turėtų istorijas priminti. Nesupykite, bet Jūs turėtumėte patys saugoti ir kurti savo miesto, parapijos bei visos tautos istoriją, taip pat ją perduoti ar ja pasidalinti su čia atvykstančiais gyventi ar tarnauti. Panašiai, kaip ir su valstybės gynimu: jei patys neginsime ir savo valstybės nesaugosime, tai kiti, net ir turėdami gražiausius norus, gali būti nepajėgūs apginti to, kas nesvarbu ten gyvenantiems.

– Per šimtmetį bažnyčia matė karus, okupacijas, nepriklausomybės atkūrimą. Kaip manote, kas jai padėjo išlikti ne tik pastatu, bet ir gyva bendruomene?

– Pasitikėjimas Jėzumi, nenuleidimas rankų ir vilties nepraradimas net sunkiausiu momentu. Tai tų ištikimų ir mylinčių Dievą ir Tėvynę druskininkiečių, gal tik Dievo įvertintas, ėjimas sunkiausiu keliu. Eiti, tikėti, išsaugoti viltį, tikėjimą ir meilę.

– Kokia šiandien yra Druskininkų parapija? Ar ji labai pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius?

– Manau, taip, bet tik Jūs galite tai pasakyti, nes aš čia tarnauju vos šešerius metus. Nežinau, kaip buvo prieš keletą dešimtmečių. Visada yra vyksmas – stovintis vanduo sugenda, pradeda dvokti. Vyksmas yra natūralus žmogaus, bendruomenės, parapijos (nesvarbu, kaip tai įvardinsime) procesas laike. Duok Dieve, kad mūsų parapija ir miestas niekada nesustotų laike. Kai širdis sustoja, ne visada reanimacija pajėgi pagelbėti – grąžinti gyvybę ir sveikatą.

– Druskininkai – kurortas. Ar kurortinė aplinka keičia parapijos gyvenimą?

– Nežinau, ar tai keičia parapijos gyvenimą dėl to, kad ji yra kurorte. Jei čia gyvena katalikai, tai nesvarbu jiems – kurortas čia ar ne kurortas, žmogus negali apleisti savo katalikiškumo, tapti dvilypiu, tarsi tam tikru metu jis tikintis, o kitu laiku netikintis. Bažnyčioje tikintis, o prie ežero, parduotuvėje dirbantis, žmones aptarnaujantis, ligoninėje tarnaujantis ar savivaldybėje pareigas einantis – jau netikintis. Katalikas visur turi vadovautis krikščionišku supratimu, ištikimybe Jėzui ir Jo Bažnyčiai. Esmė – ne vieta, o mūsų nuoširdumas ir ištikimybė Jėzui ir Jo Bažnyčiai.

– Ar daug žmonių į bažnyčią užsuka ne tik melstis, bet ir ieškoti ramybės?

– Sunku atsakyti į tokį klausimą. Kiekvienas žmogus yra kita istorija. Tikriausiai yra visaip – vieno atsakymo „daug ar mažai“ čia negali būti. Kiek žmonių, tiek istorijų. Tokie laikai dabar, kai save apgaudinėjame sakydami: „Nėra laiko“. Visų darbų nenudirbsi, visų problemų neišspręsi ir visų pinigų neuždirbsi. O jei ir daug uždirbsi, tai nežinai, ar rytojaus sulauksi. Kas randa laiko Dievui, maldai, pabūti tyloje, tas visada turės laiko gyvenimui. Reikia išmokyti save kuo dažniau užsukti į Bažnyčią pasimelsti, žvakutę uždegti, Mišiose sudalyvauti. Mes, tikintieji, bažnyčia turime žavėtis ne kaip meno kūriniu, o kaip Dievo artumo vieta, Dievo padangte tarp žmonių.

– Ar pastebite, kad žmonės šiandien ieško kitokio santykio su tikėjimu nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų?

– Žmogus visada ieško, nesvarbu, kokiame laike gyvena. Žmogus yra gyvas, jis yra Dievo kūrinys, turintis nemirtingą sielą ir smalsų protą. Nuo sukūrimo momento iki laikų pilnatvės žmogus ieškos, kai ką atras, kai ką praras. Tai – natūralus procesas.

– Kas šiandien labiausiai sutelkia parapijos bendruomenę?

– Tik Jėzus sutelkia parapiją. Jei netikėtume iš mirties prisikėlusiu Jėzumi, gyvenimu po mirties – nebūtų prasmės, nebūtų vilties ir nuoširdžios artimo meilės. Parapijos šeimininkas yra Jėzus Kristus, kuris mums visiems išlieja savo Gailestingąją meilę. Taip, kunigas atlieka svarbų vaidmenį, bet centras yra Kristus. Į Bažnyčią einame, Sakramentus švenčiame ne dėl kunigo, o dėl savo išganymo.

