Išskirtinių papuošalų kūrėjas Druskininkuose mėgaujasi kūrybine laisve

Druskininkietis Giedrius Bocisas, jau 25 metus kuriantis išskirtinio dizaino juvelyrikos dirbinius, Druskininkuose mėgaujasi kūrybine laisve. 2006-aisiais įkūręs nuosavą „Juvelyrikos studija“, menininkas apsigynė tautodailininko vardą, dalyvauja juvelyrikos parodose ir didžiuojasi sukūręs karūnas net keturių grožio konkursų nugalėtojoms. Giedrius sako esantis laimingas, nes kuria grožį. Sako, kad jam patinka gyventi Druskininkuose, gėrėtis juo supančia aplinka, mėgautis buvimu su šeima. Ir nieko neatidėlioti – gyventi čia ir dabar.

G. Bocisas džiaugiasi, kad gali kurti šiandien, daryti tai, ką sugeba geriausiai. Ir džiaugtis ta dovana, kurią gyvenimas jam suteikė/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Kokia buvo Jūsų, kaip juvelyro, kelio pradžia?

– Pradžia galbūt buvo tuometėje tėčio darbovietėje – meno gaminių įmonėje „Ūla“. Nebūdavo, kur mane, dešimties ar vienuolikos vaiką, palikti, tai dažnokai pas tėtį į darbą ateidavau. Ten patikdavo stebėti, kaip žmonės dirba, vaikštinėdavau po visus cechus. Smagu būdavo gauti ženkliukų, kuriuos tuomet įmonė gamino. Gal nuo to viskas ir prasidėjo – jau tuomet pagalvodavau, kad ir aš norėčiau mokėti tokį darbą dirbti.

Po mokyklos baigimo teko tarnauti kariuomenėje. Norėjau studijuoti kinematografiją, fotografiją, bet, deja, mirė mano tėvukas, ir teko eiti dirbti. 1993-iaisiais įsidarbinau Alekso Krukonio įmonėje ir išdirbau 12 metų. Ten ir išmokau juvelyrikos pagrindų. O nuo 2000-ųjų ėmiausi kurti savarankiškai.

Pirmąją dirbtuvę įkūriau tiesiog rūsyje, kuriame nebuvo net langų, bet jaučiausi laimingas, kad turiu kūrybinę laisvę ir galiu daryti, ką pats noriu. Tarsi atsivėrė visi keliai.

Tuomet kūriau papuošalus „niekam“ – tai, kas man patinka, kas man gražu. Gaminius kaupiau, dovanojau pažįstamiems, jų žmonoms, sesėms, kurios mėgsta puoštis. Buvau labai laimingas, nes atsivėrė galimybė kurti. Viena kūrybinė idėja keitė kitą.

G. Bocisas kuria vienetinius papuošalus, kiekviena diena jam būna tarsi iššūkis – padaryti tai, ko dar nėra daręs/Asmeninio archyvo nuotraukos

 

– Bet, ko gero, turėjote labai daug kūrybinio potencialo? Juk kuriate originalius papuošalus, regis, niekur nematytus.

– Turiu tokią vidinę nuostatą – nesidairyti į kitų kūrėjų darbus. Juk pamatai iš tikrųjų gražių darbų, bet supranti – tai ne tavo. Pamąstai – o kodėl aš taip nesugalvojau? Bet kai pats sukuriu papuošalą, tikrai jaučiu dvigubą pasitenkinimą: tai ir gražu, ir tavo išjausta. Stengiuosi, kad kūriniai būtų gyvi, tarsi turėtų savo sielą, būtų ne tiesiog sukurti, o tarsi išgimdyti. Papuošalai būna apgalvoti iki smulkmenų.

Nors šiuolaikinės technologijos suteikia galimybių sukurti nepaprastų dalykų, bet svarbiausias dalykas vis tiek išlieka kruopštumas, tiesiog mėgavimasis darbu.

Papuošalams naudoju tik natūralius akmenis ir aukščiausios prabos sidabrą, auksą, platiną.

 

– Jums svarbu, kad žmogus, pasipuošęs Jūsų gaminiais, jaustų ir autoriaus vidinę šilumą?

– Kadangi kuriu vienetinius papuošalus, kiekviena diena būna tarsi iššūkis – padaryti tai, ko dar galbūt nedarei. Kurdamas, galvoju apie žmogų, kuriam papuošalas bus skirtas. Pasikalbu, stengiuosi sužinoti, ką mėgsta, kas jam patinka, pirmiausia – ko nemėgsta. Svarbu, kokios spalvos akys, plaukai.

