Kelionė – visuomet šventė

Trečiojo amžiaus universiteto Kultūros pažinimo fakultetas, besibaigiant mokslo metams, organizavo pažintinę kelionę į Anykščius. Palikę kasdienybės smulkmenas, tampame tarsi kitokie – laisvi, norintys patirti daug įspūdžių, sužinoti ką nors naujo. Daugelis jau ne kartą čia buvę – kopę prie J. Biliūno kapo ant Liudiškių kalvos, varstę A. Vienuolio memorialinio muziejaus duris, sėdėję ant A. Baranausko klėtelės akmenų. Mūsų tikslas buvo kitas – pamatyti, kas įdomaus atsirado pastaraisiais metais.

Trečiojo amžiaus universiteto  Kultūros pažinimo fakulteto lankytojai organizavo pažintinę kelionę į Anykščius/Antano Lankelio nuotrauka

Šis pavasaris, nelepinęs mūsų gražiais orais, nudžiugino giedra, saulės spinduliais, žadinančiais lėtai bundančią gamtą. Kelias neprailgo, juo labiau, kad apie pravažiuojamas vietoves daug įdomaus pasakojo A. Lankelis, nuolat nuotraukose užfiksuojantis įdomiausias mūsų veiklos akimirkas.
Ir štai priekyje, dangaus žydrynėje, suspindo Anykščių bažnyčios sidabriniai bokštai. Mūsų jau laukė gidės ir ekskursiją pradėjome tradiciškai – nuo Puntuko akmens. Tai antras pagal dydį (po Barstyčių akmens) riedulys. Nešė Puntuką ne tik ledynai, nešė jį ir velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią… Tačiau užgiedojo gaidys, nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką, ir „didumo kaip gryčios“ akmuo nukrito šilelin… Domina Puntukas ne tik kaip įspūdingas geologijos paminklas. Vokiečių okupacijos metais, 1943 m., skulptorius B. Pundzius akmenyje iškalė Atlanto vandenyną perskridusių St. Dariaus ir S. Girėno bareljefus bei jų testamentą.
Netoliese, A. Baranausko išgarsintame Anykščių šilelyje, prasideda ir populiariu tapęs metalinis ažūrinis Medžių lajų takas, vinguriuojantis medžių lajų lygyje. Jame – 13 stotelių, kuriose stabtelim pasigėrėti miško vaizdais. Klausomės „Anykščių šilelio“ ištraukų ir dar labiau pajuntame gamtos grožį: žemai „minkštučiukai samanų patalai ištiesti“, aukščiau – „krūmai žole barzdoti“, o ties mumis siūruoja „pušelės tos nesurokuotos, tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos“. Ir pritariam poeto žodžiams – „nežinai, kur stovi: ar danguj, ar rojuj“, tik jauti, kad „dūšia dangun kilsta“. Takas užsibaigia 34 metrų aukštyje esančiu apžvalgos bokštu. Ne visi ryžtasi į jį kopti, bet iš apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabūs vaizdai: Šventosios vingis, miškai, šv. Mato bažnyčios bokštai. Į čia mus ir veda kelionės maršrutas. Ši bažnyčia išskirtinė ne tik savo aukščiu, meno kūriniais. Užlipę 186 laipteliais, iš bokšto viršūnės vėl gėrimės vaizdinga panorama.
Greta bažnyčios – Angelų muziejus, kuriam savo sukauptą angelų kolekciją padovanojo Amerikos lietuvė kultūrininkė Beatričė Vasaris. Kokių tik angelų čia nesama: nutapytų, medinių, keramikinių! Galima parašyti laiškelį su savo norais ir įmesti į paslaptingąją Angelų pašto dėžutę. Ne vienas mūsiškių pasinaudojo šia galimybe. Muziejuje saugoma ir ilgamečio šv. Mato bažnyčios klebono monsinjoro Alberto Talačkos dailės kūrinių kolekcija ir biblioteka. Įdomu pavartyti net labai senus leidinius. Stebina šio žmogaus interesų platumas, erudicija.
O toliau – „Cosmos“ Paukščių takas. Išties panyri į kosmoso begalybę. Žvaigždės mirguliuoja įvairiomis spalvomis, šmėkliškai atrodo mūsų pačių atvaizdai. Sunku patikėti, kad ta begalinė erdvės iliuzija, naudojant veidrodžius, šviesas ir muziką, sukurta visai nedidelėje patalpoje.
Laikas bėga labai greitai, ir štai paskutinis mūsų lankomas objektas – „Anykščių vyno“ gamykla. Gidė supažindina mus su lietuviško vyno keliu. Pažintinę ekskursiją sudaro gamyklos cechų apžvalga – visi etapai nuo vaisių sulčių spaudimo iki vyno fermentacijos. Vyno kelias Lietuvoje prasidėjo 1926 m. Jo pradininkas Karazija. Šiandien gamykla apmirusi, dirba vos pusšimtis darbininkų, produkcijos asortimentas nedidelis. Ekskursiją užbaigėme degustacijos salėje, kur paragavome kelių rūšių vynų.
Tiek daug įdomaus dar liko nepamatyta, liko dar neaplankytų objektų, nes diena, pasirodo, tokia trumpa. Bet ši kelionė paliko neišdildomą įspūdį. Keliavome tartum pasakos puslapiais – ir paveikslėliai gražūs, ir istorija nuostabi.
Dėkingi esame ekskursijos organizatorei Onutei Malaškevičienei už kruopščiai parengtą, minučių tikslumu apskaičiuotą maršrutą, iš anksto užsakytas gidų paslaugas, už nuolatinį rūpestį ir dėmesį kiekvienam.

Dalia Vekterienė