– Ar matote, kad į bažnyčią ateina daugiau jaunų žmonių, šeimų? Kaip sudominti jauną žmogų bažnyčia šiandien?

– Bažnyčia nėra sporto ar šokių klubas, kad turėtų kažką sudominti. Esminis klausimas – ar tiki, kad Jėzus už tave kentėjo, už tave atidavė savo gyvybę, kad Jis prisikėlė iš mirties, kad Jis yra mūsų teisėjas laikų pabaigoje. Turi tikėjimą ar neturi? Be tikėjimo Jėzumi Kristumi nėra parapijos. Parapija yra gyvas kūnas, visuotinės Bažnyčios dalelė, gyva dalelė. Mes nesirenkame į pamaldas kažką sudominti – mes renkamės garbinti, šlovinti, dėkoti, mylėti, dalintis, palaikyti, eiti kartu, nes esame Kristaus sužadėtinė, laukianti Jo ateinant laikų pabaigoje.

– Ar yra parapijiečių istorijų, kurios Jus ypač įkvepia?

– Nėra tokių parapijiečių istorijų, kurios mane įkvėptų. Aš esu kunigas, mane įkvepia Šventoji Evangelija ir šventųjų gyvenimai. Tikiu, kad mūsų parapijoje yra istorijų – žmonių ar šeimų, o gal jaunimo, – kurių istorijos žinojimas visus mus sustiprintų tikėjime.

– Bažnyčia yra vienas ryškiausių Druskininkų simbolių. Ką, Jūsų nuomone, ji pasako apie miestą?

– Liudija sunkų čia gyvenančių tikinčiųjų kelią išsaugoti save kaip katalikus, tikėjimo, artimo meilės liudytojus, gyvos bažnyčios statytojus. Tik pagalvokime, kad per du šimtus metų katalikai kūrė šį miestą, o mūsų Bažnyčia ir šiandien yra šio miesto širdis ir centras.

– Kokius didžiausius iššūkius kelia šimtametės bažnyčios išsaugojimas?

– Finansinė našta, kai visiems atrodo viskas puiku, gražu, sutvarkyta, išvalyta. O tas „puiku“ – labai sunku. O kai atrodo gražu ir prižiūrėta, dažnas pagalvoja: o kam aukoti? Juk viskas tvarkinga, viskas prižiūrima, ir čia mes įkliūvame į iliuzinius spąstus. Aukoti nustoja arba aukoja simboliškai. Bet našta, sąskaitos ir buitinė atsakomybė nesumažėja. Atsiranda skolos. Bažnyčia išlaikoma tik iš aukų, kurias surenkame sekmadieniais per Mišias. Reikia apmokėti sąskaitas už šildymą, priežiūros išlaidas, elektrą ir begalę kitų dalykų, kuriuos galėčiau ilgai vardinti… O iš kur paimsi aukų, kas parems? Aukos – tai tik sekmadienio rinkliava. Bažnyčia yra miesto infrastruktūros dalis, miesto paveldas, miesto dvasinė širdis, mes vykdome daug veiklų: jaunimo stovyklos, paskaitos tikintiesiems, karitatyvinės veiklos, švietimas. Surenkamų sekmadieniais per Mišias aukų nepakanka, kad viską apmokėtume ir viskuo pasirūpintume. Aš dabar kiekvieną dieną galvoju, kaip reikės apmokėti Bažnyčios ir parapijos pastatų šildymą. Taupymo sumetimais apsiribojome tik Mišių šventimu – liepos dvyliktąją. Tik dėl to, kad artėja šildymo sezonas, kuris mūsų bažnyčiai yra nepakeliama našta. Tikiuosi, kad nereikės melstis šaltoje Bažnyčioje – nešildydami Bažnyčios, sugadintume restauruotus paveikslus, visas remontas nueitų per nieką. O kaip ruošti vaikus, jaunimą ir suaugusius Sakramentams šaltoje Bažnyčioje? Lieka tik melstis ir prašyti Dievo, kad per gerus žmones išspręstume parapijos finansines problemas.

– Kaip bus minimas bažnyčios šimtmetis ir parapijos jubiliejus?

– Turime didelį troškimą šimtmečiui sukurti pagrindinius altoriaus vitražus. Naujos bažnyčios šimtmetis bus minimas po penkių metų. Tikimės jam pasiruošti, viliamės, kad padės ir savivaldybė. O šiais metais liepos dvyliktąją dieną paminėsime 95 naujos bažnyčios metines ir 185 parapijos metines. Paminėsime simboliškai, kukliai. Labai taupome – esame dar nesumokėję už praeitą šildymo sezoną.

– O kokie Jūsų prisiminimai apie šią bažnyčią ir parapiją? Ar bažnyčioje yra vieta, kuri Jums pačiam yra ypatinga?