Kartais užtenka tik pasikalbėti telefonu.

Kai atiduodu gaminį, man svarbiausia matyti spindinčias laimingo užsakovo akis ir žinoti, kad jis bus laimingas, nešiodamas tą papuošalą. Kūryba atima daug laiko ir pastangų, norėdamas daugiau užsidirbti, turėčiau „pereiti į kitą kelio pusę“ ir imtis masinės gamybos. Sukurti šabloną, kuris madingas, lieti formas ir leisti į masinę gamybą. Bet tai man nesukelia pasitenkinimo.

 

– Kas labiausiai įkvepia kūrybai?

– Labiausiai įkvepia gyvenimo prasmės džiaugsmas. Kad galiu kurti šiandien, daryti tai, ką sugebu geriausiai. Ir džiaugtis ta dovana, kurią gyvenimas tau suteikė. Manau, kad gebėjimas kurti yra man skirta dovana, todėl stengiuosi ją išnaudoti.

G. Bocisas: „Su žmona Rimute ketvirtadieniais stengiamės laiką skirti vaikams, savaitgaliais, nurimus įprastam savaitės tempui, taip pat mėgstame pabūti visi kartu“/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Juvelyras yra sukūręs karūnas gražiausioms Lietuvos moterims keturiuose „Miss“ rinkimuose/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kaip gimsta papuošalų motyvai?

– Tarkime, praėjusią savaitę pamačiau labai gražiai aprasojusį langą – jis buvo nusėtas mažais taškeliais, o per vidurį dar radosi mažų burbuliukų juosta. Nusifotografavau ir galbūt panaudosiu tai papuošaluose. Kartais idėją susapnuoju. Mintys sukasi galvoje nuolat, ką beveikčiau. Pamatau kokias įdomesnes formas, jos tarsi persipina mintyse, telieka jas vėliau „surišti“.

Eskizų turiu prikaupęs visą dėžę, kurių net nepanaudojau. Bet gal pravers ateityje? Save nuolat verčiu keistis, tobulėti. Pažiūrėjus į pirmuosius darbus ir pastaruosius, jie tikrai skiriasi.

 

– Kurį iš papuošalų labiausiai patinka daryti?

– Labiausiai patinka kurti žiedus, verslo dovanas ir sudėtingus darbus. Esu sukūręs karūnas gražiausioms Lietuvos moterims keturiuose „Miss“ rinkimuose. Tai man būna ir iššūkis, ir sukelia šiek tiek baimės – jaučiu didelę atsakomybę. Bet kartu ir patinka.

 

– Smagu matyti, kad paties rankų darbo karūna puošia gražiausias moteris?

– Pirmiausia tą karūną pasimatuoju pats – man svarbu, kad ji būtų ne tik graži, bet ir patogi.

 

– Per kiek laiko gimsta papuošalas?

Yra, tarkime, žiedų, kuriuos kuriu ir dvi savaites. Tai būna ypatingi darbai. Tokie, kuriuose maišomi skirtingi metalai: platina, sidabras, auksas. Beje, jis taip pat būna skirtingų spalvų. Labai daug laiko skiriu įvairių technologijų išbandymui. Man įdomu išrasti ką nors naujo, dar nebandyto. Įdomu būna „suvesti“ skirtingus metalus, kurie ir lydosi skirtingose temperatūrose. Kad jie susidraugautų. Taip gimsta įdomūs dalykai. O kartais daug laiko sugaišti ir niekas nesigauna. Bet tai taip pat teikia džiaugsmo, nes įgyji vis naujos patirties. Įdomiausia, kai sukuri solidų, nepaprastai paprastą gaminį…

 

– Dirbate, ko gero, svajonių darbą – darote tai, kas pačiam patinka. Kaip sakė Konfucijus, pasirink mėgstamą darbą, ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti…

Panašiai ir yra. Ypač, laikotarpiais, kai ruošiuosi parodoms. Tada tikrai nebeturiu kitų užsakymų, kuriu tai, kas patinka. Ryte labai noriu važiuoti į dirbtuves, ten įgyvendinu savo kūrybines svajones – tai, ką esu užfiksavęs, pamatęs, susapnavęs.

 

– Ar dažnai tenka dalyvauti juvelyrų parodose?

