Gydytojas Jonas Tertelis apie Jonines net eilėraštį sukūrė

Po paros budėjimo kiek pavargęs, tačiau besišypsantis ir šmaikštaus žodžio nestokojantis Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų „Saulutė“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Jonas Tertelis konstatuoja: „Kiekvienas budėjimas yra vienintelis ir nepakartojamas – kaip ir gyvenimas. Iš medicininės pusės tai buvo įprastinis budėjimas. Kai kas susirgo, sukarščiavo… Tačiau – artėja Joninių naktis, ji stebuklinga, todėl gal sunegalavusieji greitai pasveiks? Šįryt apžiūrėjau ligonius – visi jaučiasi neblogai, laukiame naujos geros dienos.“


Gydytojas Jonas Tertelis: „Linkiu, kad visi, kam lemta, surastų savo paparčio žiedą.“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Ilgasis Joninių savaitgalis J. Terteliui šiemet trumpesnis nei daugeliui iš mūsų – jau sekmadienį gydytojas vėl turės būti savo poste. Tačiau, mediko žodžiais, jokio apmaudo dėl to jis nejaučia: „Joninės sekmadienį jau bus seniausiai pasibaigę“, – vėl šmaikštauja pašnekovas. Ir priduria, kad tokia jau yra gydytojo pareiga: „Visų darbų gali ir nesuspėti tuo laiku, kaip parašyta grafike. Ir iš darbo anksčiau neišeisi – nepriklausomai nuo to, ar esi Jonas ar Petras, yra žmonės – ligoniai, kuriuos gydai, ir turi jais deramai rūpintis.“

– Ar prieš šventes turite daugiau darbo?
– Prieššventinis šurmulys juntamas ir čia, vaikų gydymo įstaigoje. Be to, juk Joninės dabar yra šventė visiems, daug laisvų dienų, nereikia eiti į darbą, žmonės gali praleisti laiką su artimaisiais. Ir besigydantieji nori anksčiau išvažiuoti namo, pabūti su saviškiais, pamiršti skaudulius, patirti šviesesnių emocijų. Todėl prieš šventes visas personalas turi daug daugiau darbo.

– Kas Jums išrinko vardą?
– Ypatingos legendos nėra. Mano tėvas buvo Jonas, aš šeimoje buvau pirmasis sūnus – greičiausiai mano motina pasiūlė krikštyti mane Jonu. Jauniausią mūsų sūnų taip pat pavadinome Jonu. Žmona taip norėjo. Beje, Jonukas gimė tais pačiais metais, kai mirė mano tėvas Jonas, jo senelis. Kai Anapilin išėjo Vilija, jaunėliui buvo ketveri, tad jis mamą vos prisimena… Pamenu, registruojant sūnaus gimimą, biuro darbuotoja pajuokavo: kiek jau čia tų Jonų – esą paskui painiavos būsią istorikams atskirti, kuris yra kuris. Atsakiau, kad mes juk paprasti žmonės, tai istorikai mumis nė nesidomės. Vyriausiasis sūnus vardu Julius, vidurinysis – Justas. Jau turiu ir anūkų – visus keturis. Ir tarp jų – nė vieno Jono: Rusnė, Jokūbas, Pranciškus ir mažiausias Mykolas. Taigi šeimoje esame dabar – kol kas – du Jonai. Jaunėlis Jonas dar nevedęs.

– Teks per Jonines jam ieškoti paparčio žiedo.
– Lai visi, kam lemta, suranda savo paparčio žiedą. Nėra gerai, jei žmonės jaučiasi vieniši. Sudėtingas gyvenimas tada.

– Po praūžusio škvalo gamta prieš Jonines tarsi nuščiuvo. O Jūsų gyvenime dabar – ar yra ramybės?
– Gyvenant, keičiasi poreikiai, požiūris, mąstymas. Tuos pačius reiškinius ir dalykus imi vertinti kitaip, kartais visiškai priešingai, nei anksčiau. Kartais pamąstau, kad gal sūnums buvau per griežtas? Tačiau šiandien džiaugiuosi mūsų tarpusavio ryšiu ir tuo, kad išlikome artimi, bendraujame. Man tai yra didžiausias atlygis ir atpildas už viską, ką teko tam tikru metu patirti, atlaikyti. Kai neteko mamos, berniukai buvo dar tokie mažiukai, o man atrodė, kad jau dideli… Kol vaikai augo, žinoma, buvo iš šalies ir pasiūlymų padėti, ir dėmesio, tačiau nenorėjau susikurti sau naujų problemų. Sūnūs mano nuomonės visada paisė, tačiau bet kokią kitą nuomonę sunkiai priimdavo. Jei kuri giminaitė ką mėgindavo patarti, berniukai piktindavosi – esą, nenurodinės jiems niekas… Tai ir tvarkėmės keturiese, visi drauge. Dabar viskas jau nuėjo į praeitį. Į mediciną nepasuko nė vienas sūnus, nors ir Julius planavo, ir Jonas. Juokiamės kartais, kad, matyt, išsigando neįveiksią chemijos mokslų. Julius baigė biomechanikos specialybę, Justas – vaidybos specialybės magistro studijas ir teatro režisūros aspirantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Jonas – kino režisierius. Noriu, kad vaikams ir toliau viskas gerai klostytųsi. Nors visi trys mano sūnūs gyvena Vilniuje, nesijaučiu vienišas – turiu ne tik mėgiamą darbą, bet ir visuomeninės, kūrybinės veiklos. Kartais būnu ne tik daktaras, bet ir, pavyzydžiui, sodininkas, namų tvarkytojas, dar ir valstiečiu retsykiais pasijuntu… Daug tų „pareigybių“ visokių, bet, jei jos viena kitą papildo, tai dar ir įdomiau taip gyventi.

– Kokių turite kūrybinių planų?
– Turiu, tik nenoriu iš anksto daug kalbėti, nes, kai per daug kalbi, tai įkvėpimas gali dingti, paskui ir nesigaus nieko… Reikia sutvarkyti, sudėlioti ir atiduoti spaudai. Turiu dar ir svajonę surinkti daugiau medžiagos apie gimtuosius Jaskonis – esu „pagyvenęs jaunuolis“, tai dar daug ką prisimenu apie šį kaimą, daugiau, nei kiti vietiniai, jaunesni už mane.

Gydytojas, vaikų neurologas, Jonas Tertelis yra V. Kudirkos medikų draugijos narys, daugkartinis medikų poezijos konkursų laureatas, išleidęs poezijos knygą „Vandens grįžimas“, dvi knygas vaikų reabilitacijos klausimais. Domisi savo krašto ir Lietuvos istorija, – yra Druskininkų krašto klubo narys; periodiškai publikuojasi respublikiniuose leidiniuose, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos almanachuose, yra šios sąjungos narys; Ratnyčios parapijos laikraščio „Žodis“ bendraautorius ir redakcinės kolegijos narys.

Ramunė Žilienė

Jonų lietūs
kasmet
per Jonines
lyja…

Pamiršę dienos
šienpjovius,
per naktį
braidžioja
po pievas…

Rasotos brydės –
žalios upės
į ryto taurę laša;
išgerk ir tu
paparčio žiedo geidžiamo
nektaro,
ir aš,
kurio seniai negėriau:
kad liktume abu
žali lyg medžiai upėje žiedų…

J. Tertelis, „Jonų lietūs“ (2014 m., Druskininkai)