– Mano pirmas prisiminimas apie šią Bažnyčią nebuvo mielas. Kai paskyrė ir kai atvykęs pamačiau Bažnyčią, kleboniją ir parapijos namus, apėmė liūdesys – viskas buvo labai apleista. Bažnyčia buvo nešildoma, labai nešvari, supuvusios grindys, lūžtantys langai, kiauros durys, elektros instaliacija neatlaikė elektros įtampos, liturginių rūbų stoka, o ką bekalbėti apie kitus dalykus… Grįždavau į „šildomą“ kleboniją, o ten žiemą – tik 10 laipsnių šilumos, bandai melstis ir tvarkytis su mintimis, kad neapimtų depresija. Negali nieko įsileisti į kleboniją, nes gėda.

Lyginant su tarnystės Vilniuje patirtimi – ten žmonės buvo daug bendruomeniškesni, nuoširdesnio santykio, jų nereikėdavo raginti kartu susėsti, išgerti arbatos, suvalgyti tortą ar kur nors nuvažiuoti. Jeigu tu tylėtum, jie vis vien tave išprovokuotų juoktis, kartu keliauti, džiaugtis bendryste po Mišių. Čia tokios patirties nebuvo. Kartais pagalvoji, kad vieną sako, o kita galvoja. Retas kuris pasako „ačiū“ ar kuo nors pasidžiaugia.

Kaip pavyzdį įvardinsiu vaikų dienos stovyklas, kuriose būna per aštuoniasdešimt vaikų. Tokios geros stovyklos Lietuvoje nepavyks surasti, o mes tokią stovyklą turime. Nežinau, kaip pasakyti – iš tų aštuoniasdešimties šeimų nė vienas tėvas ar motina nepriėjo ir nepasakė: „Ačiū, klebone“. O juk paprasčiausia būtų pasakyti: „Labas, buvo puiki stovykla, ačiū, kad rūpinatės, stengiatės“. Nevardijant visų parapijos išvykų, paminėsiu paskutinę jaunimo išvyką į Romą. Iš dvylikos tėvų neatsirado nė vieno, kuris nuvežtų vaikus į oro uostą, iš jo pasiimtų ar paklaustų: „Klebone, kuo galime padėti ar prisidėti?“. Ar bent jau pasidžiaugtų, kad tau, kaip žmogui, rankos nenusvirtų. Dažnai pagalvoju, kad žmonės yra išlepę, o gal jiems atrodo, kad taip turi būti? Tokia mano patirtis. O ypatinga vieta yra tabernakulis, kur ateini maldai, kai niekas nežiūri, ir gali būti tyloje. Prašyti Jėzaus, kad duotų jėgų ir išminties išlikti nepalūžusiam ir dalintis viltimi su kitais. Net kai kiti nesupranta sunkaus kelio ir esančios kasdienės realybės.

– Jeigu šie šimtametės bažnyčios mūrai galėtų prabilti, kokią Druskininkų istoriją jie papasakotų?

– Čia Jūs esate šio miesto gyventojai, tikri nuoširdūs tikintieji galite papasakoti istorijas pakeitusias širdis, atvėrusias akis ir išmokinusias dėl Jėzaus mylėti ir atleisti, kurti nepaisant sunkumų gyventi ir nenuleisti rankų. O visos kitos istorijos – kur kas stovėjo, kur kas ar su kuo į bokštą mėnesienoje žiūrėjo – nėra reikšmingos tikinčiam žmogui. Reikšmė yra tik ten, kur yra tikrumas, prasmė ir gyvenimas. Prasmė yra ten, kur žmogus sugebėjo kitų sudaužytą širdį vėl užgydyti ir šypsotis.

– Ko jubiliejų proga palinkėtumėte ne tik parapijai, bet ir visiems Druskininkams?

– Paprastumo, daug paprastumo ir tikro, nesuvaidinto santykio. Neužmigti, kai viskas gerai, budėti širdyje. Žmogus, kai gerai gyvena, linkęs priprasti prie gero ir prarasti jautrumą kitiems. Išlikime budrūs ir jautrūs, paprasti ir mieli bendravime. Juk Jėzus sako: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. Ką nuoširdžiai darome – darykime didesnei Dievo garbei, o ne savęs parodymui. Norėčiau pasakyti: ,,Ačiū jaunimui ir kiekvienam parapijiečiui ar miesto svečiui, kurie ateinate, kurie kartu meldžiatės, kurie išdrįstate paspausti ranką ir garsiai juoktis, neslėpti savo žvilgsnio. Palaimintas žmogus, kuris be baimės žiūri kitam į akis ir nuoširdžiai juokiasi, būkite laimingi“.

Kalbino Laima Rekevičienė