Anksčiau nedalyvaudavau. Buvo laikas, kai nenorėjau viešumos. Vėliau pabandžiau nuvykti į keletą parodų. Net buvau išrinktas kaip unikaliausias kūrėjas.

Man labai smagu buvo, kai šviesios atminties dailininkas Alfonsas Šuliauskas pagirdavo mano gaminius. Lietuvos prabavimo rūmai organizuodavo specializuotas juvelyrinių dirbinių parodas „Žiedai, žiedai“, kuriose dalyvaudavo pripažinti menininkai ir man būdavo garbė stovėti tarp jų. Kai mane pastebėdavo, mano darbus pristatydavo, kaip išskirtinius ir unikalius, aš suprasdavau, kad einu teisingu keliu. Man svarbi kompetentinga nuomonė. Šiuo metu dalyvauju įvairiose Lietuvos ir tarptautinėse parodose bei mugėse.

 

– Koks būna Jūsų laisvalaikis?

Kai randu laiko, kartais piešiu. Kuriu eskizus. Mėgstu piešti gėles. Daugiau juodai baltus piešinius piešiu. Gaila, bet daug laiko pasiglemžia buitis, mažiau laiko lieka piešimui.

 

– Ar vaikai taip pat domisi Jūsų veikla? Padeda?

– Vaikai – dažni svečiai dirbtuvėse. Mano vyriausioji dukra Monika pirmą gaminį – kryželį – pasigamino, būdama devynerių. Dabar jai 23-eji, bet jį tebeturi ir nešioja. Darydavo ir draugėms žiedus. Jaunesnioji dukrytė Emilija, manau, linkusi prie meno, ji nuolat piešia. Ir jai sekasi.

Sūnų Dominyką daugiau domina mechaniniai dalykai.

 

– Ar turite šeimos tradicijų?

– Ketvirtadienius esame paskelbę Vaikų diena. Su žmona Rimute tądien stengiamės laiką skirti vaikams. Savaitgaliais, nurimus įprastam savaitės tempui, mėgstame pabūti visi kartu. Žaidžiame šaškėmis, stalo žaidimus, einame į baseiną ar šiaip pramogaujame. Vasarą važiuojame prie ežero. Važinėjame dviračiais. Vertiname tą buvimą kartu, kai, regis, daugiau nieko nereikia.

Vaikai – dažni svečiai tėčio dirbtuvėje/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ką Jums reiškia gyventi Druskininkuose?

– Esu Druskininkų patriotas. Prieš beveik du dešimtmečius, kai Druskininkai buvo paskendę tamsoje, buvo liūdna. Nes prisimindavau dar senesnius laikus, kai, vaikštant mieste, būdavo sunku prasilenkti. Čia būdavo daug žmonių, gyvenimas virte virė, buvo daug gyvybės.

Kai dabar visa tai grįžta, grįžta gyvenimas ir gyvybė. Man svarbiausia tai, kas traukia žmones į Druskininkus. Džiugina žmonės, kuriuos aš matau. Tarkime, važiuoju dviračiu naujuoju tiltu, o iš ten atsiveria nuostabi panorama. Matau daug žmonių Vilniaus alėjoje, Nemuno krantinėje. Matau, kad ten verda gyvenimas. Tame matau prasmę.

Labai džiaugiuosi dviračių takais – jais su šeima važinėjame. Ypač naujuoju. Pas mus atvažiuoja daug draugų. Juokaujame, kad esame lyg koks nelegalus viešbutis, kuriame nuolat šurmuliuoja svečiai. Ir smagu, kad jiems Druskininkuose patinka, gražu ir juos čia traukia.

 

– Kas Jums suteikia daugiausia kūrybinio potencialo?

Patinka kurti grožį taip, kaip aš jį suprantu. Man pasisekė, kad ir kitiems patinka tai ką aš kuriu. Džiaugiuosi atgaliniu ryšiu. Esu tikras, kad gyvenime galioja taisyklė – kuo daugiau atiduosi, tuo daugiau gausi. Mielai dalinuosi patirtimi, man negaila atskleisti kūrybos paslaptis.

 

– Didžiausia svajonė?

Kažkada labai svajojau turėti savo dirbtuves. Ji išsipildė. Mažų svajonių, žinoma, turiu. Bet iš tikrųjų, esu šiandien patenkintas. Moku džiaugtis šia akimirka. Kai pagalvoju, suprantu, jog jau šiandien gyvenu savo svajonėje.

 

Laima Rekevičienė